Rokiškėnės Vilniaus knygų mugėje: padėti knygai užkariauti pasaulį ir utopiją paversti realybe (0)

Publikuota: 2017-03-02 Kategorija: Renginiai
Rokiškėnės Vilniaus knygų mugėje: padėti knygai užkariauti pasaulį ir utopiją paversti realybe
Asmeninio archyvo nuotr. / L. Matiukaitė (kairėje) ir L. Kilienė netvėrė džiaugsmu galėdamos dalyvauti knygų mugėje.

Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vasario 23-26 dienomis jau 18-ąjį kartą vyko kažkam madingas, kažkam naudingas, kažkam įdomus ir vis labiau išlipantis iš standartinių rėmų renginys – Vilniaus knygų mugė 2017. Tarp daugybės dalyvių ir lankytojų iš visos Lietuvos (tikiu, ir iš kur kas toliau),negalėjai nepastebėti jaukiai įsikūrusių kraštiečių Linos Matiukaitės ir Ievos Kilienės, dar žinomų kaip Pleputės Linos ir Smalsutės Ievos. Ir kaip jų nepastebėsi, kai iš tolo girdisi juokas, sklinda pozityvas ir nori to, ar nenori peršasi mintis – skaitykime knygas, kurkime, džiaukimės ir gyvenkime 3D gyvenimą.

Ką Jums ir žmonėms reiškia visų laukiama knygų mugė? Ar reikalingi tokie renginiai?

Lina: Knygų mugė – tai daugiau kultūrinis reiškinys, kuris sutelkia visus į vieną vietą, apjungia bendra idėja ir nuotaika. Aišku, čia kažkiek ir mados yra, tačiau, mano galva, jau geriau tokios mados, nei kitokios. Manau, jog tokie renginiai ugdo ne vien žmonių kultūros pojūtį ir meilę literatūrai, bet ir patriotiškumą. Vienoje vietoje sutikti tiek išsilavinusių, šviesių žmonių - tarsi paragauti Lietuvos, tokios šiuolaikiškos ir energingos. Negana to, knygų mugėje buvo įkurta ir muzikos zona, vyko gausybė renginių, pasirodymų, pranešimų. Ši šventė jau seniai perlipo vien knygos rėmus. Tai daugiau kūrybos ir laisvės mugė. Kaip ir sakiau, tai leidžia pamatyti, kokia nuostabi yra Lietuva ir jos žmonės. Mugės metu sutikome nemažai jaunų tėvų ir mokytojų, kurie stengiasi savo vaikams padėti atrasti teigiamą ir vertingą informaciją. Jie ne tik įsigyja knygą, bet ir tiki idėja, jog knyga ar kitaip kūryba ugdo ir keičia pasaulį.

Ieva: Galiu tik pritarti Linai. Man tai labai gražus renginys, kai žmonės susirenka ne dėl gražių drabužių, skanaus maisto ar linksmybių, bet dėl knygų. Pamačius tą daugybę žmonių, sunku patikėti, kad tai ne užsienio žvaigždės koncertas, o knygų mugė. Mes su Lina jau kuris laikas mintimis svajojome apie mugę ir jau prieš metus turėjome idėjų, ką galėtume ten nuveikti, kaip galėtų atrodyti mūsų stendas.  Juk tai pagrindinis renginys, kuriame galime susitikti su skaitytojais. Gyvas kontaktas sukelia daugybę emocijų, juk pamatome vaikų akis, išgirstame tėvelių atsiliepimus. To negalime padaryti, kai knyga nuperkama knygyne. Arbatos į namus skaitytojai, deja, nepasikviečia (šypsosi Ieva).

Kokius leidinius pristatėte?

Lina: Pristatėme savo pirmuosius du leidinukus: skaičių pasaką “Jei mėnulis būtų nulis” ir užduočių sąsiuvinį “Visatos kelionės: burbulo planetos beieškant”. Atrodo, tiek daug apie juos jau kalbėjome, tačiau vis sutinku žmonių, kurie dar nebuvo girdėję. Tai rodo, jog informacijos srautas šiais laikais toks didelis, kad žinia jame paskęsta vos per kelias valandas. Vien todėl, su Ieva stengiamės kuo daugiau pasakoti apie tai, kokia linkme dirbame ir kokių tikslų siekiame. Juk pagrindinė viso to idėja – kurti kūrybiškumą ir mąstymą ugdančią mokomąją medžiagą naujosios kartos vaikams.

Ieva: Galim tik pasidžiaugti, kad šiais metais leidykla „Šviesa” turėjo atskirą smagiosios edukacijos laboratoriją, kurioje dalyvavome ir mes. Edukacija tikrai labai smagi. Tai visiškai atitinka mūsų požiūrį. Jokia kita vieta knygų mugėje nebūtų mums labiau tikusi. Matau tendenciją, kad mokslas populiarėja. Mane tai labai džiugina, nes kai aš pati mokiausi mokykloje, mokytis nebuvo „kieta”. O kas gali būti „kiečiau” pasaulyje, nei surasti naują planetą? Tiesa, tikrai yra kas nors „kiečiau”, tik mums tai dar nesisuka mintyse.

