Dviratininkų ištvermės varžybose juodupėnas apylinkėmis „pramynė“ 2 tūkst. 200 km. Ar tai – įmanoma? (foto) (0)

Juodupėno Roberto Šniokos pavardė jau antrą kartą atsiduria viename didžiulių iššūkių dviratininkams – „RideMore Offseason“ – dalyvių sąraše. Ir atsiduria ne šiaip sau, dėl statistikos ar dalyvių skaičiaus, bet geriausiųjų penketuke, kuriame abu kartus užėmė garbingą IV-ąją poziciją. Jau praėjusią savaitę R. Šniokos žmona Asta norėjo pasidžiaugti vyro ištverme ir pasiryžimu dalyvauti itin sudėtingose varžybose, tačiau atsižvelgiant į faktą, kad šio iššūkio dalyviams per 11 dienų reikėjo numinti kiek įmanoma ilgesnę distanciją (skaičiuojami įveikti kilometrai), trukdyti juodupėnui tomis dienomis nesinorėjo. Paaiškėjo, kad sprendimas buvo teisingas, nes dviratis ir dviratininkas ilsėtis eidavo tik vidurnaktį, o keldavosi anksti ryte, lyg į darbą.

Visi varžėsi nuotoliniu būdu

Spalio 30-lapkričio 9 d. vykusių lenktynių „RideMore Offseason 2024“ organizatoriai šį važiavimą vadina, tiesiog, žaidimu su dviračiu. Vis tik, žaidime dalyvaujantiems sportininkams tai – daug ištvermės ir jėgų reikalaujantis iššūkis, o ne žaidimas.

Pagrindinis „RideMore Offseason 2024“ tikslas – dviračiu numinti kiek įmanoma daugiau kilometrų. Čia nėra nei specialių trasų, nei jų „prižiūrėtojų“, nei nustatyto važiavimo laiko: mink kur nori, kada nori ir kiek nori.  
Pasak R. Šniokos, dalyviai trasas renkasi gal savo poreikius, gyvenamąją vietą. Svarbiausia – priskaičiuoti kiek įmanoma daugiau kilometrų.

„Dalyviai naudojasi savo GPS navigacinėmis ir įveiktas trasas turi kelti į „Strava“ programėlę. Organizatoriai jas patikrina, jei viskas gerai: nesuklastoti rezultatai ir klausimų nekyla, važiavimą užskaito. Ir taip, 11-a dienų, visi savarankiškai mynėm. Šis renginys vyksta du kartus per metus: pavasarį ir vėlai rudenį, kai jau baigiasi visos dviračių varžybos. Kaip sezono uždarymas“, – esmę papasakojo juodupėnas.

Anot jo, priimti šį nelengvą iššūkį gali kiekvienas: tiek profesionalas, tiek mėgėjas – ribojimų nėra.

Naktinės apgavystės

R. Šnioka skaičiavo, kad šį kartą vyrų grupėje varžėsi 30 dalyvių. Čia nėra skirstymo pagal amžių, tad grupėje varžosi įvairaus amžiaus dviratininkai.

Iš pradžių rudeninis iššūkis juodupėnui sekėsi kiek geriau, nei vykęs pavasarį – jis buvo trečias, tačiau šią poziciją teko užleisti per, kaip pats sako, kito dalyvio apgavystę: „Apgavo mane vienas... Iki varžybų vidurio buvau trečias, bet po vienos nakties, kai ilsėjausi, likau ketvirtas. Išvažiavau iš namų 8 val. ryto ir myniau iki vidurnakčio. Tada nusprendžiau pailsėti, o ryte nubudęs žiūriu, kad siaubas kas darosi – už manęs buvęs vyras per naktį numynė 352 km. Aš tikėjausi, kad ir jis ilsėsis... Išskubėjau. Pagalvojau, jei jis dabar eis miegoti, tai dar įmanoma atgauti tą trečią vietą. Nuo 8 iki 17 val. važiavau, mano rezultatas buvo 220 km. Bet grįžus namo sūnus sako: „Nebevark, tėt, jis numynė dar 170 km“. Viskas aišku – lieku ketvirtas“.

