Tradicinėje „Lino mūkos“ šventėje – ramus vakaras su muzika, dainomis ir vakariene (foto) (1)

Rugpjūčio viduryje Irenos ir Romualdo Kaminskų sodyba svetingai priima visus, kurie nori smagiai pradėti ar pratęsti pažintį su kitados vienu svarbiausių šio krašto išteklių – linais. Linininkystė šioje Aukštaitijos dalyje buvo ne tik svarbi namų ūkio, bet ir eksporto šaka. Dabar gi, deja, pluoštinių linų faktiškai nebelikę. Kaminskų sodyboje sėjamas nedidelis jų plotelis – bene vienintelis šiame krašte.

Sunaudodavo visą

Kitados Panemunėlio krašte tikriausiai beveik nebuvo ūkių, kuriuose vasarą nežydėdavo melsvi linų plotai, ant pievų neguldavo balinti drobės. Linas buvo sunaudojamas praktiškai visas: nuo spalių namams šiltinti, pakulų, virvių, drobės drabužiams ir plonyčių siūlų staltiesiems ir rankšluosčiams, iki lino sėklų, sėmenų, naudotų ir aliejui spausti, ir kaip maisto ar pašaro priedų.

Sovietmečiu linų rovimas buvo vienas didesnių keiksmažodžių daugelio mokyklų ir gamyklų kolektyvams, kai rudeniop buvo organizuojamos talkos kolūkiuose juos rauti.

Dabar gi pluoštinė linininkystė Rokiškio krašte faktiškai mirusi. Nebeliko didesnių jų plotų, seniai nebeveikia fabrikas. Tačiau lino gyvenimas nuo mažos juodos sėkliukės iki balto drobės rietimo, vis dar prisimenamas I. Ir R. Kaminskų sodyboje organizuojamoje kasmetinėje „Lino mūkos“ šventėje.

Pradžiai padirbėti

Dar gerokai prieš šventės pradžią nuo garsiojo Panemunėlio žiedo Kaminskų sodybon suka automobilių eilė. Net ir nežinantis kelio nepaklystų. Tik ta eilė šiemet gerokai retesnė. Tačiau Panemunėlio seniūnijos gausus kolektyvas, triūsiantis prie būsimų vaišių stalo, džiaugiasi, kad, nors ir gerokai sumažėjo žmonių, tačiau „Lino mūkos“ šventė įdomi šio krašto žmonėms. O žmonių sumažėjo dėl labai paprastos priežasties: tą pačią dieną mūsų rajone ir jo kaimynystėje vyko keli dideli renginiai. Ilzenberge koncertavo Marius Mikutavičius, po rajoną šėlo ralis, o kaimyniniame Skapiškio miestelyje švęstas bažnyčių 500 ir 200 metų jubiliejus.

Kiltų klausimas, kaip organizatoriai taip neapsižiūrėjo. Tačiau seniūnė Dalia Vilimavičienė atskleidė paslaptį: tik šią dieną galėjo atvykti kai kurie labai laukiami šventės dalyviai.

Liaudis vis smalsiau suko ratus apie milžinišką kunkuliuojantį žuvienės katilą ir kažką su juo buriančias šeimininkes. Tačiau norint pasivaišinti, teko skanėstus „užsidirbti“. Vengerynės ansamblio moterys su dainomis apie linus visus išvedė į linų lauką. Balta skarele atmatavo barus. Nedaug jų – vos keturi. Tad linų plotas nyko tiesiog akyse: vieni rovė ir rišo pėdus, kiti – sau puokšteles namams papuošti. Čia pat jas buvo galima ir susirišti, ir labai gražiai padabinti.

Tradiciškai linų pėdai statomi į gubas, o jas vyrai krovė į arklinį vežimą, kuris šitame krašte vadinamas koromis.  Bet kaip mesti pėdų negalima – susipins. Taigi, kruopščiai sustatyti pėdai vežime. Bet arkliukui trūktelėjus, įvyko šioks toks technikos gedimas – pokštelėjo iena. Taigi, teko skubiai vežimą taisyti, kad linai nukeliautų arčiau scenos ir taptų dar viena šio vakaro puošnia dekoracija. Dalis linų per Žolinę papuoš Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje pinamą didžiulį vainiką. Tam linų prirovė „Carito“ moterys.

O prie scenos virė gyvenimas. Čia linai minti, šukuoti, o jų pluoštas verptas net dviem rateliais. Kurie šiame krašte taip pat turi specifinį vardą – kalavartas. Galiausiai kilnojamose staklėse patyrusių audėjų rankose ploni balinti lino siūlai virto audiniu. Savo ranką ir širdį prie šio grožio tradiciškai pridėjo ir dainininkas Liudas Miklauskas. Jis tradiciškai lankydamasis „Lino mūkos“ šventėje visuomet kartu su linais praeina tą lino mūkos kelią. Tiesa, šiemet tik į rautuves pavėlavo: kai atvyko dainininkas, laukas jau buvo nurautas. Užtat L. Mikalauskas spėjo ir linus minti, ir juos šukuoti, ir prie audimo staklių pasėdėti. Tokias, kaip sakė aktorė Virginija Kochanskytė, jis žada pirkti savo dukrai. Vietoj kompiuterio.

Ramus vakaras

„Lino mūka“ turi savotišką nerašytą „dresskodą“ – daugelis svečių stengiasi rengtis austais, megztais, nertais lininiais drabužiais. Šiemet pirmą kartą buvo surengta dar viena įdomi atrakcija – ilgakasių varžytuvės. Jose – nuo darželinukių iki paauglių mokinukių. Kadangi kasos įspūdingos, tai ir jų nešiotojos be prizų neliko.

Skanaudami nuostabią žuvienę, šviežias su lupenomis virtas bulves su trintų kanapių grūdelių pagardu, žiūrovai klausėsi nuostabių dainų, eilių apie liną. Daugelis džiaugėsi nuostabiu ramiu vakaru, virš sodybos ratus besukančiais gandrais. Žinoma dainininkė Vilija Radvilė net dvi savo dainas skyrė linams. O sodybos šeimininkas ir vakaro vedėjas Romualdas Kaminskas pasakojo jų pažinties detales: pasirodo, jos priežastimi tapo dieviškai mėlynai pražydęs tas pats linų laukas. Ir mintis jį įamžinti. Operatoriaus Dariaus Baltakio kurtame V. Radvilės dainos vaizdo klipe.

O toliau – smagios poetės iš Šetekšnų Danutės Mažeikienės eilės. Ji neslepia pasididžiavimo, kad tarp ilgakasių – net dvi jos anūkės. Kurios močiutei skaitant eiles čia pat prie scenos bandė kartu su mama prisijaukinti seną kalavartą.

L. Mikalausko koncerte netrūko ir smagių dainų, ir šiltų jaukių pokalbių. O ant scenos stovinti naujutėlaitis sodybos šeimininko R. Kaminsko išraižytas kuparas (aukštaitiška kraičio skrynia) liudijo, kad ir šis linų derlius taps baltomis drobėmis, rankšluosčiais, staltiesiemis.