Nuo turgaus iki šventės... Ir kaip Kamajai „paseno“... 11-ka metų (4)

Prieš pat šventę kamajiškius pasiekė džiugi žinia: jų miestelis net 11-ka metų senesnis, nei manyta. Mat iki šiol manyta, kad Kamajai, o tiksliau jų dvaras, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1541-aisiais. Tačiau ilgametis Kamajų seniūnas Vytautas Vilys su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais pasidalino šviežiausia naujiena: archyvuose rasta duomenų, kad Roblių kaime pirktos žemės sandėris  buvo patvirtintas Kamajuose 1530-aisiais, taigi, 11-ka metų anksčiau.  Taigi, jau 2030-aisiais Kamajai galės švęsti pusės tūkstančio metų jubiliejų.
O dabar V. Vilys pasakojo apie Kamajų tradicija tapusią šventę „Kuc, kuc Kamajuos“ , šiemet jau 35-ąjį kartą sukviesiančią „baronkyčių pirktų, kringeliukų rinktų“. Ši šventė, kaip ir kiekviena kita turi savo akcentus, išskirtines savybes. Dėl jų ji laukiama, mėgiama.  „Pradinis kermošiaus akcentas išlaikytas iki šiol, tai – derliaus šventė. Pats dalyvauju nuo pat pirmosios šventės, tuo metu dar ir organizatorių komandoje palakstyti teko…” – šypsojosi V. Vilys. Aktyvistas prisiminė, kad pradinė kermošiaus idėja gimė tiek seniūnijos, tiek kultūros darbuotojų galvose. „Prisimenu, kaip organizavome pirmąjį kermošių. Susirinko visi ūkiai, kolūkiai, padarė turgų, kuriame dalyvavo tik vietiniai Kamajų krašto žmonės,” – sakė pašnekovas. Ir pridūrė, kad tais tolimais 1983-aisiais prekiauta grūdais, verpimo rateliais, o rengtoje loterijoje vienas vyriškis laimėjo… aviną! V. Vilio teigimu didelio juoko sulaukė laimėtojas, kol sumąstė, kaip prizą parsigabenti namo.

Plėtėsi ir augo
2000-aisiais į šventę imta kviesti ir svečius iš kitų miestų bei miestelių. V. Vilys pasakojo, kad būtent nuo tų metų šventė pradėjo augti. „Metams bėgant, šventė taip išsiplėtė, kad galiausiai nebe mes šventę rengti ir joje dalyvauti skatinome, o mus ragino norintieji į ją atvykti,” – juokėsi pašnekovas.
Buvo svarstoma ir apie šventės perkėlimą į šiltesnį metų laiką, kad šaltis bei lietus negadintų kermošiaus dvasios, arba, kadangi pasirengimas reikalauja ne tik didelio darbo, bet ir nemenkų lėšų, „Kuc, kuc Kamajuos“ organizuoti bent jau kas dvejus metus. Tačiau to neleido… žmonės. „Atrodytų jau susitardavom, kad šventę perkelsime ar išvis nedarysime, tačiau telefonas netildavo nuo skambučių iš prekeivių, šventės svečių.
Todėl taip ir pasilikome prie kasmetinės šventės, kuri galiausiai tapo mūsų miestelio tradicija,” – atviravo kamajiškis.

Šventės akcentai
Kamajų tradicija tapusi šventė kasmet stebina savo unikalumu, kasmet vis kitais akcentais. Tai patvirtino ir V. Vilys, kuris teigė, kad kasmet „Kuc, kuc, Kamajuos“ kermošiuje stengiamasi atkartoti kokią nors pastarųjų aktualių įvykių temą. „Atsimenu, 2005-aisiais, svečiuodamasis pas vieną žmogų, pamačiau Kanados lietuvių atsiųstą laikraštį, kuriame buvo aprašyti 1905 metų Kamajų įvykiai: apie tai kaip nuvertė caro valdžią, kaip „šnapso“ butelius daužė. Kadangi taip sutapo, jog nuo įvykių buvo praėjęs visas šimtmetis, nusprendėme tai atkartoti ir kermošiuje: paruošėme herbą, vėliavą, atkūrėme Kamajų respubliką,“ – teigė V. Vilys.
Pašnekovas pridūrė, jog labai smagu, kad į šventės organizavimą įsijungia ne tik seniūnijos, kultūros, bendruomenės, žmonės, bet ir miestelio gyventojai, Antano Strazdo gimnazijos mokiniai bei pedagogai. Jie ir pasiruošti padeda, ir idėjų pasiūlo.
„Kuc, kuc Kamajuos“ kermošiui peraugus į didžiulę šventę dabar kiekvienas čia gali rasti kažką artimą savo širdžiai – kultūrinius, pramoginius renginius. Kaip sakė V. Vilys labai „patogu“, kad Kamajų miestelio centras yra pritaikytas tiek pramogoms, tiek pačiam turgui, todėl atvykę svečiai besiklausydami muzikos gali viską apeiti ir apžiūrėti. Tai Kamajų miestelio aktyvistas įvardijo kaip miestelio išskirtinumą.

Išliko bendravimas
Liūdna, tačiau širdžiai jaukiame miestelyje žmonių sparčiai mažėja. Tą teigė ir pats pašnekovas pridurdamas, jog gyventojų skaičiaus mažėjimas jų tarpusavio bendravimo nė kiek neįtakoja: „Vieni sensta, kiti išvyksta, tačiau tarp gyventojų išlieka ta šiluma, bendravimas, tarpusavio pagalba. Į gimtojo miestelio šventę ir išvykėliai  susirenka. Taip pat turime taisyklę – kaip su manim, taip ir aš“.
V. Vilys teigė, kad ir pati šventė kasmet vis kinta. Keičiasi pramogos, prekių pasiūla, o kažko nebelieka... Pašnekovas prisiminė, kad ankščiau būdavo ir motociklų pasirodymai, lenktynės, arkliai, žirgai. „Turbūt dabar visos tokios pramogos būtų laikomos pavojingomis, – juokėsi V. Vilys, - Svarbiausia atvykti, pajusti tą šventinę dvasią, atrasti kažką naujo“.