Panevėžio ir Juodupės kankinių atminimas neužmirštas (foto +video) (1)

Birželio 23-oji – viena sudėtingiausių ir kontraversiškiausiai vertinamų Lietuvos naujosios istorijos datų. Tai ir sukilimo prieš sovietinę okupaciją pradžia. Skirtingai nei daugelis ankstesnių, šis sukilimas buvo sėkmingas: faktiškai visoje Lietuvoje sukilėliams pavyko užimti valdžią. Deja, valstybingumo išsaugoti nepavyko: sovietinį okupantą pakeitusi nacistinė Vokietija taip pat buvo nesuinteresuota nepriklausoma Lietuva. Atrodo, turėtume progą didžiuotis. Tačiau dėl kai kurių sukilėlių galimų sąsajų su netrukus prasidėjusiu Holokaustu, Birželio sukilimas pamažu tampa nepageidaujama data Lietuvos kalendoriuose. Ir tai buvo juntama 80-ųjų sukilimo minėjimo metinių metu. Mūsų krašte Birželio sukilimo 80-osios metinės minėtos bene įspūdingiausiai. Tai nenuostabu: Obeliuose stovi entuziastų ir visuomenės lėšomis atstatytas bene vienintelis paminklas Birželio sukilimo dalyviams ir sovietinės okupacijos aukoms atminti. O Juodupėje – sava, su Rainių žudynėmis lyginama tragedija: čia sovietiniai aktyvistai nukankino 13 jaunų miestelio vyrų.

Pirmieji paminėjo Rokiškyje

Rokiškio senosiose kapinėse pagerbtos sovietinės okupacijos aukos. Pas mus rajone – Panevėžio gydytojų tragedijos atgarsiai. Senosiose miesto kapinėse palaidotas sovietų žiauriai nužudytas jaunas gydytojas Antanas Gudonis. Kuris gydė sužeistus besitraukiančius sovietų karius. O jie jaunam gydytojui, kaip ir jo dviems kolegoms bei medicinos seselei sentikei už pasiaukojimą atsilygino žiauriais kankinimais ir mirtimi. Plačiau tai žinoma kaip žinoma kaip Panevėžio gydytojų tragedija. Įdomu tai, kad A. Gudonio atminimą Rusijos propaganda dar prieš keletą metų bandė išnaudoti savo juodiems tikslams. Sumaitotą vyro kūną apkabinusios A. Gudonio našlės nuotrauka vienoje didžiųjų Rusijos televizijų bandyta pateikti kaip „buržuazinių nacionalistų“ nusikaltimų įrodymas.

Gydytojo atminimą pagerbė sąjūdiečiai, istorikai. Vienas jų – detaliai šį įvykį tyrinėjęs rajono tarybos narys Algis Kazulėnas.

Juodupės tragedijos atgarsiai

O Juodupės bažnyčios varpas kvietė į šv. Mišias, skirtas Juodupės tragedijos aukoms atminti. Kunigas Aivaras Kecorius ne kartą minėjo žuvusiųjų vardus: jie turi likti žmonių atmintyje kaip kovos už laisvę, kankinystės simboliai.

Simboliška, kad tos dienos Evangelijos skaitinys buvo apie tai, kaip atpažinti blogį. Kad geras medis negali duoti blogų vaisių, o ant blogo medžio negali užaugti geri. Tai priminimas visiems, kurie ieško pozityvo sovietiniame režime, linkę pateisinti jo nusikaltimus: blogas medis negali duoti gerų vaisių.