Jums tai pirmoji knygų mugė? Su kokiomis nuotaikomis ir lūkesčiais vykote?

Ieva: Taip, tai pirma knygų mugė, kurioje dalyvavome. Vykome kiek nedrąsiai, nes nežinojome, ko tikėtis. Nuogąstavome, ar ateis skaitytojų, ką mums reikės daryti ir ką kalbėti? Bet turbūt prieš kiekvieną svarbų įvykį užpuola šioks toks nerimas, truputį dreba kojos ir greit mirksi akys. Sutikus pirmas žibančias ketverių metų skaitytojos akis, nerimas dingo ir atsirado didžiulis noras dalintis geromis emocijomis.

Lina: Kaip dalyvė knygų mugėje dalyvavau pirmą kartą, kaip lankytoja – ne. Pripažinsiu, būti dalyviu - daug įdomiau. Turėjome progą tiesiogiai pabendrauti su skaitytojais, pasisemti pozityvo ir gerų emocijų. Kalbant apie lūkesčius, jie nebuvo dideli. Gerai suprantame, jog tikrai negalime žinomumu lygintis su ryškiomis literatūros padangės žvaigždėmis, kurios parašiusios ne vieną knygelę ir gavusios ne vieną apdovanojimą ir įvertinimą. Todėl atsisakėme paiko pūpsojimo prie staliuko ir laukimo, kada kas ateis prie tavęs, kad pasirašytum knygutę. Tai, matyt, ne mūsų kirpimui. Kėdutes išmainėme į gyvus pokalbius. Kalbėjomės su žmonėmis, kurie atėjo į „Šviesos” stendą, pokštavome su vaikais. Tai ne tik daug smagiau, bet ir daug vertingiau, nes leidžia išgirsti skaitytoją, suprasti, kas jam įdomu ir ko jis ieško. Išties, puiki patirtis.

Kokius įspūdžius parsivežėte iš susitikimo su kitais rašytojais ir mažaisiais skaitytojais?

Lina: Parsivežiau tikrai labai daug gerų emocijų. Aš dažniausiai visuomet iš visur jų parsivežu, nes paprasčiausiai nemėgstu būti liūdesio debesėlis. Visgi knygų mugės emocinis tonas buvo itin pozityvus. Geriausia, kas gali nutikti tokių renginių metu, tai jausmas, jog veiki kažką prasmingo. Toks jausmas aplankė ir mane. Žinojimas, jog kuri pokyčius, nors ir labai mažyčius, yra pakylėjantis. Tokie jausmai mane užvaldo kaskart, kai publikuojamas koks nors mano straipsnis. Šiuo metu susidraugavome su portalu bernardinai.lt. Jie kaskart mielai priima tai, ką parašau. O aš rašau iš širdies ir apie tai, kas skauda visuomenėje. Stebuklų mano tekstuose nėra, tačiau minčių, kaip pasaulį paversti geresniu, tikrai rastumėte. Be abejo, puikiai suprantu, jog visų gerais nepaversiu, tačiau jei bent dalį žmonių paliečia mano mintys, pagrindinis tikslas pasiektas. Neturiu kitų įrankių, kuriais galėčiau kurti gėrį. Turiu tik kompiuterio klaviatūrą. Naiviai viliuosi, kad to užteks tam, kad nors vienam liūdnam ar vienišam žmogui priminčiau, jog jis reikalingas. Nesvarbu, ar tai vaikas, ar suaugęs. Jis svarbus man, o aš svarbi jam, net jei ir nesame pažįstami. Kodėl? Nes me visi esame viena bendruomenė. Net ir kovodami už būvį, stenkimės to nepamiršti.

Ieva: Turbūt jau nebekyla jokių klausimų, kad mugė sukėlė daugybę teigiamų emocijų. Tai mums buvo didžiulis nuotykis ir iššūkis. Be visa to, dar kartą įsitikinau, kad su Lina esame tikra svajonių komanda. Kai viena iš mūsų jau nuvargusi prisėda pasislėpti už knygų krūvos, kitai įsijungia variklis.  O mugės metu gimė dar viena nauja idėja. Tikimės greitu metu ją pristatyti ir mūsų skaitytojams.  

Ar vaikai dar mėgsta skaityti knygas? Ar knyga gali būti ta jungtimi tarp vaikų ir jų tėvelių?

