Susitikimas su pulkininku leitenantu Linu Idzeliu: diskusijos apie geopolitiką ir saugumą (9)

Su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininku pulkininku leitenantu Linu Idzeliu rokiškėnai susipažino prieš porą metų, kai jis ir Rokiškio krašto garbės pilietis Algis Narutis su paskaitomis aplankė daugumą rajono mokyklų. Paskaitos susilaukė didžiulio dėmesio ir pasisekimo. Šįsyk į susitikimą „Rokiškio Sirenos“ konferencijų salėje taip pat atvyko nemažai rokiškėnų: politikų, policijos pareigūnų, karių, dvasininkų. Susitikimą internetu stebėjo per 2 tūkst. „Rokiškio Sirenos“ facebook paskyros sekėjų. Dviejų valandų trukmės susitikimas jo dalyviams paliko didžiulį įspūdį: atvira kalba, vertingomis įžvalgomis, Naujausiųjų laikų istorijos analize. Ir praktiniais dalykais, pavyzdžiui, ką reiškia, jei po atostogų grįžę savo namuose rasite išimtas televizoriaus pultelio baterijas. „Mums reikia daugiau tokių paskaitų“, – tokių atsiliepimų sulaukė „Rokiškio Sirena“.

Be užuolankų apie grėsmes
Pulkininkas leitenantas L. Idzelis atviras: Lietuvos ir Rusijos santykių problemos – ne šių dienų naujiena. Daugelis Vakarų mąstytojų ir politikų apsigavo, manydami, kad žlugus Berlyno sienai baigėsi didžioji Rytų ir Vakarų takoskyra, kaip pranašavo politologas Francis Fukuyama, atėjo „istorijos pabaiga“. Nebebus karo, konvencinės karybos, nėra grėsmės, visi draugai, ypač Vakarų Europoje. Tačiau ši naivi pasaka netruko žlugti. Pulkininkas leitenantas Linas Izdelis atvirai kalba: mūsų regione jau nuo maždaug XVI a. pradžios Rusija yra grėsmė. Ir kova su šia grėsme buvo ilga ir permaininga. Ir Liublino unija, kurios 450 metų jubiliejus ką tik buvo paminėtas, nebuvo iš didelės meilės Lenkijai. Pašnekovo teigimu, lenkai lietuviams buvo greičiau konkurentai, nei dideli bičiuliai. Ir ši unija buvo „iš reikalo“, prieš augančią grėsmę iš Rytų. Ir ši grėsmė nebuvo šiaip sau, tai buvo egzistencinė grėsmė. XVII a.pradžioje jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė paėmė Maskvą. 1655 m. keršto akcija – Vilniaus paėmimas, totalus apiplėšimas: miestas degė 17 dienų, 200 tūkst. vežimų turto išvežta, lupo grindis, stogus, čerpes. Išsivaryta 20 tūkst. žmonių, nes plėšikai iš Rytų nesugebėjo priplėšto turto surinkti. Po to „tvanas“, maras, ir po šių nelaimių Lietuvos-Lenkijos valstybė jau nebeatsigavo.

Pažinti grėsmę
Po to sekusi priespauda buvo labai rimta. Pulkininkas L. Izdelis be užuolankų paaiškino carinės Rusijos okupacijos subtilybes. Kurioje prispausto krašto žmogus neturėjo jokių galimybių savo krašte: netgi žandaras ir geležinkelietis buvo atvežti. Lietuvos žmonės turėjo galimybes arba vykti dirbti į Didžiąją Rusiją, arba sėdėti kaime.
Ir 1918 m. nepriklausomybė nebuvo duotybė. Ją reikėjo iškovoti. Ir kova ėjo dėl kiekvieno žmogaus sąmonės ir savimonės, dėl kiekvieno žemės punkto. 1918 m. lapkritį Vilniuje vienu metu toje pačioje gatvėje veikė keturi šaukimo į kariuomenę punktai. Lenkų, bolševikų, Vokietijos, kur užsirašęs buvo viskuo aprūpintas. Ir Lietuvos, į kurios kariuomenę savanoriai ėjo žinodami, kad gaus milinę žalios spalvos ir kepurę.
O tuo metu Rusijoje suirutė. Bolševikai išžudė visą karininkijos elitą, palikę mažumą būti instruktoriais. Bet jau po maždaug po 20 metų nauja karta, susigeneruoja naują kartą, ir jau veikia Ispanijos pilietiniame kare kaip instruktoriai (kaip ir Rokiškyje gimęs Rusijos karinės aviacijos vienu pradininkų laikomas Jakovas Smuškevičius – kapitonas Duglas, – aut. past.). Toliau – pergalingas mūšis su japonais, Suomijos karas, Baltijos šalių okupacija. Ir jei ne Vokietija, invazija būtų tęsusis tolyn į Europą.
Rusijos gebėjimą greitai generuoti pajėgas, mokytis, pasak pašnekovo, rodo ir Čečėnijos karų patirtis. Pirmajame Čečenijos kare – totalus fiasko. Antrajame čečėnams nebėra jokių šansų. Gruzija, Ukraina, Sirija, Venesuela. Pradedama lįsti ir atgauti jėgas strateginėse gilumose.

