Profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – nereikia bijoti nesuprasti (0)
Kovo 3 d. Rokiškio kultūros centre startuojantis profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – tradicinė pavasarinė vitaminų dozė sielai. Keturios savaitės, 15-ka spektaklių: 10 suaugusiems, 5 vaikams ir galimybė vos už 120 eurų praturtinti save visiems metams.
Reikia nebijoti nesuprasti
Rokiškio kultūros centro direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai Aušra Gudgalienė šypsosi: „Nepradėkime pokalbio tradiciniu klausimu: „Kas šiemet festivalyje naujo?“ Nes lyg ir viskas nauja. Nors festivalis – tradicinis, vyksta daugybę metų, išlaiko savo struktūrą, tačiau kiekvienais metais jo repertuaras, juk, kitoks. Kiti spektakliai, skirtingos temos. Net jei atvežamas tas pats spektaklis, klasikos kūrinių juk niekas neperrašo, jį būna pastatęs kitas režisierius, vaidina kiti aktoriai, visai kitas teatras, nauji scenografiniai sprendimai. Ir tai jau yra nauja“.
Pašnekovė pristato XXXIX profesionalių teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ repertuarą, išskirdama šokio spektaklius, iš kurių bene labiausiai intriguojantis – Panevėžio Juozo Miltinio trupės pastatymas „Kūnai“.
„Sakyčiau pati tema aktuali: žmogaus santykis su savo kūnu. Nes kūno kultas pas mus dar labai gajus. Tačiau intriga ne čia. Įdomiausia, kad tradiciniame dramos teatre pastatytas šokio spektaklis, kurį, beje, stato žymus choreografas Marius Pinigis. Jam pačiam tai yra iššūkis, nes teatre vaidina aktoriai, o ne šokėjai... Bet režisierius džiaugėsi rezultatu. Manyčiau, čia yra didžiausia šiųmečio festivalio intriga, nes tai visai nauja ir pačiam teatrui, ir netikėta mums, kaip žiūrovams, kurie įpratę matyti visai kitokį Miltinio teatrą. Pati komanda sako, kad šitame spektaklyje tikrai nebūtina kažką suprasti. Žiūrovui reikia nebijoti nesuprasti“, – intrigavo A. Gudgalienė.
Gyvas garsas ir projekcijos
Kauno šokio teatras „Aura“ – visiems pažįstamas, mėgstamas, mylimas: „Profesionalumas, žavintys kostiumai. Šį kartą su gyvu garsu – scenoje muziką kurs kamerinis orkestras NICO (Naujų idėjų kamerinis orkestras, kompozitorius Gediminas Gelgotas). Šis orkestras Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, yra „ant bangos“. Orkestre – tik styginiai instrumentai, o ir patys muzikantai labai ekspresyvūs. Ne kartą festivalyje esame turėję gyvo garso muziką, pati „Aura“ buvo su gyvo garso grupe, ir tai labai pasiteisinęs dalykas. Ši sintezė scenoje – labai graži. Trečiasis šokio spektaklis – Panevėžio muzikinio teatro klasikinis baletas „Karmen“. Čia susijungia menas ir technologijos: klasikinė istorija Karmen, kurią mes visi tikrai žinom, o šalia – hologramos, projekcijos, tiesiama speciali uždanga. Ir žiūrovai salėje bus sodinami siauriau, kad visiems būtų aiškiai, tiksliai matomas visas pateikimas. Tikrai siūlau ateiti ir pamatyti, kaip susijungia technika ir menas. Kokį nuostabų reginį sukuria“.
Rekomenduoja..?
A. Gudgalienė prasitarė pati labiausiai laukianti istorinių ar tikrais faktais paremtų spektaklių. Šiais metais jų yra ne vienas: „Po kelių paskutiniųjų metų, ypatingai po pernai, supratau, kad man įdomu žiūrėti į istorija paremtus spektaklius. Pernai festivalyje turėjome „Miškelį“ (Klaipėdos jaunimo teatras), „Dievų mišką“ (Kauno valstybinis lėlių teatras). Šiemet mano favoritas, kol kas, „Kauno pavasaris '72“, kurį atveža Nacionalinis Kauno dramos teatras. Kai žiūri spektaklį, ir jei jau esi matęs šio teatro darbų, supranti, kad tai šiam teatrui nėra būdinga. Jonas Tertelis pastatė „Kauno pavasarį '72“ specialiai Kaunui – Europos kultūros sostinei (premjera įvyko 2022 m. gegužės mėn. – aut. past.) ir buvo kuriamas paminėti tragišką Romo Kalantos susideginimą... Tai istorinis faktas – jauno žmogaus maištavimas per susideginimą – apie kurį mes mažai žinom, aš mažai žinau. Ar jis pirmas, ar paskui jį sekę, kaip jis tai sugalvojo. Istorija, kai ji perkeliama į sceną, man labai įdomu. Jame irgi yra gyvo garso, vaidina jauni aktoriai. Jį pamatyti turi ir tie, kaip aš sakau, kurie nors niek laiko praleido Kaune“.
