Oninės Pandėlyje: apie tradicijas, himną, sutelkusį bendruomenę, ir gražias naujoves (foto +video) (0)

Onininių atlaidai Pandėlyje – viena didžiausių rajono švenčių. Daug gražių tradicijų saugo ši šventė: ir bendraklasių susitikimus Pandėlio gimnazijoje, ir iki vėlaus vakaro šurmuliuojančią visoje Lietuvoje garsią sporto šventę, ir iškilmingas šv. Mišias Pandėlio bažnyčioje, ir koncertus bei šokius. Vis labiau prigyja ir antrus metus rengiama Baltoji vakarienė. Yra ir naujovių: iniciatyvių pandėliečių dėka miesto himno giedojimas tampa nebe koncertiniu numeriu, bet visą bendruomenę telkiančiu reikalu. Į pandėliečių apdovanojimus įsitraukė ir parapija, ir įvairios organizacijos.

Sporto varžybos – iki pat vakaro

Pandėlio sporto šventė rengiama jau šešioliktąjį kartą. Per tuos metus iš krepšinio varžybų senoje stadiono aikštelėje ji virto didžiule švente moderniai sutvarkytame Pandėlio gimnazijos stadione. Šventės pagrindinis organizatorius Martynas Karaliūnas jos idėją išplėtojo iki krepšinio, futbolo, tinklinio fiestos, su įvairių amžiaus grupių ir komandų lygio varžybomis. Į kurias tradiciškai renkasi komandos iš visos Lietuvos.

Todėl nenuostabu, kad ir krepšinio bei tinklinio aikštelėse, futbolo aikštėse varžybos truko iki vėlyvo vakaro. Šiemet buvo ir naujovė – dviračių krosas.

Himno repeticijos sutelkė

Pasiruošimas sekmadieninei šventės daliai prasidėjo prieš kelias savaites. Pandėliečiai, kaip pasakojo garsiųjų „Pandėlio balsiukų“ ugdytoja Vilma Likienė, turi gražią tradiciją – miesto himną. Kuriam kitąmet sukaks 30 metų. Jis, Vilniaus pandėliečių klubo iniciatyva sukurtas, skambėjo ir dainų šventėse Vilniuje, kasmet giedamas miesto šventėje. Nuo scenos. Šiemet V. Likienė buvo paprašyta, kad jos ugdomi kolektyvai kartu su Pandėlio kultūros centro dainininkėmis kartu sugiedotų himną. „Tada ir pagalvojome, kad visgi himnas – ne koncertinis numeris. Ir dainuoti jį reiktų visiems. Nemoka? Yra puiki proga išmokti“, – sakė pašnekovė. Ir prieš geras dvi savaites buvo paskelbtas kvietimas visiems norintiesiems ateiti į repeticijas.

Norinčiųjų buvo tiek, kad juos teko dalinti į kelias grupes. Himną giedoti mokėsi nuo pačių mažiausių iki senjorų. Per tas dvi savaites, kaip sakė V. Likienė, buvo mokomasi ne tik himno, bet ir tam tikrų muzikinių dalykų, paslapčių. V. Likienė atskleidė įsimintiniausią dalyką: himno žodžių autorės B. Staskonytės suolo draugė, atėjusi į repeticiją, ilgai svarstė, žiūrėdama įvairiaspalvį giedotojų būrį, kas čia dainuoja... „Ir galop sako: taigi čia... bendruomenė. Būtent. Šie žmonės kartu yra bendruomenė“, – sakė V. Likienė.

Jai džiugu, kad tiek daug pandėliečių tapo nebe tik šventės vartotojais, bet ir jos dalyviais, kūrėjais. Žinoma, jaudulio būta. Kaip nuskambės viena ar kita „sunkesnė“ nata, ar pavyks suvaldyti jaudulį, kuris jau repeticijų metu buvo toks, kad giedant himną ne vieno akyse žibėjo ašaros. Pavyko. Himnas skambėjo galingai. Papuoštas Kultūros centro vadovės Jūratės Bagužienės sugalvotu efektu: trispalviais dūmais.

„Ir po himno pandėliečiai vis priėję klausdavo: negi dabar jau viskas? Jie nori repeticijų, bendravimo, buvimo kartu“, – pasakojo V. Likienė.

Pagerbti kolektyvų žmonės

Kokia gi šv. Onos šventė be tradicinių atlaidų? Sekmadienio rytą gana erdvi Pandėlio bažnyčia buvo sausakimša, sulaukusi garbingo svečio – vyskupo Jono Kaunecko.

Po šv. Mišių, šventinėje ceremonijoje vyskupui ir parapijos klebonui Albertui Kasperavičiui buvo patikėtas garbingiausias darbas: pavaišinti pandėliečius šios šventės simboliu: šviežia namine duona. Kalbėdamas apie ją, vyskupas J. Kauneckas akcentavo, kad net turtingose šalyse, istorija rodo, yra žmonių, mirusių nuo bado. O Lietuvoje niekada nepritrūkdavo duonos, kurią kepdamos šeimininkės kepalus ženklindavo kryžiaus ženklu.

Susirinkusiuosius pasveikino Seimo nariai Raimundas Martinėlis ir Jonas Jarutis, savivaldybės administracijos direktorius Andrius Burnickas. Savivaldybės padėka buvo įteikta Genovaitei Juodsnukienei.

Tradiciškai apdovanotos ir vainikuotos varduvininkės Onos: jų apdovanota net dvylika.

Šiemet šiek tiek buvo pakeista tradicija apdovanoti gražiausių sodybų šeimininkus. Pasirinkta pagerbti įvairių kolektyvų žmones. Pandėlio parapija iš pradžių planavo rinkti vieną metų parapijietį, tačiau šventėje klebonas A. Kasperavičius apdovanojo net tris. Kiekvienam jų dvasininkas skyrė nemažai šiltų žodžių. Metų parapijietėmis tapo Eugenija Serapienė, Eglė Glemžienė, Zita Kutrienė.

Seniūno Algio Kulio bei bendruomenės vadovo Vladimiras Tokarevas apdovanojo tuos, kurie dažnai lieka nepastebėti. Apdovanotieji: Ona Mišenienė, Bronius Antanavičius, Rima Giriūnaitė, Danutė Šedienė, Renata Kiburienė.

Šioje šventės dalyje koncertavo kaimynai: biržietis saksofonistas bei Kupiškio dainininkai.

Baltoji vakarienė ˜

Jaukiu šventės akcentu tapo Baltoji vakarienė. Jaukiai išpuoštame kampelyje sustatyti baltai dengti stalai ir baltos kėdės, baltose žvakidėse jaukiai degė žvakės. Vakarienės svečiai, subtiliai pasipuošę baltais drabužiais, rinkosi baltus stalo akcentus. Vakarienei – lengvi užkandžiai, saldumynai. Prie vieno stalelių – gausūs plojimai ir šilti sveikinimai gimtadienį švenčiančiai damai.

O tie, kurie nepanoro baltai puoštis vakarienei, taip pat neliko nepavaišinti. Seniūnas A. Kulys lauko virtuvėlėje virė didžiulius katilus firminės sriubos – kopūstienės.

Po vakarienės – laikas šventiniam koncertui.