„Baltosios gulbės“ paslaptys: aštuonios vienuolių celės ir šešios kartos, besiilsinčios kriptose (0)

Aukščiausioje Jūžintų vietoje, ant kalno stūksanti Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, iš toli matoma beveik iš visų pusių. Tačiau tai, kas įdomiausia, saugiai slepiama viduje, dar po senoviniais užraktais: autentiški bažnyčios skliautų mūrijimai, net šešios kartos kriptose besiilsinčių Waissenhoffų giminės ir aštuonios vienuolių atgailos celės...

Vienintelė Baltijos šalyse

Anksčiau Jūžintų bažnyčioje nuolatos buvo kunigas. Prieš keletą metų jo tarnystė baigėsi ir dabar tikinčiaisiais čia rūpinasi atvykstantis kunigas.

Tačiau visus unikalaus baroko stiliaus statinio raktus turi ir smalsuoliams jo istoriją itin nuodugniai papasakoja Vilmantė Mačežienė.

Pažintį su Kultūros paveldo bažnyčia savo krašto istorija besidominti moteris pradėjo pirmiausia nuo paaiškinimo, kodėl bažnyčią žmonės vadina „baltąja gulbe“, kas daro ją unikalia ir kodėl verta čia apsilankyti.

„Ne šiaip bažnyčia vadinama „Baltąja gulbe“. Jos statytojų Waissenhoffų giminės herbe buvo pavaizduota gulbė (o ir žodis Weiß, išvertus iš vokiečių kalbos, reiškia „baltas“ – aut. past.). Tai sena „Gulbės” herbo riterių baronų giminė, XVII a. apsigyvenusi Livonijoje ir sulenkėjusi. Pačios bažnyčios forma, žiūrint iš fasadinės pusės, primena sparnus ištiesusią gulbę, o priešais centrines duris esančias mažąsias kolonas puošia du gulbės kiaušiniai. Viena iš nedaugelio vėlyvojo baroko pavyzdžių Lietuvoje, kurioje iki šių dienų išlikusios ne tik autentiškos statybos detalės, bet žinoma ir kaip vienintelė Baltijos šalyse, kurioje veikė vienuolynas“, – nuo pirmųjų žodžių intriguoja ekskursijos vadovė.  

Autentikos lobynas

1790 m. dvarininko Mykolo Waissenhoffo lėšomis ir rūpesčiu buvo baigta statyti Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia.

„Bažnyčioje iki šių dienų išliko daugybė autentikos. Užlipus į palėpę savo akimis galima pamatyti, kokia technologija tuomet buvo mūrijami lubų skliautai, kokiu „kitonišku“ būdu mūryti laiptai tiek link vargonų, tiek į vienuolių celes. Niekas nekeista, neužglaistyta. Niekas nepaslėpta. Bažnyčioje matosi net išvaikščioti takeliai“, – kalbėjo V. Mačezienė rodydama senovinį bažnyčios atrakinimo skląstį bei „savaiminį“ durų užsivėrimo mechanizmą.

Pasak gidės, bažnyčia šiek tiek nukentėjo per karą, tačiau sugriauta nebuvo: „Stogo remontas truko gal 11 metų. Jo metu keitė kai kurias gegnes ir skardą. Skarda vietomis buvo suvarpyta kulkų, nes rado užlopytas skyles. Gegnės keistos ne visos, tad labai gerai matosi, kaip senosios įmūrytos į sienas“.

Bažnyčioje išlikusi originali aukų dėžutė, kuri buvo įrengta vos pastačius bažnyčią. Šiandien ji savo paskirties nebeatlieka – dabar tik puošia bažnyčios vidų, nes per daugybę metų medis sutrūnijo ir įmesti pinigai „nubilda“ kažkur į apačią.

Vienuolių celės

Tačiau labiau šią bažnyčią iš kitų išskiriantis autentikos elementas – vakariniame bažnyčios bokšte, už pagrindinio altoriaus, išlikusios vienuolių atgailos celės.

17 a. pabaigoje bažnyčioje buvo įkurtas Šv. Augustino regulos atgailos kanauninkų vienuolynas, kurių Lietuvoje iš viso veikė 18.

„Kai Lenkijoje buvo panaikinta šių vienuolių ordino vadovybė, jie liko tik Lietuvoje. Vienuolynas Jūžintų bažnyčioje veikė iki 1832 m., kai caro valdžia iškėlė paskutiniuosius du čia gyvenusius vienuolius. Vieni suskaičiuoja 8 bažnyčioje esančias celes, kiti – 7, nes viena iš celių yra „padidinta“. Tikriausiai tai buvo vyresniojo vienuolio. Tačiau čia – labai atšiaurios gyvenimo sąlygos, tad tikėtina, jog vienuoliai jose tik atgailavo, negyveno visą laiką. Vietos ankštose celėse užtekdavo tik atsigulti: tilpo šiaudų kūgis ir plakimosi rykštės. Žemos lubos, vos vienas mažutis langelis ir sienoje „įmūrytos“ lentynos“, – vesdama į celes pasakojo V. Mačežienė ir pridūrė, kad žiemą tokiomis sąlygomis žmonės neišgyventų.

Vienuolių daiktai

Anot jos, pačioje bažnyčioje yra ir 8 klausyklos: atskira kiekvienam vienuoliui, nes būtent jie rūpinosi tikinčiųjų sielovada, aukodavo mišias.

