Rokiškio Liaudies teatras – pirmasis Lietuvoje apdovanotas antrąja „Aukso paukšte“ (foto) (0)

Dar kovo mėnesį Rokiškio kultūros centro kolektyvą ir Rokiškio liaudies teatro režisierę Neringą Danienę pasiekė džiugia žinia: režisierės rankose nutūps „Aukso paukštė“ – Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo įsteigtas aukščiausias mėgėjų meno apdovanojimas Lietuvoje. Trys mėnesiai laukimo ir jau kitą šeštadienį, gegužės 27 d., „Aukso paukštė“ bus Rokiškyje, o šia proga į Rokiškio mikrorajoną grįžta ir Mikro festivalis.

N. Danienė praskleidė kulisių užuolaidas ir trumpai papasakojo, kas miestelėnų laukia jau kitą šeštadienį.

– „Aukso paukštė“ į Rokiškį atvyksta po labai ilgo laiko. Kas ją jau yra gavę?

– Tai bus jau penktoji į Rokiškio rajoną atskrendanti „Aukso paukštė“. Pirmieji, 2000 m., ją parsiskraidino „čiruliukai“ – vaikų folkloro ansamblis „Čirulis“ (vad. Dalia Deksnienė). Po dviejų metų, 2002-aisiais, įvertintas Bajorų lėlių teatras „ČIZ“ (rež. Nijolė Čirūnienė). Ypač turtingi buvo 2005-ieji, kai į Rokiškį atkeliavo net du apdovanojimai: folkloro ansambliui „Gastauta“ (vad. Nida Lungienė) ir Rokiškio liaudies teatrui (rež. Jonas Buziliauskas). Po to sekė tikrai ilga – 18 metų tyla. Todėl šių metų „Aukso paukštės“ laureatų vardas yra tikrai didelis įvykis visai rajono kultūros bendruomenei. Ir tai dar ne viskas. Tik vakar išsiaiškinau, kad mes esame pirmasis suaugusiųjų teatras visoje Lietuvoje, kuris gauna jau antrą „Aukso paukštę“. Valio!

– Iš kieno rankų atsiimsite apdovanojimą?

– Tikrai žinome, kad apdovanojimą atveš ir įteiks Lietuvos nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio specialistė Irena Maciulevičienė. Kartu su ja turėtų atvykti ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos atstovas, bet tikslios informacijos dar nėra. Žinoma, laukiame daug svečių, kolegų, draugų iš visos Lietuvos.

– Kokie spektakliai-darbai vertinti? Ar yra kažkoks „vinis“ visų teatro veiklų, kuris ir lėmė apdovanojimą?

– Apdovanojimą gauname už 2022 m., kaip geriausias praėjusių metų kolektyvas. Išties buvo ypatingų projektų, pasiekimų. Paminėsiu pagrindinius akcentus. Didžiulis Matildos Olkinaitės šimtmečio renginys, kurį reikšmingu laikė ir savo puslapyje reklamavo net LR Kultūros ministerija. Spektaklio „Nutildytos mūzos“ įvertinimas – pagrindinė 1 tūkst. Eur premija festivalyje „Kartu“ Kurtuvėnų dvare. Dalyvavimas dviejuose dideliuose festivaliuose Latvijoje, po kurių buvau asmeniškai pakviesta 2023 m. dalyvauti svarbiausiame Baltijos šalių renginyje „Baltijos rampa“. Išskirtinis, visiškai unikalus Lietuvos-Sakartvelo projektas „Svetima žemė“, kurio metu Sakartvele, kartu su Bolnisio teatro aktoriais, pastatėme bendrą spektaklį ir vaidinome trimis kalbomis (lietuvių-rusų-kartvelų). To tikrai nėra daręs nei vienas Lietuvos mėgėjų teatras. Mūsų aktoriai savarankiškai atkūrė Eligijaus Daugnoros statytą spektaklį „Malyš“ ir dalyvavo teatrų festivalyje Ozurgečio mieste Sakartvele. Teatras dalyvavo daugybėje respublikinių ir tarptautinių festivalių Lietuvoje, o visi šiuo metu rodomi mūsų spektakliai visur sulaukia labai gerų vertinimų. Na, ir, žinoma, „vyšnia ant torto“ – spektaklis „Šepką atradau aš“, kurį ne vienas ekspertas įvardija kaip geriausią, stipriausią mano darbą, o kaskart po spektaklio iš žiūrovų ir kolegų teatralų girdime frazę: „Ačiū, aš irgi atradau Šepką“, kuri tikrai „glosto“ širdį. O mano, kaip režisierės darbo „vinimi“ įvardijama tai, kad kuriu scenarijus ir spektaklius apie mūsų krašto žmones, iškilias asmenybes, kas yra be galo svarbu ir prasminga. Visa, kas jau ne vienerius metus vyksta po spektaklių apie M. Olkinaitę, Marcelę Kubiliūtę, Sofiją Tyzenhauzaitę, o dabar ir L. Šepką atsiradimo, jau seniai „išėjo“ iš tradicinių „tiesiog spektaklio“ gyvenimo rėmų ir pavirto į daug platesnius reiškinius, kurių esmė – per meno prizmę žadinti istoriją. Vien su Matilda kas vyksta jau septintus metus... Būtent šiuos dalykus mato ir akcentuoja Nacionalinis kultūros centras, ir, kiek žinau, komisija vienbalsiai skyrė „Aukso paukštė“ nominaciją mums.