Sunkios ir tuo įdomios
Kitas spektaklis, kurio pašnekovė nekantraudama laukia, Valstybinio jaunimo teatro darbas „Rytoj buvo vakar“.
„Tai irgi yra mūsų istorija, dokumentika, realūs faktai – tremties motyvas. Labai dinamiškas spektaklis, kuris jau yra ne kartą apdovanotas. Režisierius – Aidas Giniotis, o tai irgi duoda savo. Čia svarbiausias klausimas: kaip estetiškai papasakoti baisią istoriją? Neretai po spektaklių girdim, kad „buvo sunki tema“. Bet temos visos sunkios. Ir tuo įdomios. Kartais žmonės didelius lūkesčius deda į komedijas, tačiau ir po jų ne visi būna patenkinti. Šiaulių valstybinis dramos teatras šiemet pristato „Prarasta Katarinos Blum garbė“. Net ypatingai aktuali tema mūsų, socialinių tinklų ir komentarų, laikais: kaip viešumas gali „suvalgyti“ žmogų. Kai kažkas kažką išgirdo, nenugirdo ir taip sukūrė, padarė, supynė, kad nebeįmanoma atpinti. Kaip tu vienas negali apsiginti, kai visi tave užpuola. Beje, šis spektaklis taip pat remiasi tikra, realia istorija. Juk teatras – apie mus, ne apie kažką“, – savo pasirinkimais dalinosi A. Gudgalienė.
Laiko limito nebus
Anot jos, dėmesio vertas OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis „Žuvėdra“: „Jaunas režisierius Jokūbas Brazys, kurį mes ir pernai norėjom pasikviesti, bet nepavyko susitarti, OKT teatre pastatęs Čechovo „Žuvėdra“. Klasikų klasika. Bet, kaip sakau, nauji jauni režisieriai klasiką stato gerai, svarbiausia – moderniai. Ir šis modernumas spektaklio tikrai nesugadina. Patikrinom, žiūrėjom. Galiu drąsiai pasakyti, kad žiūrėjo skirtingo amžiaus žmonės ir įvertino teigiamai. Nereikia bijoti beveik 4 val., kas irgi visus labai gąsdina. Ne, ateityje tikrai neketinam spektakliams taikyti laiko limito. Apskritai, juk kažkada ėjimas į teatrą, į festivalį buvo kažkas ypatingo ir pasiruošimas trukdavo kur kas ilgiau, nei pora valandų trunkantis spektaklis: kirpykla, kompanijos paieškos, puošimosi ritualas... Dabar šiems dalykams žmonės nebeskiria tiek daug dėmesio, tad laikas lyg ir „išsilygina“.
Vengė visiškų premjerų
Kelis dešimtmečius gyvuojančio festivalio repertuare pasitaikydavo absoliučių premjerų, kai rokiškėnai pirmieji Lietuvoje pamatydavo naująjį teatro darbą. Kalbėdama apie šio festivalio repertuarą A. Gudgalienė atskleidė, jog kolektyvas šiemet vykdė rimtą atranką – iš anksto peržiūrėjo nemažai spektaklių ir tik tada apsisprendė priimti teatro siūlomą pastatymą ar prašyti kito.
„Šiais metais atsargiau pažiūrėjom į visiškas premjeras. Nes premjera turi labai gražų reklaminį veidą, bet kviesdamas žiūrovą į premjerą truputį rizikuoji. Juk tikrąjį gyvenimą spektaklis pradeda gyventi po kokio 5-6 parodymo. Todėl siūlome žiūrovams spektaklius, kurie jau turi tam tikrą vertinimą, kuriuos jau matė kitų miestų publika ir kurie jau turi sudarę nuomonę apie save. Bet kokiu atveju visi spektakliai yra „švieži“, visi 2021-2022 metų“, – tikino direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai.
