Būsima vicemerė A. Kaupienė apie pokyčius: „Dirbtinių blakstienų ir priklijuojamų nagų tikrai nenešiosiu“ (foto) (0)

Publikuota: 2023-04-19 Kategorija: Savivalda
Būsima vicemerė A. Kaupienė apie pokyčius: „Dirbtinių blakstienų ir priklijuojamų nagų tikrai nenešiosiu“ (foto)
„Rokiškio Sirena“ / Po mero rinkimų – į vicemerės postą.

Nuo balandžio 14 dienos, kai darbą pradeda 2023-2027 metų kadencijos Rokiškio rajono vadovai ir taryba, „Rokiškio Sirena“ startuoja rašinių ciklu, kuriame pristatomi naujos kadencijos Rokiškio rajono savivaldybės vadovai ir naujai išrinkti tarybos nariai. Nors daugelis jų rokiškėnams tikriausiai puikiai pažįstami, bet, tikimės, kad sužinosite ir tokių dalykų, kurių apie politikus ir naujokus taryboje galbūt visai ir nežinojote. Su jais kalbamės ne tik apie darbą ir tai, kas šiuos žmones atvedė bei laiko politikoje, bet ir šnekučiuojamės apie asmeninį gyvenimą, pomėgius ir kasdienybę. Tad kviečiame pažinti tuos, su kuriais, tikėtina, būsime artimiausius ketverius metus.

Nuo pirmadienio mero komandoje pradeda dirbti Audronė Kaupienė, eisianti vicemerės pareigas ir kuruosianti socialinę sritį. Anksčiau ji vadovavo Rokiškio socialinės paramos centrui, o pastaraisiais metais dirbo Seimo narių Pauliaus Saudargo patarėja ir Lauryno Kasčiūno padėjėja.

Šiame interviu su A. Kaupiene – apie gražiausias ir problemines Rokiškio vietas, netikėtą anytos pasiūlymą, nemėgstamiausius namų darbus ir kitus rajono bei ne rajono reikalus.

Mažiau politikavimo

– Praėjusiuose rinkimuose Rokiškyje buvote vienintelė moteris kandidatė į mero mostą. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, kaip vertinate šią patirtį?

– Kiekviena patirtis yra be galo naudinga, kuomet išeini, kaip madinga sakyti, iš komforto zonos  ribų, labiau pasveri tai, ką sakai. Nerimą kėlė vieši debatai, daug informacijos teko prisiminti ir pasikartoti. Kalbėdamas viešai bendruomenės vardu, jauti labai didelę atsakomybę, bent jau aš nepaprastai jaudinausi. Mūsų partijos skyriaus taktika buvo pasakyti, ką gali padaryti geriau, o ne kritikuoti ar žeminti oponentą. Man apskritai tai nėra priimtina. Tai buvo svarbi patirtis, ji, kaip ir anksčiau įgytos, gyvenime pravers.

– Prieš daugiau nei 20 metų konservatorių ir socialdemokratų koalicija buvo neįsivaizduojama dėl skirtingų ideologijų, programų. Rokiškyje jau ne vieną kadenciją šios partijos dirba išvien. Kas pasikeitė, kad radote bendrą kalbą?

– Gal žmonių mąstyme kažkas pasikeitė. Vis tik valdant rajoną tos politikos yra labai mažai. Praėjusioje kadencijoje gal tik 2–3 klausimai buvo politiniai, kur reikėjo daugiau vertybinio požiūrio į sprendimus.

Pirmas dvi kadencijas tai buvo nepaprastai svarbu – vieni ar kiti. Nuo pat įstojimo į partiją buvau Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovė, ir ja save laikau iki šios dienos, nepriklausomai nuo to, kad 2008 m. mūsų partijos susijungė su Tėvynės sąjunga. Po1995-ųjų, kuomet pirmą kartą buvo demokratiškai išrinktos savivaldybių tarybos, buvo tie metai, kai daugumą Rokiškio rajono savivaldybės taryboje turėjo Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) ir Lietuvos krikščionys demokratai, tai kažkaip natūraliai ta dauguma formavosi, tuo metu mums nereikėjo pagalbos. Pirmąją kadenciją turėjome 13, o antrąją iš eilės 14 mandatų ir pastiprinti save poreikio nebuvo.

