Rokiškio miesto 520-asis gimtadienis: renginių gausa ir eklektika bei neįvykę rekordai (foto + video) (10)

Šeštadienį jau nuo vidurdienio Rokiškis šurmuliavo gimtadienio ritmu: mokslinės konferencijos ir mugės, koncertai ir Kultūros sostinės renginių pristatymai. Visko buvo daug ir įvairiam skoniui tiesiogine bei perkeltine prasme. Tik lietingas oras žiūrovus baidė: kiek daugiau į šventę susirinko tik prieš pat miuziklą „Eglė – žalčių karalienė“. O sekmadienį šventinio miesto gatvės ir aikštės buvo tuščios...

Bibliotekoje apdovanota
žinoma aktorė
Rokiškėnai puikai žino aktorę Virginiją Kochanskytę. Ji mūsų rajone dažnas svečias su įdomiomis kultūrinėmis programomis: nuo Renesanso poezijos iki Kristijono Donelaičio „Metų“. Todėl nenuostabu, kad aktyvi aktorės kultūrinė veikla neliko nepastebėta: Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras“  jai skyrė literatūrinę premiją. Ši premija skiriama už reikšmingus poezijos, prozos, literatūros kritikos, vertimų, publicistikos, J.Keliuočio kūrybos nagrinėjimo ir kitus originalius, prasmingus kūrybinius darbus, tęsiančius J.Keliuočio diegtų kultūrinių vertybių ir tradicijų aktualizavimą bei sklaidą. Aktorė V. Kochanskytė – tryliktoji šios premijos laureatė.

Mugėje trūko vietos... saviems
Kaip ir dera tradicinėje miesto šventėje, neapsieita be mugės. Ji buvo ta traukos vieta, kuri įdienojus turėjo vilioti rokiškėnus pasivaikščioti po dvaro parką. Tačiau mugė jos lankytojams kėlė ir nemažai klausimų. Pirmiausia, kodėl mūsų rajono tautodailininkai ir svečiai iš Zarasų atsidūrė už vartų. Kai tuo tarpu dvaro kieme buvo įkurdinti loterijų be pralaimėjimų, menkavertės kinietiškos produkcijos pardavėjai? O ir į mugę, kalbintų rokiškėnų teigimu, dalyvius reiktų atidžiau atsirinkti: nes palapinių daug, o vertingų tautodailės, amatų dirbinių, kuriems teoriškai ir turėtų būti skirta prekyvietė, buvo vos keliose palapinėse.
Kaip visuomet, didelę dalį mugės sudarė prekiautojai maisto produktais: pyragais, rūkyta mėsa ir žuvimi, saldainiais bei vaisiais. Netrūko ir greitmaisčio palapinių su karštais vafliukais, keptomis bulvytėmis ir kitais skanėstais. Tik štai prekyba buvo vangi: lietingas oras baidė pirkėjus.

Dar vienas traukos centras
Didžiulio dėmesio miesto gimtadienio proga sulaukė ir rajono Medžiotojų bei žvejų draugija. Joje duris lankytojams atvėrė atnaujinta Trofėjų salė. Ji pasikeitė kardinaliai. Mat didžiąją dalį savo gausios medžioklės trofėjų kolekcijos miesto gyventojų bei svečių akims atvėrė medžiotojai verslininkai Jonas ir Simas Smalinskai.

Pamatyti čia tikrai yra ką: įspūdingos trofėjų kolekcijos ne vienas eksponatas apdovanotas parodų diplomais ir medaliais. Ar negaila buvo visą šį turtą, kuriam sukaupti J. Ir S. Smalinskai skyrė ne vienerius gyvenimo metus, išgabenti iš namų? „Negaila. Nes namuose sutalpinti tiek eksponatų yra sunku.Tad tegul jie džiugina ne tik mane, bet ir visus rajono žmones, miesto svečius“, – „Rokiškio Sirenai“ sakė J. Smalinskas.
Pašnekovas prisipažino, kad kol kolekcija buvo išdalinta po kelis garažus, sandėliukus, tol ir pats neįsivaizdavo tikrojo jos mąsto. Ir tik tuomet, kai kiekvienas trofėjus užėmė garbingą vietą, kaip sakė J. Smalinskas, „šiurpuliukai perėjo“.
Už medžioklės idėjų populiarinimą, pagarbą Lietuvos miškų turtams, J. Smalinskas buvo apdovanotas Medžiotojų ir žvejų draugijos tarybos padėka. O medžioklės trofėjų salė bus įtraukta į lankytinų miesto vietų žemėlapį.
Pašnekovas trumpai priminė ir šio salės istoriją: nuo skuduryno, varvančiu stogu, iki orios garbingų medžioklės trofėjų ekspozicijos. Kurioje tik retas atsispyrė pagundai paglostyti lūšies kailį, ar įkišti pirštą vilko iškamšai į nasrus...

