Salų dvare vyko 20-oji kalbotyros vasaros mokykla – patirtys, užauginusios būrį mokslininkų (0)

Rokiškio rajone Salų dvare baigėsi 20-tą kartą organizuojama kalbotyros vasaros mokykla Academia Grammaticorum Salensis. Savaitę čia viešėję mokslininkai ir studentai iš įvairių pasaulio šalių gilinosi į kalbų ypatumus, dalinosi patirtimi.

Apie šių metų susitikimus ir ankstesnes patirtis pasakojo kalbotyros vasaros mokyklos įkūrėja ir organizatorė Gina Holvoet.

–Kalbotyros vasaros mokyklas organizuojate jau 20 kartą. Kuo ypatinga buvo šių metų savaitė?

–Šių metų stovykla smarkiai nesiskiria nuo kitų, nes pagrindinė mintis kuriant mokyklą nuo pat pradžių buvo sudaryti sąlygas atsinaujinti lietuvių kalbotyrai. Aukštosiose mokyklose buvo mažai dėstoma šiuolaikinių kalbotyros krypčių. Mes 20 metų tęsiame tą pačią tradiciją, mūsų mokykloje jau užaugo daug doktorantų ir mokslininkų. Pagrindinis sumanymas yra pakviesti į Salas žinomus, pripažintus šiuolaikinių kalbotyros krypčių mokslininkus iš užsienio, kad jie iš pirmų lupų pristatytų savo teorijas jauniems mokslininkams, studentams, tiems, kurie domisi kalbotyra ir jiems trūksta žinių. Dėl sienų uždarumo tarybiniais laikais informacija iš Vakarų šalių buvo sunkiai prieinama.  Per tiek metų Salose organizuojama mokykla padarė didžiulį poveikį, dabar aukštosiose mokyklose yra skaitomos paskaitos, yra daug šios srities dėstytojų.

Mūsų mokykloje studentai gali ne tik klausyti paskaitų, bet ir bendrauti neoficialioje aplinkoje su žinomais mokslininkais, jie susitinka su žmonėmis, kurių tik knygas yra skaitę. Mes sudarome galimybę patiems dalyviams taip pat skaityti savo pranešimus pasaulinių garsenybių akivaizdoje. Būna baisu, bet įveikę savo baimę jie gauna pastabų, grįžtamąjį ryšį ir gali labai smarkiai tobulėti kaip mokslininkai.

Šių metų  mokyklą organizuojame pagal didelį projektą, kuriuo skatinamas užsienio Baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimas. Atvyko daug jaunų žmonių, kurie studijuoja užsienyje ir mokosi lietuvių kalbos. Yra per 30 Baltistikos centrų įvairiose pasaulio šalyse, kur aukštosiose mokyklose mokoma lietuvių kalbos, studijuojama lietuvių literatūra.

 –Ar paskaitos vyksta lietuviškai?

–Pirmaisiais metais paskaitos vykdavo ir lietuviškai, ir angliškai, dabar bendravimo kalba – anglų, nes čia yra bendroji kalbotyra.

 –Kiek dalyvių ir iš kokių šalių atvyko šiais metais?

–Iš viso daugiau nei 40 žmonių, dėstytojai atvyko iš Vokietijos, Lenkijos, Izraelio ir Estijos, dalyviai – iš Čekijos, Vengrijos, Turkijos, Austrijos, Vokietijos, Lenkijos, Slovakijos, Suomijos ir kitų šalių.

 –Visi jau mokėdami lietuviškai ar pramoksta stovykloje?

– Dauguma dalyvių jau moka lietuviškai. Atvažiuoja žmonės, kurie vidutiniškai moka 10 kalbų. Viena dėstytoja per savaitę pradėjo lietuviškai kalbėti.

–20 metų – ilgas laiko tarpas. Kokios patirtys Jums įstrigo iš Salose organizuojamų susitikimų?

–Čia susirenka didžiulė tarptautinė šeima, kuri truputėlį keičiasi, tie jauni mokslininkai susidraugauja, bendrauja šeimomis. (Šiais metais buvo daug jaunų žmonių, kurie čia atvažiavo pirmą kartą). Dėstytojai pastebi, kad tokios mokyklos apskritai pasaulyje nėra. Čia kuriasi artimas ryšys tarp žmonių, mes gyvename vienoje erdvėje, laiką leidžiame gamtoje, labai gražioje vietoje, formuojasi ypatingi santykiai tarp žmonių.Tie, kurie yra buvę Salose, yra draugai ilgam laikui.