Kodėl mums svarbu Ukraina?
Viena iš tų strateginių vietų yra Ukraina. Pulkininkas leitenantas L. Idzelis be užuolankų aiškino, kodėl mums svarbu palaikyti prieš Rusijos agresiją kovojančius ukrainiečius. Ir kodėl šis karas yra mūsų reikalas. Nes Rusija be Ukrainos yra tik regioninė galia. Tačiau gavusi Ukrainos resursus, žmogiškuosius išteklius, ji jau taptų kur kas didesne galia. Jei Rusija paims Ukrainą, tai likę gyvi ukrainiečiai, bus Rusijos kariuomenės sudėtinė dalis. Kaip dabar čečėnai, kurie dar prieš dvidešimt metų prieš ją kovojo. Tie ukrainiečiai, kurie negalės atlaikyti okupacijos, priešinsis. Tačiau pagalbos jie iš niekur nebesulauks – Ukraina nėra nei NATO, nei Europos Sąjungos narė. Todėl ir svarbu, kad Ukraina atsilaikytų. Lygiai taip pat svarbi ir Baltarusija. Nes tas tankas, kuris dabar stovi už tūkstančio kilometrų, greitai gali atsidurti  per 35 km nuo Vilniaus.
1991 m. Lietuva turėjo draugų. Buvo Borisas Jelcinas. Dabar tokių draugų jau nebėra.
Kokia bebūtų valdžia, kokia retorika, reikia įsisąmoninti, Rusija yra grėsmė.

Klaidinimo metas
Už ką kovojama? Pulkininkas leitenantas L. Idzelis atvirai lygino tai, kas vyko Lietuvoje maždaug nuo 1938-ųjų. O vyko atvira kova už lietuvių savimonę. Tarpukariu nekilo klausimas, ar bus karas. Akivaizdu, kad jis buvo neišvengiamas. Lietuva turėjo tris numanomus priešus: lenkus, vokiečius ir sovietinę Rusiją. Ir kai sovietinė Rusija Lietuvai grąžino Vilniaus kraštą, akivaizdu, kad ji buvo išbraukta iš priešų sąrašo. 1940 m. Lietuvos visuomenės savimonė atsidūrė dugne. O 1991 m. ji buvo pakilime.
Pulkininkas leitenantas L. Idzelis palietė ir labai jautrią kultūros temą. Dabar verda atkaklios diskusijos dėl sovietinių rašytojų, paminklų. Pašnekovas atviras: Rusija skiria milžiniškas lėšas vadinamajai minkštajai galiai išlaikyti. Tai yra įtakai per kultūrą, per įvairias organizacijas išlaikyti sovietinės įtakos zoną.
Nepamirštama ir istorija. Pašnekovas pabrėžė, kad dabar vyksta kova dėl savimonės. Ir joje pasitelkiamos tokios priemonės, kaip klastotės. „Nepamirškite, kad KGB išsaugojo įvairių laikmečių spausdinimo mašinėles“, – sakė pulkininkas leitenantas L. Izdelis. Vadinasi, archyvuose gali būti pamėtėta ir klastočių. Todėl istorikams negalima aklai pasitikėti kiekvien būtina rimta šaltinių kritika.
Didvyrių puolimas – klasikų klasika. Jie visada bus puolami. Nereikia stebėtis, kad „išlįs“ kokios nors „įdomios“ žinos apie tautos didvyrius.
Teršiami ne tik praeities didvyriai, bet ir šiandienos veiklūs aktyvūs lyderiai. Antai Prezidentei Daliai Grybauskaitei užteko Rusiją pavadinti teroristine valstybe, po poros savaičių Europos parlamente buvo atspausdinta ją šmeižianti knyga.
Išeitis – mažiau gyventi istorijoje, ji nebegrįš. Todėl geriau galvoti apie savo valstybės ateitį.
Vienas taikinių yra valstybė. Nuolatos propaganda akcentuoja viską, kas mūsų valstybėje yra blogai. Formuojama nuomonė, kad valstybė yra nevykusi, viskas čia blogai ir tik blogėja, tad nėra geresnės išeities, kaip tik susikrauti lagaminus ir važiuoti iš čia kuo toliau, kur akys mato. Ką jau kalbėti apie tai, kad tą valstybę ginti.
Propagandai pasitelkiamos klastotės jautriomis temomis. Antai 2010 m. Ukrainoje mirusio berniuko nuotrauka buvo panaudotai pasakai apie 2014 m. Ukrainoje nukryžiuotą vaiką iliustruoti. Lygiai taip pat propagandai naudojami karų kitose pasaulio šalyse nuotraukos, net scenos iš kino filmų. „Kodėl vaikai? Nes vaikai yra labai jautru“, – kalbėjo pulkininkas leitenantas L. Idzelis. Šeimoje sprendimus dažniausiai priima moteris. Žmona yra maršalų maršalas. Kuri skatina sprendimus švelniu alkūnės niuksėjimu. Todėl vaikų naudojimas propagandoje yra skirtas būtent moteriškajai auditorijai.
 