Visgi, net ir ketvirtąja pozicija dviratininkas itin džiaugėsi, nes vertino kelius, kuriais važiavo jis ir kelius, kuriais mynė pirmų trijų vietų laimėtojai. Juodupėno teigimu, jo pasiekimas yra labai geras, kadangi iššūkio laimėtojų titulus dalinosi Vilniaus, Kauno dviratininkai, kurie džiaugiasi puikia infrastruktūra.

Keliavo ratais-kvadratais ir pagal vėja

Iš viso, per 11-a dienų, R. Šnioka numynė 2 200 km per daug nenutoldamas nuo namų. Atsakydamas į klausimą – kaip tai įmanoma, pašnekovas juokėsi kad važinėjo iš Juodupės į Rokiškį (ir atgal), kartais dviračio vairą suko į Onuškio pusę ar blaškėsi po pačią Juodupę.

„Važiuoti ilga trasa yra kur aks paprasčiau, patogiau, greičiau ir geriau. Tačiau toliau važiuoti negalėjau, nes tada jau reikia lydinčio asmens, kuris, nutikus nelaimei, galėtų pagelbėti. Nes nelaimių išvengti nepavyksta: ir šį kartą kelyje Juodupė-Rokiškis du kartus, pataikęs į duobę, prakiurdžiau padangą“, – nuotykiais dalinosi iššūkį įveikęs kraštietis.

Ir pats detalizavo, kad nuo Juodupės iki Rokiškio – 17 km, iki Onuškis – 6-7 km, o pačioje Juodupėje yra „jo ratelis“ – 1 km 200 m – kurį apsuko nesuskaičiuojamą daugybę kartų.

R. Šniokos teigimu, kai jau nusibosdavo maršrutas Juodupė-Rokiškis-Juodupė, kryptį keisdavo pakeitimus „derindamas“ su vėju.

„Rokiškio kelias ir vėjai jame man buvo palankiausias, todėl tai ir buvo mano trasa. Važiuojant iki Onuškio, minti reikėjo prieš vėją. Lyginant šį, rudeninį, iššūkį su vykusiu pavasarį, pastarasis buvo kur kas lengvesnis, nes tomis dienomis nelijo. Tuo tarpu šį kartą visos dienos buvo lietingos ir vėjuotos“, – sakė sportininkas ir pridūrė, kad, nepaisant palankesnių orų, pavasarį numynė šiek tiek mažiau – 1 700 kilometrų.   

Skaičiai „iš kosmoso“

„RideMore Offseason 2024“ dalyvis atskleidė, kad pirmąją vietą iškovojęs dviratininkas per 11-a dienų įveikė 3 300 km, antras – 3 200 km, trečias – 2 490 km.

O su kokiais iššūkiais teko susidurti, ar kokia ekstremaliausia situacija buvo dviratininkui, kuris 11-a dienų nuo 8 val. ryto iki pat vidurnakčio, tik su nedidelėmis pietų pertraukomis, mynė dviratį Rokiškio rajono keliais-keleliais?

„Šį kartą iššūkių buvo mažiau. Pasiėmiau atostogas darbe ir koncentravausi tik į šias varžybas. Ekstremalių situacijų buvo tik viena: kai mane lenkdamas automobilis pravažiavo taip arti, jog vos neužkliudė savo veidrodėliu. Laimė, iš visų „sutiktų“ mašinų, tik vienas toks neatsargus vairuotojas pasitaiėk. Galiu pasidžiaugti, kad tikrai kultūringai žiūri į dviratininką. Vieną kartą sustabdė policija pasidomėti, kodėl kelyje Juodupė-Rokiškis taip stipriai vinguriuoju? Aš jiems sakau: „O kaip nevinguriuosi, kai tokios būklės kelias...“. Bėdų nebuvo“, – šypteli R. Šnioka.

Dviratininkas sakė, kad vidutiniškai važiavo 26-27 km/val. greičiu, bet jei rinkdavosi minti trumpesnes atkarpas, stengdavosi laikyti apie 30 km/val. Didžiausias greitis, kurį R. Šnioka buvo išvystęs šio iššūkio metu – 47 km/val.

Rezultatais patenkintas juodupėnas sakė kitą pavasarį vėl mėgins savo ištvermę „RideMore Offseason“ varžybose.