Elnių viliojimas patiko ne visiems
Viena iš įdomesnių, iki šiol nematytų šventės dalių – Lietuvos elnių kvieslių čempionatas. Daugiau nei porą valandų gausus varžytuvių dalyvių būrys scenoje specialiais instrumentais mėgdžiojo elnių patinų baubojimą bei riksmus. Pasirodymus vertino autoritetinga komisija. Tačiau šis ūkavimas ir ūbavimas iš pradžių kėlė nemenką nuostabą šventės svečiams bei tiesioginės transliacijos žiūrovams. „Einu į muziejų ir galvoju, ar tik miesto šventės proga kažkam neprireikė egzorcizmo. Paskui prisiminiau: čia gi medžiotojų varžytuvės“, – įspūdžius pasakojo rokiškėnas. Gana kritiškų komentarų tiesioginės transliacijos metu parašė ir „Rokiškio Sirenos“ facebook paskyros lankytojai.
Tačiau žiūrovų prie scenos netrūko. Jų dar daugiau susirinko pasveikinti juodupėną Rytį Andriuškevičių, čempionate iškovojusį antrąją vietą ir atstovausiantį mūsų šalį elnių kvieslių Europos čempionate. Buvo pagerbti ir rajono nusipelnę medžiotojai, kuriems atiteko padėkos ir garbingas Medeinos apdovanojimas.

Koncerte – savi pajėgumai
ir savos klaidos
Maždaug 18 val. medžiotojai sceną užleido šventinės medžioklės ir derliaus puotos dalyviams. „Užleido“ – pasakyta gana skambiai. Mat dauguma koncerto pasirodymų vyko didžiosios scenos papėdėje, suręstoje nedidelėje pakyloje. Ir kai kam vietos joje buvo ankšta. Tai ypač pasakytina apie Renesanso šokius, dainas atlikusius ir varpeliais muzikavusius „Ąžuoliuko“ darželio – mokyklos auklėtinius. Jie mažytėje pakyloje grūste grūdosi, todėl ir šokiai neatrodė taip gražiai, kaip buvo numatyta.
O štai Sėlijos kunigaikščio vaišės istorikams sukėlė lengvą šoką. Svita, kurią sudarė Renesanso didikų drabužiais pasipuošę Rokiškio liaudies teatro aktoriai, buvo pakviesta prie ilgo rajono seniūnijų stalo. Kurį prieš tai gerokai „nulesiojo“ šventės žiūrovai. Teoriškai svečiai buvo supažindinti su dosniomis rajono miškų, laukų ir sodų dovanomis: žvėrienos patiekalais, vaisiais, duona ir pyragais. Buvo net ir retų, egzotiškų dalykų: dėl kiaulių maro išnaikinus smulkiuosius kiaulių ūkius, rūkyti lašiniai tapo prabangos preke, kurią obeliečiai puotai atvežė net iš Subatės. Obeliečiai sužibėjo ir kitur: seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė meistriškai įkūnijo neatsiejamos senovinės šventės personažą: pašukine apsirengusią „ubagę“, duoneliaujančią su savo gausia šeimyna.
Tačiau problema yra ta, kad ir viduramžiais, ir Renesanso, ir Baroko metu visuomenė nebuvo demokratiška. Puotos buvo viešos, į jas žmonės eidavo pasigrožėti didikų puošniomis svitomis, stalų įvairove, skambančia muzika. Puotos rengimas buvo ištisas menas. Ir, kaip ir riterių turnyrai, paremtas itin griežta hierarchija. Pirmieji visuomet vaišindavosi aukščiausi pagal rangą puotos dalyviai: kunigaikštis, dvasininkai, o po to – didikai. Taigi, net prisiartinti prie žemesnio rango asmenų „nulesioto“ stalo kunigaikščiui būtų asmeninis įžeidimas.
Be ilgo vaišių stalo žiūrovams buvo kur akis paganyti: seniūnijų kultūros darbuotojai ir saviveiklininkai puikiai atkūrė kasdienę dvaro atmosferą. Nuo Pandėlio ordino vienuolių raštininkų iki kerpamos gyvos avytės, nuo bulvių skutimo puotai, iki obuolių džiovinimo, vilnos verpimo ar linų mynimo.

Miuziklas žiūrovus sudomino
Kaip ir pranašavo pikti komentarai, vakarinė šventės dalis iki miuziklo žiūrovų sutraukė gana nedaug žiūrovų. Jų gretos ėmė sparčiau pildytis tik prieš miuziklo „Eglė – žalčių karalienė“ pradžią. Miuziklas buvo šventės pirmosios dienos puošmena. Jis žavėjo puikiais aktorių pasirodymais, įspūdinga ir užburiančia scenografija. Puikus buvo ir rokiškėnų šokėjų – žalčiukų pasirodymas, jaunieji artistai puikiai įsiliejo į miuziklo visumą.
Po įspūdingų fejerverkų linksmybės persikraustė į šokių po atviru dangumi klubą prie dvaro bravoro.