Lina: Visada bus vaikų, kurie knygas mėgsta, ir vaikų, kurie negali į jas net žiūrėti. Tai visai normalu. Visi esame skirtingi ir tuo unikalūs. Nesvarbu, kas tampa jungtimi tarp vaikų ir tėvų. Svarbiausia, kad abi pusės geranoriškai ieškotų būdų, kaip tas jungtis sukurti. Šalia to, pastebėjau tendenciją, jog vaikai, kurių tėvai skaito, yra labiau linkę ir patys mėgti knygas. Aš turėjau nuostabiausią pasaulyje močiutę, kuri kiekvieną dieną leisdavo su knyga. Net neabejoju, jog pasąmoningai tai paliko man žymę ir buvo viena iš priežasčių, kodėl laikyti knygą rankose man kaskart tampa maža švente. Todėl noriu pabrėžti, jog nereikia versti vaikų skaityti, jei net patys to nedarote. Čia tas pats, kas pačiam bijoti vorų, bet liepti kitam juos glostyti ir bučiuoti. Netiktra ir nenatūralu. Ne knyga yra svarbiausia, o bendravimas. Ir jei tėvai su savo vaikais geriausiai jaučiasi lauke spardydami kamuolį, valio!

Ieva: Taip, taip, taip! Skaičiau tikrą istoriją apie tėtį, kuris labai mėgo skaityti, bet augindamas tris vaikus tam neberasdavo laiko. Visgi jis nusprendė skaitymui skirti bent 15 minučių per dieną. Po 2 savaičių skaitymo jis pamatė, kad jo sūnus pasiėmęs knygą „aukštyn kojomis” sėdi kambaryje. Paklausęs sūnaus, ką jis veikia, sulaukė atsakymo „skaitau knygą apie delfinus”. Tėvai auklėja vaikus ne tik skaitydami knygas apie auklėjimą ir laikydamiesi kokių nors taisyklių. Didžiausias auklėjimas vyksta rodant pavyzdį. Todėl jei skaito tėvai, skaitys ir vaikai, ir mėgs knygas bei jas mylės. Mugėje sutikome daugybę tokių vaikų. Ir esu įsitikinusi, kad visi vaikai mėgsta būti su savo tėvais, todėl skaitymas vaikams geriausia dovana, kurią tėvai gali padovanoti vaikams. 

Įgyta patirtis - ar buvo verta dalyvauti?

Lina: Dalyvauti verta visur. Šios logikos tvirtai laikausi, nes bet kokia patirtis yra mokytoja ir po kiekvieno įvykio tampi kažkiek kitoks, o jei dar sąmoningai vertini situaciją, visada tampi tik geresnis. Gaila, kad ne visuomet turime galimybę visur dalyvauti. Tai remiasi į laiką ir kaštus. Abi su Ieva turime darbus, šeimas ir draugus. Negali visiškai nuo to atitrūkti. Galiausiai, juk ir pavalgyti iš ko turi turėti, todėl ne vien patirtį kaupi, bet ir žemiškus darbus atlieki tam, kad kurtum buitį. Gyvename tokiu laiku, kad vien miške uogų prisirinkęs gyvas nebūsi. Bet ir gerai, nes miške gyvendamas knygų mugėje irgi vargu ar sudalyvausi. Štai kodėl kaskart sau mintyse paniūniuoju „gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“.  Manau, jog gimiau pačiu tinkamiausiu laiku ir pačioje tinkamiausioje vietoje. Tėvai niekuomet manęs neribojo ir leido pačiai priimti sprendimus, tobulai varijuodami tarp laisvės ir ugdymo. Neturiu žalio supratimo, kaip jiems tai pavyko, tačiau esu ir amžinai būsiu už tai jiems dėkinga.

Žinot, kas dažniausiai stabdo žmones? Ogi baimė suklysti. Bet juk iš tikrųjų, ką tai reiškia „suklysti“? Jei tik nedarai nusikaltimų, tuomet klaida tėra vien kažkieno sugalvota sąlygą, kaip turi atrodyti sėkmė. Nors šiaip jau sėkmės sąvoka kiekvienam yra skirtinga. Štai ką svarbiausio manyje išugdė tėvai – drąsą ieškoti savo sėkmės, nelipant per galvas, nesidraskant, o kryptingai ir nuoširdžiai darant tai, kuo kvėpuoja tavo pasaulis. Tad, jei klausiate, ar verta kur nors dalyvauti, atsakysiu - neabejotinai verta! Būtent todėl kiekvienam, kuris skaito šį tekstą, linkiu mokytis priimti iššūkius, kaip galimybes, o nesėkmes, kaip pamokas. Daugybę nesėkmių patiriu ir aš, tačiau visko esmė yra požiūris. Būtent jis ir keičia mūsų pasaulį.

Ieva: Galiu tik paantrinti Linai, kad dalyvauti tikrai buvo verta. Tai tapo dar vienu iššūkiu sau. Labai stipriai pajutome, kad esame jaunos ir laimingos. Ko dar galima norėti?

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video