„Katė maiše“
Visgi, ir šiais metais rokiškėnai bus vieni pirmųjų, pamatysiančių naujausią Klaipėdos jaunimo pastatymą „Belaukiant Godo“: „Kovo 2 d. spektaklis bus pirmą kartą parodytas Klaipėdoje. O pas mus – kovo 18 d. Tai savotiška „katė maiše“. Nors, aišku, Beketo (Samuelis Beckettas) pjesė, Pasaulyje daug kartų pastatyta. Nežinom ko laukti iš Klaipėdos jaunimo teatro, bet šis teatras paskutiniuosius trejus metus mus labai stebina savo darbais gerąja prasme. Pernai jų spektaklis „Miškelis“ laimėjo abu festivalio prizus: ir žiūrovų simpatijų, ir pagrindinį. Užpernai turėjom „Įstrigę“, kas irgi „nunešė visiems stogą“. Nors spektaklio trukmė – 4 val. Tad ir šiemet turime vilčių“.
Pasak A. Gudgalienės, minėtasis teatras ypatingai vertina rokiškėnų organizuojamą festivalį. Deja, nedaug trūko, kad trupė šiais metais „Vaidiname žemdirbiams“ nepasirodytų.
„Teatro komanda labai abejojo ar turės ką atvežti, ar spės pasiruošti. Raminome juos, jog nieko tokio, jei neatvažiuos. Bet sakė „jaučiasi įsipareigoję“ atvykti, juk pernai metų festivalis jiems buvo toks sėkmingas. Ir užsispyrė: padarysim, atvažiuosim. Iš tikrųjų įdomu, kaip jie pastatys klasiką ir kaip susižiūrės. Bet net jų spektaklio afiša, jei būtų geriausios-įtaigiausios-festivališkiausios, kaip bepavadinsi, afišos rinkimai, laimėtų pirmą vietą“, – teatrą gyrė pašnekovė.
Specialiai vaikams
Mažajai auditorijai šiemet siūlomi 5 spektakliai. Jau tapo įprasta į festivalį kviesti mamas su kūdikiais.
„Vienas iš vaikiškų – spektaklis 6-36 mėn. kūdikiams. Trečiasis festivalis, kada kviečiame ne tik mažus, bet ir labai mažus žiūrovus. Pirmaisiais metai gal kiek nedrąsu buvo, bet tai pasiteisino, tad neketinam sustoti. O tai, kas atvažiuoja šį kartą, tikriausiai, Lietuvoje yra geriausi tokių spektaklių statytojai. Birutė Banevičiūtė ko gero pirmoji Lietuvoje pradėjo statyti spektaklius kūdikiams. Ji pastebėta pasauliniu mastu, ne tik Lietuvoje. Šokio teatro „Dansema“ spektaklis „Spalvoti žaidimai“ sukurtas 2015 m., tačiau šalyje mes turim mažai profesionalų, kurie dirbtų su kūdikiais, tad jiems tikrai nebuvo jokių reikalavimų. Spektaklis apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Vadinasi, teatro meno profesionalai yra įvertinę šį spektaklį. Ir supratę, kad tai reikalinga“, – tikino A. Gudgalienė.
Po vieną per savaitę
Pavaduotoja džiaugėsi repertuaru vaikams: „Pernai mes šiek tiek eksperimentavom – repertuarą rinkome iš edukacinių spektaklių. Deja, nepasiteisino. Interaktyvumas nėra blogai, bet suvaldyti vaikų auditoriją tokio spektaklio metu reikia gebėjimo. Pasiruošimo. Ką puikiai daro Keistuolių teatras. Jų pastatymuose irgi yra interaktyvumo, jie visada kviečia vaikus įsitraukti, visada bendrauja, bet jie moka suvaldyti vaikų salę, moka išlaikyti jų dėmesį, vaikai išgirsta ko prašomi: suploti, padainuoti, patrypti. Keistuoliai tą daro daugybę metų ir jaučiasi jų profesionalumas. Todėl šiemet tikrai griežčiau, rimčiau pasižiūrėjom ir į vaikišką programą. Grįžome prie spektaklių, kurie turi tam tikrą istoriją, moralą. Keturios festivalio savaitės, po vieną vaikišką per savaitę. Iš tikrųjų tai labai kviečiu, net asmeniškai norėčiau, kad vaikus į spektaklius atsivestų tėvai. Tą puikiai daro darželių auklėtojos, mokytojos, puikiai suprantu visus „darbas/nedarbas“ niuansus, bet kai vaikas ateina su mama, tėčiu, tarp jų mezgasi visai kitoks ryšys“.
Jauskite, patirkite, išgyvenkite
Taigi, per keturias kovo savaites rokiškėnai turi galimybę dešimt vakarų išgyventi, pajausti, patirti ir pamatyti skirtingas istorijas, pakeliauti laiku. O tam, A. Gudgalienė, sako net paskaičiavę, prireiktų maždaug 120 eurų.