Kodėl neperkėlė renginių?
Antroji šventės diena prasidėjo muge Nepriklausomybės aikštėje bei šv. apaštalo evangelisto Mato atlaidais Rokiškio bažnyčioje.
Nuo 11 val. planuotos aktyvios pramogos Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau jas beviltiškai sugadino lietus ir aikštė faktiškai buvo tuščia. Ir Zumbą šoko ne didžiulė šokėjų minia, kaip planuota, o vos pora dešimčių entuziastų.

Netgi puikus galiūnų turnyras „Grizlio taurė“, sutraukęs šalies žvaigždes, tokias kaip kraštiečiai Dainius Repšys ir Linas Palivonas, kiti garsūs jėgos trikovės meistrai, nesulaukė deramo žiūrovų dėmesio. Rąsto kėlimo, štangos spaudimo ir atkėlimo rungtyse besivaržę sportininkai domino žiūrovus. Pasigrožėti jais ateidavo nemažai žiūrovų, tačiau tik retas ištvėrė daugiau nei dvi valandas po skėčiu merkiant šaltam lietui.
Kiek sėkmingesnis buvo dvaro mylios bėgimas. Pliaupiant lietų apsukti ratą apie Nepriklausomybės aikštę panoro 152 bėgimo dalyviai. Jauniausiam jų – vos septyneri. Tiesa, būta ir mažesnių bėgimo dalyvių, tik jie distanciją įveikė senelio stumiamame vežimėlyje. Kiekvienas bėgimo dalyvis gavo po medalį. Jis atiteko netgi mažiausiam bėgimo dalyviui – Jorkšyro terjero šuniukui Myliai.
O distanciją greičiausiai, vos kiek daugiau nei per minutę, įveikė 400 m bėgimo Lietuvos čempionas Einius Trumpa. Antras buvo Tautvydas Teišerskis, trečias – Nojus Laužadis. Merginų grupėje 460 m greičiausiai įveikė Kotryna Garbauskaitė, antroji vieta teko Orintai Navikaitei,  trečioji – Kotrynai Stočkutei.
Žiūrovai, merkiami lietaus atvirai klausė: kodėl žinodami, kad pranašaujamas lietingas oras, renginio organizatoriai jo neperkėlė į Kultūros centrą. Ir šis klausimas buvo užduotas dar ne kartą.

Nė vieno rekordo
„Liūdesėlis“ – taip buvo galima apibūdinti žiūrovų nuotaiką prie dvaro, kur turėjo būti šeimos pramogų pieva. Pliušiniais katinėliu, meškiuku ir triušeliu persirengę animatoriai slėpėsi po dvaro oficinos stogu: kas gi norės fotografuotis ar pažaisti su šlapiais žvėreliais?
Pliušinių kiškių ir triušiukų tortas irgi buvo apytuštis. Nors jo suplanuota net keli aukštai. Apie 14 val. ten buvo sunešta vos 30 žaisliukų. O pievelėje įrengtuose namukuose sušlapusius kailiukus prausė tik trys triušiukai. „Rekordų siekimas atšauktas“, – paklaustos, ką planuoja daryti, liūdnai pečiais gūžčiojo kiškučiais persirengusios Kultūros centro ir bibliotekos darbuotojos. Tiesa, už kiekvieną rekordui „paskolintą“ kiškutį ir triušelį vaikų ir suaugusiųjų laukė saldus prizas... ledai.
 Be dėmesio liko ir kiškių slidės, ir kiškių jenga, ir domino.

Ir koncertai – be dėmesio
Nepasiteisino ir Kultūros centro viltys surengti smagią popietę su pop muzikos popuri ir gražiausiomis miuziklų dainomis. Mat nors dėl puikaus įgarsinimo smagūs bigbendo ir Difartų šeimos koncerto garsai puikiai sklido miesto gatvėmis, atėjusių jų pažiūrėti tebuvo saujelė. Ir žiūrovams vėl kilo tradicinis klausimas: kodėl šių koncertų neperkėlė į Kultūros centrą? „Suprantu, kad sunku viską sukoordinuoti ir paskutinę minutę pakeisti renginio vietą. Bet ir šitaip juk negerai. Muzikantai ir dainininkai atvyko iš toli, jų pasirodymas nemažai kainavo. O žiūrėjome juos vos keli žmonės. Nesakau, kad buvo negražu. Bet klausytis koncerto baloje ir kiaurai permirkus, sutikite, ne koks malonumas. O štai Kultūros centre žmonių būtų keliskart daugiau“, – kalbėjo rokiškėnė, koncerto žiūrovė.

Už rastus kiškius –
elektrinis paspirtukas
O tuo tarpu Krašto muziejaus menėje smagaus orientacinio žaidimo „Atrask RoKIŠKĮ“ dalyviai nekantriai laukė jo rezultatų paskelbimo. Nors žaidime dėl prizų varžėsi visi, kurie surado bent 30 konkurso logotipu pažymėtų objektų, daugiau nei pusšimtis komandų sugebėjo rasti visus 50 objektų. Tad jos visos pretendavo į pagrindinį, Rokiškio Rotary įsteigtą prizą – elektrinį paspirtuką. Jis atiteko Anelei Čirūnaitei.