– Ar šia proga gegužės 27 d. grįžta ir „Mikro“ festivalis?

– Turėjome patys išsirinkti datą, kada mums bus teikiama „Aukso paukštė“. Žinoma, pasirinkome teatro gimtadienį. O, kad šventė būtų ilgesnė, smagesnė ir atvyktų kuo daugiau svečių, nutarėme neapsiriboti vien spektaklio „Šepką atradau aš“ rodymu ir statulėlės įteikimo ceremonija. Mikro festivalis geras dėl dviejų priežasčių: pirma, jis „mikro“ – nes paprastas ir trumpas, o antra, nes leidžia išeiti į „mikrą“, t. y. mikrorajoną, pas žmones, tiesiai į jų kiemus.

– Ką pamatys žmonės, išėję į kiemus?

– Specialiai parinkome lengvą ir smagų repertuarą, nes tokioj aplinkoj sudėtinga žiūrėti rimtus spektaklius. 14 val. šventę pradėsime Bajorų lėlių teatro „ČIZ“ spektakliu vaikams „Pasakėčios kaip akėčios“ (rež. N. Čirūnienė). Primenu, kad vos prieš pusantro mėnesio šis spektaklis oficialiai pripažintas geriausiu lėlių spektakliu Lietuvoje ir garantuoju, kad patiks ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Iškart po to kviečiame pasižiūrėti dvi smagias, gyvenimiškas komedijas apie meilės paieškas ir nesusipratimus tarp vyrų ir moterų. J. Buziliauskas su Anykščių kultūros centro teatru parodys muzikinę komediją „Šalaputris“. Kas pasiilgo Jono, kaip komiko, turės progą jį vėl pamatyti scenoje atliekant pagrindinį – vyro – vaidmenį. Be to, spektaklio metu skambės „gyva muzika“. Gal kažkam tai svarbi priežastis ateiti ne tik pasižiūrėti, bet ir pasiklausyti. Bajorų teatras „Šnekutis“ parodys N. Čirūnienės sanatorinę meilės istoriją „Nosis su apgamu“ pagal E. Untulio pjesę. Tai – spektaklis „su stažu“, vaidinamas ne vienerius metus. Na, o pertraukėlių tarp spektaklių metu, kad žiūrovai nenuobodžiautų, pažaisime viktoriną apie Rokiškio teatrinį gyvenimą. Patikrinsime, ką Jūs žinote apie mūsų teatrą, asmenybes, ar nutuokiate, kodėl Rokiškis vadinamas Lietuvos teatro lopšiu ir t.t. Jau daug pasufleravau, tad galite prieš ateidami truputėlį pasidomėti Rokiškio teatro istorija. Pažadame smagių prizelių (juokiasi – aut. past.).

–Bet kulminacija – „Aukso paukštės“ įteikimas jau bus oficialesnėje aplinkoje?

– Taip. Mikro festivaliui pasibaigus visų laukiame Kultūros centre, kur pirmiausia pamatysite spektaklį „Šepką atradau aš“, o po jo vyks „Aukso paukštės“ įteikimo ceremonija. Manau, kad net tiems, kurie jau matė spektaklį, bus įdomu, nes... vaidins du nauji aktoriai. Vieną jų pakeitėme visam laikui, antrasis suvaidins tik šį, vienintelį, kartą. Taip jau susiklostė, kad Mantas, kuris vaidina vieną iš studentų, tomis dienomis bus išvykę, ir, neradę studentiško amžiaus patyrusio aktoriaus Rokiškyje, pasikvietėme „legionierių“ iš Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro. Nepamenu, kad mano darbo Rokiškyje metu mūsų teatre būtų vaidinęs profesionalus aktorius, todėl ir man bus labai įdomi patirtis.

