Spektaklis turintiems „bosus“ (1)
Publikuota: 2017-02-23
Kategorija:
Renginiai

Kovo 3 d. dieną festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ pasirodysiantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia rokiškėnus stebėti Giedrės Kriaučionytės spektaklį „Bestuburiadą“. Anot režisierės, spektaklis aktualus visiems, turintiems bet kokio pobūdžio „bosus“.
Pagal vokiečių dramaturgės Ingridos Lausund pjesę sukurtame spektaklyje pasakojamos penkių ambicingų darbuotojų istorijos. Jie laukia susitikimo su vadovu ir savo darbo įvertinimo. Jų laukimas – absurdiškas, komiškas ir, deja, net tragiškas. Jiems reikia artumo ir supratimo, tačiau tam nėra tinkamų sąlygų, o ir patys jų nesukuria iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasiruošę viskam: pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, gali ištverti viską. Jie seniai nebepamena, ko laukia, kodėl laukia, ko tikisi sulaukti – jie priprato adaptuotis prie bet kokių sąlygų ir stengtis – kaip jie supranta – išgyventi.
Anot G. Kriaučionytės, „Bestuburiada“ – ne tik apie laukime paskendusius darbuotojus, tai kiekvienam žmogui artima situacija – ar jis studentas, ar mokinys: „Tai tekstas apie mus visus, turinčius „vadovą“: ar tai būtų bosas, ar dėstytojas, ar mokytojas, ar režisierius, ar teatro vadovas, ar kunigas, ar Dievas, ar tėvas, ar motina... Būtent „vadovai“ diktuoja, kokie mes turime būti. Iš esmės visuomenėje vienu metu kiekvienai asmenybei svarbų klausimą – „kas aš esu“ – pakeitė klausimas – „koks aš turiu būti, kad sulaukčiau sėkmės, tai yra – būčiau laimingas“. Mūsų sąmonę užvaldė daug psichologinių konstrukcijų, kurios mums atrodo nenuginčijama tiesa ir kurios sukurtos kapitalistinės visuomenės tam, kad grandiozinė rinkos turbina dirbtų ir suktųsi vis greičiau.“
Spektaklio „Bestuburiada“ kūrėjai užduoda aštrius ir jautrius klausimus, kurių taikinys – tiek jaunoji karta, tiek vyresni, „stažą“ turintys, o gal net ir link pensijos artėjantys... darbuotojai (ir laisvai samdomi autoriai). Kaip mes tampame tokie ambicingi, kad imame „lipti kitiems per galvas“ ir paaukojame viską vienam tikslui? Kodėl galiausiai imame bijoti laimės akimirkos? Ar iš tiesų tą akimirką, dėl kurios mes labai stengėmės ir dirbome, jaučiame laimę? Kodėl imame kaltinti save, kai esame žeminami? Kaip susirasti draugą, jei niekuo negali pasitikėti? Kas, jei tau 45-eri ir nebeatsimeni, dėl ko tiek dirbai? Kas, jei tau 25-eri ir tu jau pavargai? Ką reiškia imti ir išeiti, viską mesti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškokite kovo 3 d. 18.30 val. Rokiškio kultūros centre rodomame spektaklyje „Bestuburiada“.
Rekomenduojami video
Tradicinė Širvynė garsiojo poeto tėviškėje yra tikras literatūrinis reiškinys. Seniai jau nebestebina eilės ir muzika po stilizuotu žaginiu. Stebina kitkas kaip ta, rodos, tiek daug sykių girdėta poezija vis dar sugeba sutraukti šimtus žmonių į atokią Degučių pami&s
2019-08-25
Baltijos kelio trisdešimtmetį rokiškėnai minėjo gausiai. Nors, žinoma, jų gretos buvo gerokai retesnės, nei 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją. Skaičiuota, kad Baltijos kelio 115-ajame kilometre šiemet susirinko per 300 mūsų krašto žmonių. Patys ankstyviausieji ten triūsė nuo pati
2019-08-24
Rugpjūčio 17-ąją surengtas fotografijų konkurso ir plenero „Vingis“ uždarymas. Krašto muziejuje negausi Rokiškio kultūros žmonių bendruomenė išvydo ne tik tai, kuo gyvuoja šiandienos Rokiškis, užfiksuotas pro fotoaparato objektyvą, bet ir prisiminė žmog
2019-08-18
Žolinė – Švč. Mergelės Marijos į dangų paėmimo diena. Prieš maždaug 70 metų tai, kad ji buvo paimta į Dangų ne tik siela, bet ir su kūnu, popiežius paskelbė tikėtina tiesa. Apie tai Kamajuose Žolinės atlaiduose liudyta subtiliai: apie žmogaus kūniškąjį netobulumą ir jo kel
2019-08-16
Onuškis – Rokiškio bendraamžis: abu šiemet švenčia 520-ąjį gimtadienį. Tik onuškiečiai – mėnesiu anksčiau, per tradicinius Žolinės atlaidus. Šia proga iškilmingai pašventinta miestelio vėliava ir iškelta pačioje garbingiausio
2019-08-16