„Likimas – nežinomas“ arba Gedulo ir vilties diena Rokiškyje (foto +video) (0)

Birželio 14-ąją sukanka lygiai aštuoniasdešimt metų nuo pirmųjų sovietų suorganizuotų trėmimų. Rokiškio apskritis, greta Vilniaus, Kauno ir Šiaulių, buvo viena labiausiai nukentėjusių nuo šio siaubingo sovietų teroro. Išgyventi pavyko ne visiems. Todėl skaitant ištremtųjų rokiškėnų pavardes, gana dažnai skambėjo prierašas „likimas nežinomas“.

1941-ųjų naktį iš birželio 13-osios į 14-ąją maždaug trečią valandą nakties prasidėjo masinė Lietuvos gyventojų deportacija į Sibirą. Žmonės buvo budinami buožių ir kerzinių batų smūgiais į duris. Išbudinti, pasimetę, vienais apatiniais, apsikabinę verkiančius vaikus, jie teturėjo vos kelias minutes susirinkti į ryšelius būtiniausius daiktus. Nenuostabu, kad daugelis į amžino įšalo žemę buvo ištremti kaip stovi: vasariniais drabužiais, be maisto atsargų. Geležinkelio stotyse sukimšti į gyvulinius vagonus, kuriuose žmonės gimdė, ar neatlaikę kančių vaikai, senukai iškeliavo į Amžinybę. Tie, kuriems pavyko pasiekti amžino įšalo žemę, mirė nuo šalčio, bado, nepakeliamo darbo.

Tos dienos liudininkų jau maža: visagalis laikas daro savo. Paskaičiuokime: tie, kuriems 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo dešimt, dabar jau devyniasdešimtmečiai.

Kaip pasakojo istorikas, rajono tarybos narys Algis Kazulėnas, netgi grįžę iš tremties, išgyvenę jos siaubą, ilgus dešimtmečius turėjo tylėti apie patirtas kančias. Į Sibirą buvo išvežti ne tik lietuviai, bet ir žydai, rusai sentikiai. Istorijas Giedrius Kujelis teigė, kad pirmieji trėmimai labai palietė Rokiškio apskrities žydų bendruomenę.

Prisiminti pirmųjų trėmimimų aštuoniasdešimtmetį rokiškėnai rinkosi į Liongino Šepkos parką prie tremtiniams skirto kryžiaus. Prieiti arčiau jo – sudėtinga, nes kryžius atsidūrė kasinėjimų epicentre ir prie jo priparkuotas traktorius. Kuris dar likus kelioms minutėms iki minėjimo pradžios, prie kryžiaus rausė tranšėją. Kaip sako kultūros žmonės – gyvenimas verda. Kažkas tylos minute prisimena mirusius, kažkas kitoje gatvelėje riaumoja benzopjūklu...

Prie kryžiaus skambėjo „Vėtrungės“ atliekamos tremtinių dainos. Kalbančios apie tėvynės ilgesį, artimųjų netektis. Apie gedulą už kiekvieną okupanto kerzinių batų sutraiškytą likimą. Nuo kryžiaus susirinkusieji tylomis keliavo į geležinkelio stotį. Eisenos priekyje – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 506-osios pėstininkų kuopos kariai. Jie visą savaitgalį rajono miškuose mokėsi ginti rajono žmones. Jie – mūsų viltis, kad ši tragedija niekada nebepasikartos.

Eisenoje – rajono teatralai, istorikai, muziejininkai, bibliotekininkai, politikai, tremtį išgyvenę rokiškėnai. Pagerbti tremtinių atminimo atėjo ką tik už juos šv. Mišias aukojęs Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas. Eisenai pasiekus stotį, visi tylomis rikiuojasi prie bėgių. Tolumoje suūkė ir bėgiais atriedėjo motorvežis. Ar tai meninis akcentas? Kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė prisipažino, kad ne: geležinkelio technika čia atsitiktinai. Bet labai laiku ir vietoje: ir įrenginio sirena, ir jo nuolatinis puškėjimas leido dar labiau pajusti tą 1941-ųjų ankstaus ryto baimės ir nerimo atmosferą. Prie bėgių rikiavosi kultūros žmonės: apsigobę skarelėmis, nešini senais lagaminėliais, glausdami prie saves ryšulėlius ir vaikus. Atminties tylos minutės tylą vos girdimai trikdė nekantrus motorvežio pupsėjimas. Tarsi primindamas, kad tądien kiti, ilgi gyvulinių vagonų ešelonai nekantriai skaičiavo paskutines minutes Lietuvos žemėje. Paauglių lūpomis skambėjo tremtinių vardai ir pavardės. Šalia jų – tarsi nuosprendžiai: vieni žuvo lageriuose ir tremtyse, kitiems pavyko išgyventi ir grįžti. Šalia kai kurių pavardžių – likimai nežinomi...

Atminimo ceremonija trumpa. Prie bėgių lieka gėlės, atmintyje įsirėžę vardai, degančios žvakutės. Iš Geležinkelio stoties autobusų ir automobilių kolona suko į miesto centrą. Čia, kur kitados buvo puošnus miesto parkas, kur eidavo pasivaikščioti porelės, o patvinusioje Laukupėje plausteliais irstėsi vaikai, dabar simbolinis memorialas tiems, kurių kūnai liko tolimoje Sibiro žemėje, o artimųjų atmintis paženklino jų vardus mažais simboliniais paminkėliais. Prie kai kurių jau degė žvakutės, padėta gėlių. Tremties siaubo istoriją, jos skaudžias pamokas priminė rajono meras Ramūnas Godeliauskas. Seimo narys Jonas Jarutis ir rajono tarybos narys Algis Kazulėnas kalbėjo apie tai, kodėl tremtinių atminimas aktualus ir šiandien. Kad negalima ramiai džiaugtis gyvenimu pavojaus šešėlyje: vos už kelių dešimčių kilometrų šiandien vyksta tie patys procesai, kurie vyko Sovietų sąjungoje prieš aštuoniasdešimt metų: teroras, kitaminčių persekiojimai...