–Ką planuojate ceremonijoje?

– Šiuo metu paraleliai repetuojame ir spektaklį, ir ceremoniją, kurios metu tikrai netruks šventiškumo, teatralizacijos, žiūrovai pamatys ir prisimins ryškiausius pastarųjų metų spektaklių personažus. Labai džiaugiuosi, kad scenoje bus visas Rokiškio liaudies teatro kolektyvas, vos keli žmonės dėl tikrai rimtų priežasčių nedalyvaus ceremonijoje. Kviečiu mūsų gerbėjus, draugus, artimuosius ateiti su mumis pasidžiaugti. Esu tikra, kad yra žmonių, kurie ateina į spektaklį vien pamatę afišoje pamėgto aktoriaus pavardę, bet tikiuosi, kad be gėlių neliks ir mūsų naujokai. Šita diena mums visiems labai svarbi ir aš tikrai nuoširdžiai noriu, kad kiekvienas būtų pastebėtas ir pagerbtas.

– Apdovanojimas Jūsų rankose. Kokie teatro, režisierės ateities planai?

–Šie metai, o ir ateinantys, žada būti ne mažiau įdomūs ir man, ir teatrui. Pats „skubiausias“ darbas – spektaklio „Marcelės legenda“ atnaujinimas. Nėra kada miegoti ant laurų, nes jau birželio 13-ąją privalome šį spektaklį suvaidinti Panemunėlyje vyksiančiame M. Kubiliūtės mirties metų minėjimo renginyje, o birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dienos minėjime Rokiškyje. Sakau „privalome“, nes 2023 m. LR Seimas paskelbė M. Kubiliūtės metais ir mes jaučiame moralinę pareigą atnaujinti spektaklį apie mūsų kraštietę, vėl pradėti skleisti žinią apie jos didįjį žygdarbį. Esame įtraukti ir į LR Krašto apsaugos ministerijos organizuojamo M. Kubiliūtės 125 gimimo metinių valstybinio minėjimo planą: vasarą vaidinsime Vilniuje. Kitas įdomus projektas – režisierius iš Ukrainos Dmitrij Gusakov, kuris jau yra dirbęs mūsų teatre, turėtų atvažiuoti statyti spektaklio. Jei Lietuvos kultūros taryba skirs lėšų, spektaklį pagal latvių dramaturgiją vasaros pabaigoje turėtume sukurti mano minėtai „Baltijos rampai“, jei ne – neskubėsime ir režisierius atvažiuos kitų metų pradžioje. Ruduo bus ypač intensyvus, nes šiemet vyks respublikinė teatrų apžiūra „Atspindžiai“, į kurią planuojame vežti net kelis spektaklius. O vietoje Rokiškiui įprasto rudeninio tarptautinio festivalio „Interrampa“ šiais metais vyks trijų Aukštaitijos miestų: Rokiškio, Utenos ir Pasvalio jungtinis tarptautinis festivalis „Theater Cluster“, kurio metu keisimės kolektyvais iš užsienio. Tai žymiai sudėtingesnis „aparatas“, nei tradicinio formato renginys, be to, Rokiškis bus projekto vedantis partneris. Iki rudens turime pasiruošti ir atrankai į 2024 m. Lietuvos dainų šventę, tai irgi svarbus ir nepaprastas darbas. Važiuosime į tarptautinį festivalį Lenkijoje. O kai pasižiūriu į spektaklių  gastrolių grafiko intensyvumą, pasidaro ganėtinai baisu, kad kai kurie aktoriai nepabėgtų nuo mūsų, nes jiems šis laisvalaikio užsiėmimas baigia „suvalgyti“ tą laisvalaikį (juokiasi – aut. past.). Aš, asmeniškai, jau nuo praėjusios vasaros turiu dar vieną pasižadėjimą Panemunėliui: šiemet minėsime pirmojo lietuviško vaidinimo 130-ąsias metines ir sunku įsivaizduoti, kad jubiliejiniais metais nebūtų pastatytas Vaižganto „Nepadėjus nėr ko kast“... Pernai su panemunėliečiais prisijuokavom ir prisižadėjom vieni kitiems: prisigalvojom, kad darysim naktinę improvizaciją su siaubo elementais, o dabar teks kažkaip suktis (juokiasi – aut. past.). Žodžiu, teatras Rokiškyje gyvas ir nesiruošia nurimti (juokiasi – aut. past.).