„Mes pažiūrėjom, jog maždaug tiek užteks pamatyti visus festivalio spektaklius. Iš karto atsakau kritikams, kurie puls – 120 irgi daug – Jūs už šią sumą pamatote 10 profesionalių teatrų pastatymų. Praleidžiate vakarą „kitaip“, pabėgate nuo rutinos, „perkraunate“ mintis ir „persikraunate“ emociškai. Juk kažkada anksčiau dėl festivalio moterys į kirpyklą užsirašydavo. Grįžtant prie kainų: nerimavom, kad infliacija išbrangins bilietus. Taip nėra. Brangiausias bilietas šiais metais gal 18 eurų. Teatrai per COVID pandemiją leido žiūrėti spektaklius nemokamai online, tai ir dabar tikrai negąsdina žmonių brangiais bilietais“, – kalbėjo A. Gudgalienė ir pridūrė – „Vaidiname žemdirbiams“ misija – profesionalaus meno sklaida, todėl neieškokite šalia festivalio pramogos. Net jei manysite, kad tai – tik laisvalaikio praleidimo būdas, mes sakysime kitaip. Tai yra penas sielai, dvasiai... Iš 15-os spektaklių tikrai yra ką pasirinkti. Gąsdina 3 val. trukmės spektaklis? Rinkitės 50 min. šokio spektaklį. Nepatinka šokio spektakliai? Ateikite į vaikišką. Žiūrėti tikrai yra ką!“.
Šiek tiek į praeitį
Rokiškio teatrinių tradicijų prasidėjo prieš 120 metų, kai 1893-aisiais Panemunėlio apyl., Naujikų kaime, buvo suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas pagal Juozą Tumą-Vaižgantą „Nepadėjus nėr ko kasti“. 1959 m. Rokiškio teatras pirmasis Lietuvoje gavo Liaudies teatro vardą ir gyvuoja iki šių dienų.
Pirmasis profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ įvyko 1985 metų kovo mėnesį ir tapo svarbiausiu teatriniu renginiu, skaičiuojančiu jau ketvirtą dešimtį. Jis į Rokiškį sutraukia aplinkinių Aukštaitijos rajonų gyventojus, nes tai – puiki galimybė nevykstant į didmiesčius pamatyti geriausius Lietuvos profesionalių teatrų pastatymus.
„Vaidiname žemdirbiams“ – vienintelis teatrų festivalis šalyje, be pertraukų gyvuojantis keturis dešimtmečius ir išlaikęs prizų-premijų teikimo ir teatrų rėmimo tradicijas. Savo ilgaamžiškumu, unikalumu jis tapo ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.
Iš pradžių festivalių dalyviai rodydavo spektaklius ne tik Rokiškio mieste, bet ir kaimuose. Nuo 1991 m., pasikeitus ekonominei situacijai, festivalis vyksta tik Rokiškio kultūros centre. Būta ir sunkmečių – žiūrovais neužpildytų ir šaltų salių, sumažėjusių galimybių teatrams atvykti, nepalankių politinių vėjų, bet visa tai įveikė Lietuvos profesionalių teatrų nuoširdus palaikymas, rėmėjų ištikimybė bei pačių organizatorių didžiulis entuziazmas.
Kasmet geriausius profesionalių teatrų spektaklius pamato apie 8 000 žiūrovų iš Rokiškio miesto ir rajono bei aplinkinių rajonų. Festivalyje dalyvauja iki 20 teatrų, kurie parodo daugiau nei 20 įvairaus spektro spektaklių, trečdalis jų skirti vaikams ir jaunimui.
Pretenduoja į prizus
Tradiciškai, festivalyje pasirodantys teatrai pretenduoja į įsteigtus prizus: pagrindinis – už geriausią spektaklį, už geriausią spektaklį vaikams, už geriausius vyro ir moters vaidmenis, už antraplanį vaidmenį, simpatiškiausiam (-iai) ir perspektyviausiam (-iai) aktoriui (-ei) bei kiti specialūs prizai.
1987 metais buvo įsteigtas Žiūrovų prizas, susidedantis iš piniginės premijos ir rokiškėnų gaminamos produkcijos.
Šiuos prizus-premijas skirsto rokiškėnų komisija.
Labai svarbi ir festivalio rėmimo tradicija. Vietos verslininkai kiekvienais metais svariai prisideda prie festivalio įgyvendinimo steigdami prizus, premijas, sveikina bei priima ir vaišina teatrų kolektyvus.