Tuo metu buvo pereinamasis laikotarpis iš stagnacijos, kai 50 metų gyvenome uždaroje erdvėje, ir reikėjo laužyti tam tikrus stereotipus. Tuometiniai ilgamečiai įstaigų vadovai, kurie buvo paskirti  komunistų partijos, jautėsi nebaudžiami, reikėjo daryti tam tikrus pakeitimus, reaguoti. Tada dešiniųjų susitelkimas buvo labai svarbus. Ir Seime buvo istorinis 2K (G. Kirkilo ir A. Kubiliaus projektas), kai socialdemokratų ministrų kabinetą palaikė konservatoriai.

Dabar į savivaldybės tarybą ateina jaunesni žmonės, jau nėra tokio susipriešinimo. Taryboje daugiausiai kalbama apie ūkinius reikalus, tvarką rajone, čia politikos matau labai mažai. 

– Pagal statistiką, šiuose savivaldybių tarybų rinkimuose nei vienoje iš savivaldybių nėra išrinkta daugiau moterų nei vyrų, nors kandidačių 20-tyje savivaldybių, tarp jų ir Rokiškio, buvo daugiau. Ar Jums dar tenka susidurti su tokia nuostata – ką moteris apskritai veikia politikoje?

– Tenka išgirsti, yra buvę pastebėjimų iš šalies prieš šiuos rinkimus, kad jeigu Tėvynės sąjunga –Lietuvos krikščionys demokratai keltų kandidatą vyrą, jis galėtų laimėti ar patekti į antrą turą. Beje, tokie „pastebėtojai – vyrai.

Manau, gerai kai moterys yra politikoje, jos kaip druska – jautresnės, atidesnės, turi stipresnę intuiciją, kartais komandoje irgi padeda tokie dalykai. Vyrai racionalesnio, šaltesnio proto, jų strateginis mąstymas, mano nuomone, labiau išlavėjęs.

Netikėtas anytos pasiūlymas

– O šeima lengvai jus išleido į šias pareigas?

– Išleido lengvai, ir anksčiau nelabai klausdavau, tiesiog informuodavau. Buvo situacijų, kai per vieną naktį reikėjo priimti sprendimą. 1996-aisias, kai buvau tik metus dirbusi seniūne ir naujai išrinktam Seimo nariui iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos reikėjo padėjėjo, apsisprendžiau labai greitai.

Dabar Rokiškyje gyvename tik su vyru. Užauginome dvi dukras, kurios sukūrė savo šeimas, viena gyvena Olandijoje, kita – Kamajuose. Dukros nesusijusios su politika, jos matė mano, kaip politikės kelią nuo jų pačių vaikystės. Matė ne pačią gražiausią politikos pusę. Tai buvo sovietinių stereotipų laužymo pradžia, o aš buvau jauna, maksimalistė, maniau, ko negali ar nedrįsta padaryti kiti, aš padarysiu. Po to buvo tam tikrų dalykų, kurie atsiliepė mūsų šeimai.

Šeimoje turiu labai stiprų palaikymą, pas mus su vyru nėra trinties ar pavydo, kad mano pareigos aukštesnės, reikšmingesnės. Renginiuose ir šventėse dalyvaujame kartu, jis nesijaučia, kad būtų šešėlyje, juolab, kad yra aukštas vyras (juokiasi).

Tiesą sakant, į politiką mane atvedė  anyta. Tai buvo labai netikėta. 1993 m. (tuomet dirbau Kamajų viršaitijoje) atėjo anyta ir sako: „Mums reikia lyderio. Mes čia krikščionys susirinkome…“

Nelabai supratau, apie ką eina kalba. Paskui išaiškino, kad partija, pasiūlė tapti kuopos pirmininke. Aš jai esu labai dėkinga.