Pasak gidės, Jūžintų bažnyčią aplankiusios Videniškių vienuolyno muziejaus atstovės stebėjosi celėse esančių daiktų autentiškumu, čia paliktais senais daiktais: žvakidėmis, kryžiais ir kryželiais, senais, netyrinėtais dokumentais bei knygomis.

Muziejininkės rado vienuolių laikus menančią plotkelių keptuvę: „Gerai apžiūrėjusios, čia jos pamatė regulos atgailos kanauninkų simbolį – širdį su kryžiumi. Reiškia, daiktas siekia dar anuos laikus. Apžiūrėjo ir čia likusius raštus. Rašyti jie, lyg ir, lenkų kalba, bet tiksliai pasakyti negalėjo. Pagal štampus tik spėjo, kad siekia vienuolių laikus“.

Rašytinių šaltinių apie Jūžintų bažnyčioje gyvenusius vienulius, jų darbus ir veiklas, pasak moters, nėra, nes tai buvo įstatymiškai draudžiama.

Neištyrinėtos knygos

Pasiteiravus, ar dokumentų neplanuoja tyrinėti, o gal – atiduoti muziejui, V. Mačežienė abejojo ar būtų tikslinga tą daryti: iškėlus dokumentus į ekspoziciją, jie prarastų dalį savo autentiškumo.

„Knygos – senos, sudūlėjusios ir gal ne tokiomis sąlygomis tūrėtų būti laikomos. Bet jei dabar viską išvežtume kažkur saugoti, tai lyg ir nebelieka jokios prasmės, nes čia viskas kuria bendrą vaizdą. Jei celės būtų muziejaus padalinys, tai čia būtų galima padaryti muziejų. Iš esmės, tai čia – neištyrinėti istorijos klodai“, – šyptelėjo pašnekovė.

Kriptos

Dar viena „Baltosios gulbės“ paslaptis – rūsyje esantis mauzoliejus, kuriame ilsisi net šešios bažnyčios fundatorių kartos.

Anot V. Mačežienės, bažnyčią Mykolas Waissenhoffas statė ne tik kaip maldos namus, bet ir kaip savo giminės mauzoliejų: „Pirmasis čia palaidotas bažnyčios statytojas Mykolas. Jis mirė 1789 m., o po metų, 1790 m., užbaigta bažnyčios statyba. Iš viso rūsyje palaidotos 6 šios giminės kartos“.

Vedžiodama po rūsį gidė rodė ir pasakojo, kad kai kurios plokštės jau yra nukritusios ir nebe žinia kur kas palaidota. Taip pat yra likusių tuščių kriptų, kuriose, spėjama, tiesiog nebespėta palaidoti.

Apsilankė palikuonys

Ilgą laiką Jūžintus valdžiusių Waissenhoffų giminės atstovų Lietuvoje nebeliko.

Tačiau 2018 m. iš Vokietijos pirmą kartą per daugybę metų ieškoti savo šaknų į Jūžintus buvo atvykę Mykolo palikuonys, kuriuos čia atlydėjo tuomet Gačionių dvarą valdęs Piotras Rozenas.

Pasak V. Mačežienės, Rozenai ir Waissenhoffai artimai bičiuliavosi.

„Jie žinojo, kad yra tokia vietovė, kad čia yra protėvių statyta bažnyčia. Per Rozenus susirado Jūžintus, nes tais metais Rozenai dar gyveno Gačionyse. P. Rozenas man pasakojo, kad anksčiau jie: Waissenhoffai, Komarovskiai ir Pšezdzieckiai labai artimai bendravo. Net buvo sakoma, juokaujama tarpusavyje, kad pas Rozenus buvo galima labai skaniai pavalgyti, pas Waissenhoffus buvo vertinami ir populiarūs intelektualūs žaidimai, o pas Pšezdzieckius buvo didžiausia nuobodybė, nes buvo labai griežta šeimininkė ir reikėjo laikytis visų etiketo taisyklių. Nebuvo galima niekur nuklysti“, – prisiminimais apie pokalbius su P. Rozenu dalinosi gidė.

Anot jos, atvykusius Waissenhoffų palikuonis anuomet priėmė tuometinė Jūžintų seniūnė a. a. Audronė Baltuškaitė. 

Turistus atbaido žvyrkeliai

Pasiteiravus V. Mačežienės, ar iš Vokietijos atvykę ainiai – vieninteliai Jūžintus aplankę kitos šalies turistai, moteris šyptelėjo: net lietuviai gidai Jūžintus aplenkia dėl miestelį supančių žvyrkelių.

„Ekskursijų po bažnyčią būdavo daugiau, kai veikė Gačionių dvaras. Kai Rozenai dvarą pardavė, kol kas, čia užsukančių – pavieniai. Lietuvos gidai pavasarį labai domisi, skambina man, klausia, bet kai pasakau, kad kelias pas mus veda per žvyrkelius, išgirstu – „Tai mes palauksim geresnių laikų“. Dėl vieno objekto ekskursijos iš Rokiškio nevažiuoja, nes pirmyn ir atgal susidaro 50 km. Jiems neapsimoka. Nuo Utenos ir nuo Kamajų esame atskirti žvyrkelių, kuriais didieji autobusai nenori važiuoti, nes užsikemša filtrai. Labai viliamės, kad Gačionių dvaras vėl priims lankytojus, tada gal ir iki mūsų bažnyčios vėl atvažiuos. Nes apskritai, Jūžintų apylinkėse tikrai turime ką parodyti“, – viltingai ekskursiją užbaigė V. Mačežienė.