Penkiolikmetė Kamilė Jelenskaja iš Estijos grįžo ne tik su dviem bronzos medaliais, bet ir su daug naujų draugų (0)

Iš Baltijos šalių jaunučių (U16) komandinio čempionato Estijoje, Jõhvi mieste, 15-metė Kamilė Jelenskaja grįžo su dviem bronzos medaliais – laimėtos dvi trečiosios vietos. Nors jaunoji sportininkė sakė, kad iš šių varžybų tikėjosi daugiau, dalyvavimas pirmame čempionate ne Lietuvoje buvo turtingas naujomis pažintimis bei iš to kilusiomis džiugiomis emocijomis. Nors kūjo ir disko metikė šiose sporto šakose - vos dvejus su viršum metų, ji jau ne kartą pelnė ir pirmąsias vietas.

- Kaip prasidėjo tavo draugystė su sportu?

- Be sporto aš dabar tiesiog negaliu. Anksčiau lankiau futbolą, bet perėjau į kitą mokyklą, kur mergaičių futbolo nebuvo. Draugė pasiūlė lankyti lengvąją atletiką, tai aš už to ir užsikabinau. Disko ir kūjo metimas man labai patinka. Dabar nesigailiu, kad šias sporto šakas pasirinkau, nors iš pradžių visokių minčių buvo. Kad tinku disko ir kūjo mėtymui, nusprendė mano treneris Rimantas Šinkūnas, matydamas mano sugebėjimus. Iš pradžių mano dėmesį patraukė disko metimas, o po to pradėjau ir kūjį mėtyti. Esu dėkinga treneriui už visokeriopą palaikymą bei pagalbą. 

- Tai kokio amžiaus buvai, kai atėjai į lengvąją atletiką?

- Manau, man buvo kažkur 13 metų, kai pradėjau diską mėtyti. Žinau, kad buvo žiema.

- Kokie pirmieji įspūdžiai iš disko ir kūjo metimo treniruočių? Ar lengva to išmokti?  

- Prisipažinsiu, kad iš pradžių buvo sunku, nes nesupratau, kaip tai reikia daryti. Net galvojau, kad man nepavyks. Patalpoje mėtyti sekėsi sunkiai. Po truputį pradėjau diską mėtyti lauke, tada ir pradėjo sektis. Tam, kad sektųsi, reikia žinoti, kaip taisyklingai padėti kojas, kaip padaryti posūkį, reikia susipažinti su technika. Aš šiame sporte - jau virš 2 metų ir vis dar pastebiu, kad darau klaidų metimo technikoje, tačiau kuo toliau, tuo mano pasitikėjimas savimi auga.

- Ar turi draugų, kurie būtų bendraminčiai? Ar palaiko tie draugai, kurie domisi kitais dalykais?

- Viena geriausių mano draugių – Brigita Bačkė, kuri kartu su manimi lanko lengvąją atletiką. Mes viena kitą palaikome, viena kitai patariame, pakoreguojame veiksmus. Kiti draugai manimi džiaugiasi, palaiko ir skatina sportu užsiimti toliau. Džiaugiuosi, kad jie mane supranta ir savo palaikymu padeda siekti savo tikslų.

- Kaip į tavo pomėgį sportui žiūri tėvai?

- Tėvai manimi džiaugiasi ir didžiuojasi. Kiekvienose varžybose jie mane palaiko, o jeigu nepasiseka ir imu nervintis, nuramina.

- Ką galvoji daryti toliau? Ar nežadi keisti sporto šakos ar imtis kito hobio?

- Matau, kad užsikabinau už šio sporto, kito tikrai nebenorėčiau. Man patinka tai, ką darau, todėl noriu ilgai turėti būtent šį hobį, ne kokį kitą.

- Čempionate Estijoje laimėjai dvi trečiąsias vietas. Ką apie tai manai – geri tai pasiekimai ar nelabai?

- Manau, galėjau pasirodyti geriau. Estijoje kūjo metime man trūko vos vieno metro iki antros vietos. Numečiau 41.51 m., o antros vietos laimėtoja iš Estijos - 42.89 m. Tiesiog man nepasisekė. Anksčiau keletą kartų esu pelniusi pirmąsias vietas – Lietuvos jaunučių čempionate pelniau dvi pirmas vietas, varžybose Alytuje pasiektos dvi pirmos vietos, Palangoje – vėl dvi pirmos vietos, Utenoje – viena pirma vieta disko metimo rungtyje.

- Tai ko čempionate Estijoje buvo daugiau – nusivylimo ar džiaugsmo?

- Labai laukiau šių varžybų. Tikėjausi sudalyvauti geriau, bet yra kaip yra. Vertindama ne vien sporto rezultatus, apie šią kelionę turiu daug gražių prisiminimų. Nesigailiu, kad ten vykau. Ką iš to išlošiau – tai pirmiausia naują draugų ratą. Žymiai lengviau bendrauti su tais, kurie turi tokius pat pomėgius, kaip ir aš, nes tada yra apie ką pakalbėti. Mūsų, lietuvių, ten buvo labai daug. Lietuvos rinktinę sudarė virš 60 narių. Gal su 20 bendraminčių susipažinau ir iki šiol palaikau ryšį. Iš pradžių galvojau, kad ten viena sėdėsiu, neturėsiu draugų, bet taip neįvyko. Be to, tai buvo mano pirmosios varžybos užsienyje.

- Nors dar anksti kalbėti apie studijas, bet vis dėl to, kokių turi ateities planų?

- Jeigu pavyks, tęsiu mokslus, susijusius su sportu, nors pasvajoju ir apie odontologiją. Aišku, man dar anksti apie tai kalbėti.

- Ką manai apie sporto šakas, kuriomis užsiimi – ar tai saugus sportas, ar nebūna traumų?

- Esu patyrusi traumų, bet jų nebuvo daug. Tai nebuvo lūžiai ar kažkas rimtesnio. Daugiausia - pasitempimai, dar esu susitrenkusi kelią griūdama. Apskritai tai nėra lengvos sporto šakos ir traumos gali būti dažnos. Reikia atsakingai žiūrėti į šį sportą, save saugoti ir traumų greičiausiai nebus.