17-metė audimo meną išmananti Onutė tautodailėje mato perspektyvų (0)

Tai, kas anksčiau buvo kasdieniška ir savaime suprantama, sparčiai modernėjančiame Pasaulyje tampa autentiška. Ne vienas, mugėje pamatęs austus, siuvinėtus ar veltus drabužius, aksesuarus į juos žiūri jausdamas didžiulę pagarbą ne tik pačiam daiktui, bet ir jo kūrėjui – tautinio paveldo puoselėtojui. Tuo tarpu įvaldyti meną, kurį kažkada mokėjo kiekvienoje gryčioje, dabar jau ryžtasi ne kiekvienas. Retai, kaip tautinio paveldo puoselėtoją save mato jaunosios kartos atstovai. Tik ne 17-metė Onutė Bliūdžiutė. Vilniuje gimusią ir augusią smulkutę merginą dabar rokiškėnai sutinka prie audimo staklių daugelyje rajono tautodailininkų organizuojamų susibūrimų.

–Gal šiek tiek papasakosi apie save: ką veiki dar, be to, kad mokaisi mokykloje ir audi?

– Esu 11-okė, tad daugiausiai laiko tenka praleisti mokantis. Su mama Gitana į Rokiškį atsikraustėm 2016 m. iš Vilniaus. Kodėl? Ten truputį per brangu ir finansiškai, ir laiko prasme. Čia – kur kas geriau: pavyzdžiui, su dviračiu kada noriu galiu išlėkti į lauką, o sostinėje mama baiminosi ir, greičiausia tokios laisvės neturėčiau. Tiesa, mokausi vis dar Vilniaus mokykloje – nuotolinės pamokos. Kai persikėlėm į Rokiškį, lankiau vietinę mokyklą, bet prasidėjo COVID karantinas ir tada jau koks skirtumas, kuri mokykla – pamokos vis tiek nuotolinės. Lankau Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklą: groju būgnais ir gitara.

– Susitikome tautodailininkės, vilnos velėjos Violetos Jasinevičienės organizuotose amatų dienose: mokei moksleivius audimo pagrindų. Kaip tavo pačios gyvenime atsirado audimo staklės?

– Visa tai yra mano mamos ir tetos Alės Gegelevičienės dėka. Ji – Rokiškyje žinoma tautodailininkė. Mano mama kurį laiką dirbo Rokiškio krašto muziejuje, prie medžioklės trofėjų. Tai irgi labai prisidėjo prie to, kad aš daug kur galėjau sudalyvauti. Ir taip, visai natūraliai, iš kasdienybės, susidėliojo tas audimas. Pradžia buvo itin paprasta: muziejuje vyko trijų dienų šventė. Mano mama mokė kaladėlėmis pinti tautines juostas ir reikėjo, kad kažkas pamokytų austi. Sako: „Tegul ateina Onutė“. Aš džiaugiausi, kad man keletą dienų nereiks eiti į mokyklą. Kitas dalykas – man patinka mokyti: vis klausdavau mamos, gal kuo nors galėčiau jai padėti vedant edukacijas muziejuje. Taigi, mane pasisodino (merginą mokė tautodailininkė Genė Šimėnienė – aut. past.), parodė, kaip ir ką reikia daryti, ir aš jau rodžiau kitiems. Dabar manęs kartkartėmis vis paprašo padėti: vykstam renginius, kurie yra apie tautodailę, tradicijas, amatus. Šią vasarą važiavom į „Lino mūką“. Nuoširdžiai pasakius, galvojau, kad esu pamiršusi viską, ką žinojau apie audimą. Bet ne, nebuvo sunku prisiminti.

– Ar nori pasakyti, kad austi – taip paprasta?

– Tai nėra sudėtinga. Tos staklės, kuriomis audžiau aš, kuriomis mokome kitus, nėra sudėtingos – keturi nulenkimai. Išmokau gal per valandą. Aišku, jei nori kažką rimčiau, kad būtų su raštais, tai reikia daugiau mokytis, reikia atidžiai sekti visą darbą, procesą. Bet kai renginiuose eina žmogus po žmogaus, tai tik džiaugiesi, kad jis apskritai suprato, ką daryti, ką pakelti ir kad nesupainiojo. Per edukacijas nieko neaudžiam. Tik parodom audimo principus.