 –Kaip populiariai paaiškintumėte, kas yra kalbotyra? Ką kalboje Jūs tyrinėjate?

–Šiuolaikinės kalbotyros kryptys yra įvairios, yra kalbų tipologija, kognityvinė lingvistika,  generatyvinė gramatika. Pas mus daugiausia atvyksta kalbų tipologų. Tai žmonės, kurie moka daug kalbų ir tiria jas pagal kokias nors gramatines kategorijas, pvz., kaip skirtingose kalbose reiškiamas laikas. Dauguma kalbų turi veiksmažodžių laikus, bet mes laiką taip pat nusakome žodžiais, pvz.: vakar, šiandien, rytoj. Skiriasi nuosakos, laikų kategorijos, tačiau nežiūrint kalbų skirtumų, bendraudami žmonės pasako tuos pačius dalykus. Fino ugrų kalbos turi beveik po 20 linksnių, mes turime 7 linksnius, anglų, vokiečių išvis neturi. Tai kalbų lyginimas pačiais įvairiausiais aspektais.   Šiais metais buvo daug kalbama apie kalbų kontaktus, pvz., kas labiausiai paveikia kaimynines kalbas, kokios gramatinės kategorijos labiausiai keičiasi bendraujant.

–Kartais išskiriamos sunkiausios pasaulio kalbos, kai kurios tituluojamos gražiausiomis, skambiausiomis. Ar yra tokių – sudėtingiausių – kategorija?

–Kiekvienam lengviausiam mokytis tas kalbas, kurios yra panašios į gimtąją. Kalbos sunkumą labai sunku apibrėžti. Mums išmokti kinų kalbą sudėtinga, nes mes nesame įpratę prie ideografinio rašto, kinams sudėtinga išmokti mūsų kalbą. Visos kalbos turi struktūrą ir atlieka tą pačia funkciją –   sudaro galimybę perduoti informaciją.

–Kaip kalbininkai atrado Salas, kodėl šią vietą pasirinkote organizuodami mokyklas?

 –Aš esu gimusi Salose. Bet man buvo treji metai, kai tėvai išsikraustė. Nemažai vasarų praleisdavau pas močiutę. Paskui daugybę metų nemačiau Salų, kol vieną kartą nusprendžiau savo vyrą atsivežti ir parodyti, kaip prisimenu iš vaikystės, gražiausią pasaulyje kampelį.

Kol veikė technikumas, parkas buvo prižiūrėtas, žydėjo rožių alėjos. Paskui dvaro rūmuose veikė mokykla, vėliau pastatas liko tuščias, apleistas, parkas apaugo krūmais. Mes sugalvojome, kad reikia ką nors daryti, kad išjudintume dvarą, kad jis nesugriūtų, o kitas dalykas, norėjome ką nors nuveikti dėl kalbotyros. Kai pradėjome čia organizuoti mokyklas, buvo prastos sąlygos, bet susidūrėme su didžiuliu bendruomenės palaikymu. Pirmais metais, kai atvažiavome, kabojo skelbimai, kad atvažiuoja baltistai, žmonės buvo prašomi susitvarkyti savo sodybas... Moterys išplovė dvaro langus, skyles uždangstė savo sukurtais meno paveikslėliais, mums organizuodavo pasivažinėjimus arklių traukiamais vežimais, iki šios dienos vaišina sūriais ir medumi. Jaučiame nepaprastai stiprų ryšį su bendruomene. Mes jiems atsidėkodami organizuojame koncertus.

 –Kaip muzika atsirado šalia kalbos tyrinėjimo mokyklos?

–Kartu su mokykla jau 15 metų rengiame muzikos festivalį. Čia koncertavo Vilhelmas Čepinskis,  Virgilijus Noreika, Baltijos gitarų kvartetas, vargonininkė Virginija Survilaitė, Kauno styginių orkestras ir kiti. Pirmus metus rengdavome etnografines vakarones, tačiau paskui patys dalyviai pasiūlė: jeigu yra aukščiausio lygio kalbotyra, turi būti ir aukščiausio lygio kultūrinė programa. Pradėjome kviesti profesionalius atlikėjus, dabar visi labai patenkinti.