– Kokie Jūsų mėgstami užsiėmimai po darbo?

– Turiu jų keletą, pats naujausias – genealogijos tyrinėjimas. Praėjusių metų sausį atradau atsiveriančius visuomenei elektroninius archyvus, tai atimantis labai daug laiko, bet nepaprastai įtraukiantis užsiėmimas. Pradėjau nuo savo tėčio genealogijos linijos, nuėjau gilyn iki 1760 m. Galvojau, kad bus labai sunku skaityti bažnytines knygas lenkų, lotynų kalbomis, bet viskas yra įmanoma, kai žinai, ko ieškoti kiekviename įraše. Aš buvau Katinaitė, mano tėvo pavardė buvo Katinas. Suradau tokių dalykų, kad apie 1780 m., dėl mados ar kitų priežasčių, metrikų knygoje vienas mano protėvių buvo įrašytas ne Katinas, o Kačinskij. Daug kas iš tokių pavardžių suranda ryšių su Rytų Europos žinomais veikėjais, mes galime būti susiję ir su Kačinskiais. Ką dar sužinojau apie savo giminę, kad anksčiau jų šeimos buvo labai gausios, po 12–13 vaikų.

Kitas užsiėmimas – mokymasis groti gitara. 2018 m. pradėjau lankyti Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos suaugusiųjų grupę, Vilijos Radvilės gitaros pamokas. Ir dabar dar lankau, šiemet turėčiau užbaigti. Mokausi groti gitara, nes tai mano vaikystė svajonė, prisimenu, kaip už pirmus  mokinių atostogų metu uždirbtus 7 rublius, mama nupirko gitarą. Mama buvo paprasta darbininkė, ji jaunystėje buvo skambinusi gitara, bet neturėjo savo instrumento. Skolindavosi draugės gitarą, buvo išmokiusi porą kūrinių ir mane.

– Ar bus viešas koncertas, tarkim, tarybos nariams?

– Ne. Esu buvusi porą kartų išėjusi į viešumą, grojau jaunuolių dienos centre su mokytoja Vilija ir grupiniuose gyvenimo namuose. Jaučiu scenos baimę, to man reikia tik dėl savęs.

Dar vienas iš pomėgiu –  per atostogas su vyru keliausi po Lietuvą. Visada stengiamės vykti ten, kur dar nebuvome. Man patinka mažesni miesteliai, kur gamta, pažintiniai takai, esame pamėgę Anykščių rajoną, Rubikių ežerą. Turėjome pomėgį įkopti į visus naujus apžvalgos bokštus, tik Palangoje dar nebuvome įlipę.

– Požiūris, kad spinta neužsidaro, bet neturiu kuo apsirengti, Jums tinka?

– Drabužių nusiperku, bet nėra taip, kad kiekvienai suknelei būtų priderinta rankinė ar batai. Niekada to nesiekiau. Pirkdama žiūriu, kad daiktas būtų patogus, patvarus. Vardinių pasaulinio garso dizainerio rankinių ar aksesuarų turėti nejaučiau poreikio, nors galėjau sau leisti. Daug kas klausia, kaip dabar pasikeis gyvenimas, kaip atrodysiu. Atsakau, kad dirbtinių blakstienų ir priklijuojamų nagų tikrai nenešiosiu, kokia buvau, tokia ir liksiu. Suprantu, kad reikės sugrįžti į dalykinį aprangos stilių iš laisvo, kaip reikalauja valstybės tarnautojo etiketas. Ne visuomet gali Rokiškyje rasti dalykinio stiliaus kostiumėlių, kartais renkuosi internetines parduotuves arba į Vilnių nuvažiuoju.

(A. Kaupienės asmeninio albumo ir „Rokiškio Sirenos“ nuotr.)

<...>

 Visą interviu skaitykite balandžio 21 dienos, penktadienio „Rokiškio Sirenos“ numeryje.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video