Buvo meldžiama Dievo gailestingumo jiems, o jų artimiesiems – kad Dievo malonė malšintų netekties skausmą. Kunigas A. Kecorius akcentavo, ką išgyveno kankinami, žudomi žmonės. Koks siaubas ir nerimas buvo jų artimiesiems: kur dingo, kas pagrobė, kur padėjo. Juodupės kankinių kankinystę dvasininkas palygino su Didžiuoju penktadieniu, kai Kristus miršta už žmoniją. Kunigas priminė ir tų įvykių kontekstą: okupacinį režimą, ką tik praūžusius didžiuosius trėmimus. Jis akcentavo – laisvos Lietuvos siekis kainavo daug gyvybių, kaip ir Kristaus pergalė prieš blogį pareikalavo Didžiojo penktadienio aukos. Gaila, kad prireikė tokių aukų. Todėl ši auka nėra beprasmė. Troškimas gėrio, šviesos, pamatinių dalykų, gyvas kiekvieno širdyje ir sąžinėje. Kunigas pabrėžė, kad Juodupės tragedija nėra tiesiog istorija: ji įpareigojimas gyventi tiesa ir viltimi, gyventi laisvoje nepriklausomoje valstybėje, elgtis ir gyventi taip, kad vis daugiau būtų tos valstybės, už kurią kankiniai atidavė savo gyvybes. Kankinių kraujas – naujų krikščionių sėkla. „Norėtųsi, kad ši kruvina mūsų tautos, mūsų miestelio istorija būtų naujų valstybiškai, tautiškai užsiagažavusių žmonių, kad kiekvienas nuo savęs padarytume, kas nuo mūsų priklauso, kad mūsų tėvynė ir toliau būtų nepriklausoma“, – ragino dvasininkas. Jis priminė, kad būtina žiūrėti į istoriją, į savo tapatybę, atlikti savo pareigas, kad Lietuvoje būtų vis daugiau šviesos, gėrio, tiesos.

Kai prisiminti buvo pavojinga...

Jaudinančią kompoziciją parengė Juodupės gimnazijos bendruomenė, vadovaujama istorijos mokytojos Rimos Šimėnienės. Vaikai skaitė liudininkų prisiminimus, it mozaiką dėliodami tos baisios nakties įvykius: nuo to, kodėl tie juodupėnai užsitraukė sovietinės valdžios rūstybę, kaip buvo išvilioti iš namų, kaip nežinioje blaškėsi jų šeimos, kaip buvo rasti nukankintųjų kūnai. Kiek vargo buvo įdėta, kad ir sovietmečiu nebūtų pamiršti jų vardai, nebūtų ištrintas jų atminimas, nes ten karaliavo jų žudikų vadas – jam tada net buvo suteiktas Rokiškio garbės piliečio vardas. Visa tai Juodupės moksleiviai pasakojo anų dienų liudininkų lūpomis. Didžiulis indėlis į tai, kad ši istorija nenukeliavo į praeitį, kad išsaugoti kankinių kapai, tenka vieno jų – Balio Vasiliausko našlei Anelei bei jo dukrai Palmyrai Čeičienei.

Apie tai, kokia sunki buvo tiesa, prisiminimais dalinosi medžiagą apie Juodupės kankinius Atgimimo metais rinkusios grupės vadovė istorijos mokytoja Teresė Gailiūnienė. Ji neslėpė, kad žmonės norėjo tiesos. Jie norėjo ne aptakių frazių, o konkrečių vardų. Ir tie vardai tada buvo skambūs, garbinami. Už tai, kad važinėjo po rajoną rinkdama medžiagą, visa iniciatyvinė grupė sulaukė grasinimų, buvo sekama, o T. Gailiūnienei buvo užkabinta skaudžiausia vieta: grasinama jos dukrai. Tačiau tiesos nepaslėpsi. Ji jau tada atsirado ne tik rajono, bet ir respublikinės spaudos puslapiuose. Krito sovietinių stabukų karūnos, paaiškėjo, kad rankos suteptos krauju. O nė vienas budelių, net būdamas garbaus amžiaus, net ir laukdamas akistatos su Aukščiausiuoju, neprisipažino. T. Gailiūnienė akcentavo, kad kitados aukšti, išlakūs vyrai tada buvo sulinkę nuo nepakeliamos nusikaltimo naštos. Nė vienas jų taip ir nesulaukė žemiškojo teisingumo.

Juodupės kankinių atminimas įamžintas memoriale, išsaugoti jų artimųjų atsiminimai. Atminčiai – gėlės, žvakės, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos karių salvės. Ir liūdna Roberto Ruželės smuiko melodija...