– O kokie yra raštuoto audimo principai? Ar raštas, kaip muzikos kūrinys, yra kažkaip užrašomas?

– Galiu kalbėti apie tas stakles, su kuriomis audžiu aš. Tai nėra didžiosios audimo staklės, kuriomis audžiama kojų pagalba. Mes edukacijas vedame su mažosiomis – kiek žinau, jos buvo specialiai pagamintos tokiems išvežimams ir mokymams. Čia yra surašyti skaičiukai nuo 1 iki 4, kurie pakelia tam tikrą dalį staklėse esančių siūlų. Todėl žmonėms, tiesiog, sakai: pakelk vienetą, dabar dvejetą. Aiškinti lengva (juokiasi – aut. past.). Šaudykla, kuria vedžiojamas siūlas, sudaro raštą. Minėtais skirtukais kilojant siūlius, pavyzdžiui, jei aš kiloju 2 ir 4, eina vienodas raštas. Taip ir audi. O apie rašto užrašymą... Staklių savininkė, audėja, mintinai žino kuris nulenkimas kaip atrodys. Bet ji prie staklių – visą amžių. Jei nori, manau, galima susirašyti.

– Gerai, o gal gali pasakyti, pavyzdžiui, kiek siūlų veriama į tavo stakles?

– Nežinau, nesu vėrusi. Niekas neskaičiuoja – kokio pločio audinio nori, tiek ir turi būti. Viskas yra paprasta, mažiau matematikos (juokiasi – aut. past.). Viskas daroma iš širdies. Visų audimo subtilybių aš tikrai nežinau, nesipraktikuoju tiek daug. Pas G. Šimėnienę austi aš nesimokau – ir laiko stoka, ir siekiamybė mano šiek tiek kitokia, bet žinau, kad pas ją galima mokytis. Ji labai nori savo amatą kažkam perduoti. Klausė manęs, ar būtų įdomu, ar norėčiau? Bet mane labiau traukia odos dirbiniai. Kol kas nuaudusi esu tik skirtukų... Bet mokyti man sekasi visai neblogai (juokiasi – aut. past.).

– Vedi audimo edukacijas – ar jaunimui, vaikams įdomu?

– Yra kuriems įdomu. Pirmą kartą kai mokiau, ėjo didelė masė vaikų: ir pradinukai, ir penktokai – buvo eilės. Šitame renginyje, kuriame susitikome, pradinukų buvo priėję daugiau, o vyresniųjų klasių moksleiviams nebuvo taip įdomu. Nepaisant to, kiek renginyje yra žmonių, visada atsiranda koks nors vienas žmogus, kuris nori pasėdėti prie staklių ilgiau. Tada tenka derėtis: leiskite dabar kitiems, o kai jie pabandys, galėsite vėl austi (juokiasi – aut. past.).

– Ar pati sietum savo ateitį su tautodaile, tautiško paveldo puoselėjimu?

–  Jei žiūrėsiu iš praktinės pusės – darbai užima labai daug laiko, o pirkėjų tikrai nebus tiek, kad galėtum tuo verstis. Todėl – nebent savo malonumui. Jei turėčiau pakankamai laiko, tikrai užsiimčiau. Man patinka žirgai, noriu sieti savo ateitį su tuo. Ir, visgi, amatų aš neplanuoju palikti. Manau, kad tai yra unikalu, o ypač dabar, kai viskas po truputį automatizuojama. Man amatai patinka, man patinka rengtis tautiniais ar Sėlių drabužiais. Aš nejaučiu diskomforto, negalvoju, ką kiti apie tai mano. Nes tai yra gražu ir miela man. O šiaip tai moku pinti šiaudų sodus, paukščius, angeliukus, su mama audžiam kaladėlėmis tautines juostas. Tautodailė ir senieji amatai man tikrai yra prie širdies.

– Dėkoju už tokį pozityvų pokalbį!