Paminklas Adolfui Ramanauskui-Vanagui Tyteliuose – apie istoriją su oria pagarba (foto +video) (5)

Sekmadienį atidengtas paminklinis akmuo Lietuvos partizanų vadui, brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui Tytelių kaime (Kamajų sen.), Dar mažai kam žinoma, kad  Tytelių kaimas buvo paskutinysis saugus prieglobstis jam, žmonai partizanei Birutei Mažeikaitei-Vanagienei ir jų dukrelei Auksutei. Tytelių kaime Ramanauskų šeima slapstėsi nuo 1956 m. gegužės iki pat suėmimo spalio 12-ąją Kaune. Įamžinti garsiojo partizanų vado pėdsakus mūsų krašte idėja kilo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios lengvosios pėstininkų kuopos vyresniajam eiliniui Giedriui Dabregai. O prasmingoms pastangoms buvo sutelkta šio krašto bendruomenė.

Suvienijo vietos žmones

Kuopos draugai G. Dabregą pažįsta kaip tylų, ne skambiomis kalbomis, tačiau ilgamete kario savanorio tarnyba, didžiuliu dėmesiu istorijai ir patriotizmui, meilę savajam kraštui liudijantį žmogų. Todėl jis yra vienas gerbiamiausių kuopos karių. Idėją įamžinti partizanų vado Aldolfo Ramanausko-Vanago atminimą G. Dabrega puoselėjo jau senokai: rinko medžiagą, gvildeno idėją, telkė bendraminčius.

Skirtingai nei dabar priimta, G. Dabrega ir jo bendraminčiai Tytelių krašto žmonės, paminkliniam akmeniui nei projektų rašė, nei po valdiškas įstaigas takus mynė, nei rėmėjų ieškojo. A. Ramanausko-Vanago buvimo ženklas mūsų krašte įamžintas sutelkus vietos žmonių ir entuziastų pajėgas. „Pasitarėme vietiniai žmonės: ar reikia, ir kaip tą galima padaryti. Idėjai buvo pritarta, ir ėmėmės ją įgyvendinti. Vienas atvežė ekskavatoriumi akmenį. Kiti užsakėme lentutę, mūsų kuopoje tarnaujantis karys savanoris vienoje rajono įmonių sukūrė metalinį ženklą. Taip bendromis pastangomis ir atsirado šis paminklinis akmuo“, – pasakojo G. Dabrega. Šis akmuo stovi maždaug 200 m nuo paskutiniosios A. Ramanausko-Vanago slaptavietės.

Kad šis paminklas svarbus rajono visuomenei, o ne tik „etatiniams“ istorijos renginių lankytojams ir kalbėtojams, liudija faktai.  Oficialiais duomenimis, Tytelių kaime gyvena maždaug trisdešimt žmonių. O į kuklią, be patoso, tačiau skoningą ir orią šventę susirinko gerokai daugiau. Svečiai stebėjosi: „Atrodo, toks nedidelis kaimas, o susirinko tiek žmonių: ištisos šeimos, vaikai“. O svečių, nors ir be skambių plakatų ir reklamų, atvyko daug.  Ir ne tik iš šių apylinkių kilę žmonės. Bet ir dabartiniai bei jau į atsargą išėję Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai su šeimomis, kraštiečiai kariai savanoriai iš Kauno, rokiškėnai, kamajiškiai.

Skoninga ir ori ceremonija

Paminklinis akmuo visuomenei pristatytas skoningai ir oriai. Ceremonijoje visas dėmesys buvo skirtas partizanų vado A. Ramanausko-Vanago ir jo šeimos viešnagei  Tytelių kaime, jo išdavystės Kaune ir kankiniškos mirties istorijai. Pagarba partizanų vadui buvo reiškiama ne skambiomis kalbomis. Jo garbei nuaidėjo trys Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos karių salvės. Nebuvo nei juostelės kirpimo, nei kitų paminklų atidengimo ceremonijoms būdingų atributų. Užtat jau ateidami į šventę žmonės galėjo pasigrožėti ąžuolo lapų vainiku papuoštu paminkliniu akmeniu. Ir šventėje Duokiškio saviveiklininkų, vadovaujamų Giedrės Dagienės, dėka, jie tapo ne žiūrovais, o dalyviais. Ir Lietuvos himnas buvo leidžiamas ne iš įrašo, o giedamas susirinkusiųjų, ir skoningai parinktas dainas žmonės buvo kviečiami dainuoti drauge.

Pasibaigus šventinei ceremonijai, G. Dabrega pakvietė visus į savo sodybą. Paskanauti pagal slaptą kuopos receptą Dabregų šeimos išvirtos kareiviškos košės, arbatos ir pyrago. Dar ilgai, džiaugdamiesi šeimininkų nuoširdžiu priėmimu ir rūpesčiu, žmonės neskubėjo skirstytis: kartu dainavo kitados slaptas, bet širdyse išsaugotas partizanų dainas. Džiaugėsi pasibuvimu drauge. Vis pažvilgčiodami į tolumoje, tarp medžių boluojantį artimiausios sodybos, tapusios saugiu legendinio partizano ir jo šeimos prieglobsčiu,kampą.