Kibernetinės grėsmės
Susitikimo metu aiškiai ir be iliuzijų buvo paliesta ir kibernetinio saugumo tema. Pulkininkas leitenantas L. Idzelis atviras: nuo to laiko, kai mūsų namuose atsirado išmanieji telefonai, įnikome į socialinius tinkles, išnyko privataus gyvenimo samprata.
Didžiausiu ginklu ir tapo išmanusis telefonas. Tai ne telefonas, o kompiuteris. Nuo 2010 m. jis yra didžiausias ginklas. Juo informacija gaunama iš trumpametražių filmukų. Karas vyksta ne laukuose, o žmogaus namuose.  Socialiniuose tinkluose yra aibė informacijos, apie kiekvieną žmogų. Ir ji gali bet kada būti panaudota. Štai ir ukrainiečiai, ir separatistai informaciją renka iš socialinių tinklų. Pasitelkiama pati naujausia įranga. Tokia, kaip, pavyzdžiui, automatininės skambinimo mašinos. Kada žmogaus balsas įrašomas, iš įrašo suformuojami tam tikros frazės. Mašina įrašo balsą. Mašina paskambins ir kalbės kaip tarkime vadas, liepiantis atvykti ten ir ten. Nors ten visai ne vadas. Ukrainos fronte kariai gauna žinutes, kuriose kalbama apie sekamus jų šeimos narius, gali gauti žinutę su nuotrauka, kad tavo vaiką kažkas vedasi iš mokyklos. O tu sėdi apkase su kulkosvaidžiu. Ką jau kalbėti apie tiesioginius grasinimus.
 Šiuolaikinės technologijos leidžia sekti žmogų nuotoliniu būdu. Antai, jei grįžę iš atostogų rasite savo televizoriaus pultelį ant stalo, o šalia jo padėtus išimtus elementus, tai reiškia įspėjimą – esate sekamas.
Tai yra vadinamosios psichologinės operacijos. Kaip ir specialūs tinklalapiai. Pavyzdžiui, puslapyje iš socialinių tinklų nurinktos karių nuotraukos. Kai kurių žmonių, kurie pavaizduoti tame tinklalapyje, nuotraukos apibrėžtos kryžiumi. Jie žuvę. „Randi save, savo draugo pavardę tame portale. Koks signalas? Esi tame sąraše. Ir gali greit nebebūti“, – pasakojo pašnekovas.

Peržvegta daugybė akcentų
Paskaitoje pulkininkas leitenantas L. Idzelis apžvelgė ir karinio konflikto atskirus etapus, aiškino, kaip jiems ruošiasi agresorius, kokia gali būti ne tik pareigūnų, karių, bet ir visuomenės reakcija į tokią veiklą. Apie tai, kad visuomenė turi būti budri, turi būti ugdomi tam tikri žmogaus įgūdžiai.
Ar mūsų valstybė pajėgi priešintis agresijoms? Taip. Ir yra tokių sėkmės pavyzdžių. Ir Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdis, ir dainuojanti revoliucija, ir Sausio 13-oji. Vadinasi, mes galime pasipriešinti.

Apie informacinį lauką
Auditorijos klausimuose buvo paliesta pagrindinė šių dienų kultūrinės visuomenės aktualijos: kolaboravusių su sovietiniu režimu rašytojų, menininkų paminklų likimas. „Tuos žmones garbino, juos skaitė. Visą gyvenimą. Jie neišeina iš to komunistinio informacinio lauko“, – sakė pulkininkas leitenantas.
Buvo paliesta ir Jakovo Smuškevičiaus paminklo tema. Ar tai tik paminklas? Pašnekovas atviras – tai simbolis. Ir dabar grįžtama prie simbolių garbinimo“, – sakė pašnekovas.