Vienužio apdūmojimai (0)

Gyvename tokiu laikotarpiu, kuomet  kalbėdami viena kalba retai išgirstame vienas kitą, nebesuvokiame pasakyto žodžio reikšmės, keliame balsą ten, kur turėtume vien klausyti ar klausti. Tenka susimąstyti- kodėl man lemta gimti ir augti čia ir koks dvasinis maistas turi maitinti mane ir esančius aplink, kad regėtume ir ragautumėme ne tik pasaldintą rožinį pasaulį.  Ilgai ieškoti nereikia- tik pajusti žemę po kojomis ir ką ta žemė yra užauginusi- pavyzdys paprastas- kiek stiprybės Sartų kraštas gali semti iš čia lakiojusio Antano Strazdo- Strazdelio ir čia svajų sparnus auginusio AntanoVienažindžio- Vienužio.

Tai lietuvių lyrikos pradžia. Tik iš pirmo žvilgsnio regisi paprasti eiliavimai. Reikia įsiklausyti ir išgirsti.

Rugsėjo 26 dieną - Vienužio 175 gimimo metinės. Jau prieš metus subrandinta mintis surengti Vienužio apdūmojimus. Į komandą pakviestas Rokiškio rajono Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras (dalyvavo Daiva Vilkickienė, Rita Viskaitienė, Snieguolė Galvelienė, Angelė Stučinskienė, A. Telšinskienė) ir Juozo Keliuočio viešoji biblioteka, padėję įgyvendinti šią idėją, vilnietis fotografas, eseistas, performansų rengėjas Ričardas Šileika, kuris subūrė sostinės poetus –  raktininkus, Kriaunų seniūnas Arvydas Rudinskas, kuris parūpino plaustą, menininkas iš Obelių Rimvydas Pupelis, kuris sukūrė įspūdingą meninę instaliaciją „Kvietkelių darželis“, dusetiškis menininkas Eugenijus Raugas, kuris atliko muzikinę interpretaciją „ Siela un Sartų“.

14 žmonių Kriaunų plaustu atvyko į Gipėnus –  poeto vaikystės ir jaunystės namus, kur buvo sutikti Antano Vienažindžio proanūkės ponios Irenos Varnienės bei būrio šviesių Dusetų krašto žmonių, kuriuos sukvietė Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė.

Skaitant Vienužio ilgesio laiškus, siunčiamus namo, „tėtei siunčiu svarą arbatos, motulei ir Karusei- po skarelę...“ gimė mintis paraginti moteris į renginį rinktis apsigobus skarele...

„Savo dainai rinkti patogiausia būdavo dideliausioje spintoje, kur klierikai savo drapanas sukabinėja. Nebuvo kitos ramesnė vietos. Įlendu, būdavo, užsidarau ir svajoju, svajoju sau vienas, kartais gailiai verkiu ir dūsauju, kartais dantim griežiu- jausmai šėlsta, iki varpelis pašauks kurio užsiėmimo. Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą...“. Šis pasakojimas nuvedė link minties ieškoti poeto spintai tinkamo rakto... Raktais žvangindami ir susirinkome į Gipėnus ieškoti spintos. Visi kartu atrakinome ją ir tikime- dar ne vienas poezijos, jausmų , artumos duris atrakinsime kartu...

Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos inform.