Kodėl Tyteliai?

Istorija besidomintieji puikiai žino partizano A. Ramanausko-Vanago kovų kelią. Ir driekėsi jis ne Aukštaitijos miškuose, o Dzūkijoje. Čia, gęstant partizaniniam judėjimui, nutrūkus ryšiams tarp partizanų būrių, ir slapstėsi vadas su šeima. O jų medžioklei sovietinis saugumas sutelkė didžiules pajėgas. Vien tik 1956-aisias jam medžioti buvo užverbuota 30 agentų, pasitelkta dar 20-imt, kurie jau buvo išbraukti iš agentų sąrašų. Ir Alytuje, kur slapstėsi šeima, jau nebebuvo saugu. O ir vado dukrelei jau buvo metas pradėti lankyti mokyklą. Akivaizdu, kad reikėjo ieškoti kitos prieglobsčio vietos.

„Punioje gyveno Valadkų šeima, kuri labai daug padėjo Laisvės kovotojams partizanams. Mano tėvai su jais bendravo. Viena šios šeimos dukterų, Onutė, buvo nutekėjusi į Rokiškio rajoną. Ji su savo vyru Jonu Kilu gyveno Kamajuose, bet kartais abu apsilankydavo tėviškėje. Visiems pasitarus buvo suplanuotas mūsų persikėlimas į Rokiškio rajoną. Praktiškai šį planą įgyvendinti buvo labai sunku, nes vienintelė galima transporto priemonė buvo dviratis, o saugiausias persikėlimo laikas - nakties metas. Vis dėlto Valadkų šeimos bei mano tėvų atkaklumo, valios ir pastangų dėka tai padaryti pavyko“, – apie tai, kodėl slaptaviete buvo pasirinktas atokus Aukštaitijos kampelis, kitados žiniasklaidai pasakojo partizanų vado dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Atsiminimuose iškyla Kamajų krašto vaizdai, žmonės: „Į Rokiškio kraštą persikėlė ir mano močiutė Anelė. Atsidūrėme visiškai priešingame Lietuvos kampelyje nei gyvenome iki tol, čia mūsų niekas nepažinojo. Jono tėviškė buvo maždaug už trijų kilometrų nuo Kamajų miestelio, ten gyveno jo mama ir sesuo Valė, brolis Vilius tuo metu tarnavo kariuomenėje. Šios moterys mus ir priglaudė. Įsikūrėme jų nedidelio, jau labai seno namelio palėpėje, kurioje buvo sukrauti įvairūs ūkio rakandai, o laisvos vietos buvo labai mažai. Vis tiek jautėmės labai dėkingi šeimininkėms, nes gerai supratome, kaip rizikuoja mus priglaudę žmonės. Netikėto užpuolimo ar kitu nenumatytu atveju jiems apsaugoti buvo sugalvota versija: esą Kilų namelį vasaros atostogų laikotarpiui išsinuomojo ir jame apsigyveno mokytojai iš miesto, norintys pabūti arčiau gamtos, ir šeimininkai nieko apie juos daugiau nežino. Man ta vasara buvo gražiausia vaikystės vasara…“

Pasakojime atskleidžiama ir daugiau detalių apie tų dienų buitį mažo vaiko akimis: „Ir tėvai, ir močiutė, kurią labai mylėjau, buvo šalia. Tėvai vis ką nors dirbo: tėvelis daugiausia rašė, mama siuvinėdavo. Kaip vėliau sužinojau, šie siuviniai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių, mat patikimi žmonės rankdarbius turguje parduodavo. Močiutė kaip išmanydama stengėsi padėti šeimininkėms. Artėjo ruduo ir žiemą apgriuvusioje, mažoje trobelėje, atrodė, bus ankštoka, varžysim šeimininkes. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad jaunoji Kilų šeima, Jonas su Onute, išvažiavo gyventi į Klaipėdą. Mano tėvai ir gerieji žmonės susitarė, kad aš ir močiutė žiemai gyventi išeisime pas Džiugelienę, kur iki šiol gyveno jaunieji Kilai, o tėvai apsistojo pas senųjų Kilų kaimynę Barzdonienę“. Barzdonių sodyba ir yra Titelių kaime.

Kamajuose A. Ramanauskaitė Aldonos Valadkaitės vardu pradėjo lankyti mokyklą.

Svetingas Kamajų kraštas tą lemtingą vasarą ir rudenį garbingai saugojo didžiulę paslaptį. Ramanauskų šeima buvo suimta spalio 12-ąją Kaune. Kur jie buvo įvilioti į išdaviko parengtus spąstus.