Pusę amžiaus kartu su vyru audimo amatą puoselėjanti juodupietė: „Vis dar nerimstame savyje“ (foto) (0)

„Vyras mane išmokė fotografijos, o aš išmokinau jį austi, dabar apsikeitėm vaidmenimis, jis mano asistentas“, – juokauja tradicinių amatų meistrė, audėja Genė Šimėnienė. Kažkada Juodupėje (Rokiškio r.), buvo apie 30 audėjų, vienos iškeliavo Amžinybėn, kitos pamiršo šį amatą. G. Šimėnienė liko bene vienintelė audėja šiame krašte, vis dar sauganti senojo amato tradiciją.

  Pagamino stakles

Sertifikuotų tautinio paveldo produktų meistrė neslepia savo amato paslapčių, noriai jomis dalinasi renginiuose, edukacijose. Mokinių atsiranda, tačiau „proginis“ audimas negarantuoja tęstinumo, šiai veiklai reikia laiko ir kantrybės. „Man buvo lengviau išmokti, nes mamutė buvo garsi kaimo audėja. Kitas moteris pamokydavo, suverti siūlus padėdavo. Vieną kartą išvažiavau į sanatoriją, grįžtu – ogi mano sūnus studentas su močiute audžia pasikeisdami. Mamutė juokiasi, kad sūnus ją mokina“, – pasakoja G. Šimėnienė.

Iš viso Šimėnų  namuose 7 audimo staklės, visos skirtingos ir visos „įdarbintos“. Audėja rodo esančias verandoje, tarp jų – ir seniausios, gamintos daugiau nei prieš 100 metų, jomis ausdavo močiutė ir mama. Viršutiniame namų aukšte – Rimanto Šimėno ašuonnytės servetinės staklės, skirtos platiems audiniams, jomis vyras audžia staltieses. Kitame kambaryje – dar dvejos staklės su Genės pradėtais darbais. Rimantas, stebėdamas kaip žmona audžia, ne tik išmoko šio amato, bet ir sugalvojo, kaip patobulinti įrenginius. Dauguma esančių namuose staklių – Rimanto rankų darbo. 

 Miestų herbai

 „Su vyru Rimantu jau 55 metai esam kartu. Vyras baigė fotografijos mokslus, dirbo Juodupėje fotografu, čia visi važiuodavo fotografuotis vestuvėms. Per nuotraukas ir susipažinome. Kartu dirbome, aš retušuodavau nuotraukas. Buvau jo asistentė, o paskui viskas pasikeitė“, – prisimindama pažintį ir bendras veiklas juokiasi pašnekovė. 

Kai 1977 m. „rimčiau“ sėdo į stakles, G. Šimėnienė iš pradžių ausdavo rinktines žakardines lovatieses. Dirbo namuose, pagal užsakymus ausdavo vietiniam fabrikui ir Latvijoje esančiam Dailės kombinatui. Pirmųjų staltiesių raštas latviams buvo per grubus, Genė pakeitė ornamentiką.

 Per kelis dešimtmečius staklėse gimė šimtai tradiciniais raštais išmargintų staltiesių, takelių, juostų, rankšluosčių, lovatiesių, kitų darbų. Po Lietuvos nepriklausomybės, pasipylė užsakymai – į audinius nugulė Zarasų, Kupiškio, Anykščių, Biržų Rokiškio herbai, himnai, įvairūs simboliai, lietuviškais ornamentais marginti gaminiai su japoniškais hieroglifais, ir švediškais užrašais iškeliavo į užsienį.

Savo darbus autorė pristatė JAV – Bostone, Niujorke, kituose miestuose.

 Sena ir nauja

Tautinio paveldo produktų kūrėjos darbai neseniai buvo eksponuojami Latvijoje, Panevėžio rajone, Tauragnų muziejuje, dabar audinių kolekciją – 80 staltiesių, servetėlių lovatiesių – galima pamatyti Antazavės dvaro amatų centre vykstančioje parodoje, keli darbai pristatomi ataskaitinėje tautodailininkų parodoje Rokiškio krašto muziejuje.

G. Šimėnienė audžia iš medvilnės ir lino, šiuolaikiniai darbai švelnesni, šviesesni, ne tokie, kaip senoviniai, kai būdavo audžiama iš šiurkščių tamsių lininių siūlų. Genė rodo išsaugotą senojo audimo pavyzdį ir linų pluoštą, pasakoja, kad Panemunėlyje buvo linų gamykla, ten nuveždavo linų šiaudelius, iš jų padarydavo sruogas, iš jų mamutė pati suverpdavo siūlus.

Juodupietės šeimoje beveik visi moka austi – abu sūnūs, dukra, anūkai, sesers anūkės. Per mokymus Salų dvare stakles irgi apguldavo smalsuoliai, vieni pažiūrėdavo, kiti pabandydavo ir išmokdavo. 

Tačiau moteris ieško pasekėjų, kurie norėtų rimčiau užsiimti šiuo amatu. Sako pažįstanti Rokiškyje tik vieną mokytoją, kuri audžia. „Jeigu atsiras, kas nuolat, rimtai tuo užsiimtų, gal dar amatas neišnyks“, – svarsto pašnekovė.

 Nerimsta savyje

 Dabar, kai audimas nėra būtinybė ir galima nusipirkti masinės gamybos audinių, rankų darbo gaminiai įgauna išskirtinę vertę. Juodupietė pastebi, kad juos ypač vertina vyresni žmonės, užsieniečiai.

Turėdama kelių dešimtmečių audimo „stažą“ G. Šimenienė ir dabar prie audimo staklių sėda beveik kasdien. Sako, kad būtų nuobodu, jeigu neaustų. Dabar, kai skubėti nereikia, šis darbas tapo poilsiu.

„Man audimas įaugęs iki kaulų smegenų. Jeigu tik vienomis staklėmis austume, gal būčiau nutraukusi tą veiklą, bet mes nenurimstame savyje. Vyras yra meno žmogus, dirba su medžiu, pagamina stakles, pasižiūrime, kaip kiti audžia, kokios naujovės ir rūpi patiems išbandyti“, – apie  iš kartos į kartą  perduodamą šeimos tradiciją kalba G. Šimėnienė.