Senojoje spaudoje – apie Rokiškį prieš 100 metų (0)

Periodiniai spaudos leidiniai, kuriuose fiksuojami 100 metų senumo įvykiai, šiandien retai ištraukiami į dienos šviesą – guli susegti muziejų, bibliotekų archyvuose, privačiose kolekcijose ir užmirštose palėpėse. 1918–1940 m. spaudoje – tarpukario Lietuvos atspindys. Apie ką rašė tuometiniai istorijos metraštininkai periodinėje spaudoje?

Dovanojo kolekcininkai

Rokiškio krašto muziejuje saugoma per 20 tūkst. raštijos eksponatų. Pasak muziejaus Fondų apskaitos ir saugojimo skyriaus muziejininkės – vyr. fondų saugotojos Linos Daščiorienės, dalį jų dovanojo gyventojai. Šiais metais fondą papildė 1929 m. iškleisto katalikiškojo jaunimo laikraščio „Pavasaris“ egzemplioriai, 1927 m. „Kosmos: gamtos ir šalimų mokslų mėnesinis laikraštis“, kiti periodiniai leidiniai. Senosios spaudos pavyzdžių muziejininkams pavyko išgelbėti ekspedicijos po Jūžintų seniūniją metu, kuomet gyventojai dovanojo senų laikraščių ir žurnalų. Pirmaisiais pokario metais muziejus 3684 leidinius gavo iš spaudos kolekcininko, kraštotyrininko Povilo Gasiūno, 2015 m. per 400 periodikos leidinių padovanojo kolekcininko Jono Masiulio (1904–1989 m) sūnus Algirdas. 

Rinkiniai suskirstyti pagal laikotarpius, pradedant spaudos metų draudimo periodika, ties tarpukario spauda žinomi to meto leidiniai „Ūkininko patarėjas“, „Naujoji Romuva“, „Balsas“, „Mažoji Lietuva“, mėnesinis iliustruotas mokslo, visuomenės ir literatūros populiarus žurnalas „Kultūra“, „Vyriausybės žinios“, taip pat religinės, pedagoginės, karinės, kultūros ir meno, ekonominės, medicinos, regioninės periodika.

Daug satyrinių leidinių

 Tarpukariu pradėta leisti nemažai regioninių laikraščių. Muziejuje saugomi 1928 m. Biržų laikraštis „Mūsų žodis“, Klaipėdos krašto lietuvių darbininkų laikraštis „Darbininkų balsas“, 1933 m. laikraštis „Aukštaitis“, 1933 m. „Tauragės balsas“, 1926–1928 m. „Šiaulietis“ ir kt.

Šiandieninėje periodikoje beveik nebelikę satyrinių leidinių, o tarpukariu jie sudarė nemažą dalį leidžiamos periodikos, kurioje eiliuotai ir neeiliuotai per dantį traukdavo visuomenės ydas. Archyve saugomas savaitinis mėnesinis linksmas laikraštėlis „Pupų dėdė“, leistas 1935 m., pašaipos laikraštėlis „Raseinių Magdė“, satyrinis leidinys „Yla“, juoko ir dainų mėnraštis „Margutis“ (1929 –1930 m.), satyros žurnalas „Aitvaras“, 1934 m „Piršlys“, 1933 m. „Botagas“.

Šimtmečiu atgal

Rokiškio krašto tarpukario laikotarpio regioninių periodinių leidinių nėra, tačiau apie šį kraštą galima rasti informacijos kituose šalies leidiniuose. Skaitytojams pateikiame keletą ištraukų, kurios padės susidaryti įspūdį, kuo gyveno rokiškėnai (ir ne tik jie) praėjusio amžiaus pradžioje.

Apie Rokiškio miestą daug žinių galima rasti 1932 m išleistame leidinyje „Savivaldybė“( Nr 8).

Leidinyje rašoma (visų cituojamų tekstų kalba netaisyta):

„Miesto plotas, jo mūrinė ir medinė zonos ir neapstatyti plotai apima 527 ha.  Gyventojų mieste 1923 m. buvo 4325. Dabar manoma, kad gyventojų žymiai padaugėjo. <...>

Mieste yra vienas kino teatras, įsteigtas privačių asmenų 1921 m., viena biblioteka – centralinis knygynas, knygų pardavyklų dvi, viena ligoninė, įsteigta dar prieš karą, kuriai dabar pristatytas antras aukštas ir daromas kapitalinis remontas. Be to, yra trys prieglaudos. Iš jų viena – lietuvių senelių, išlaikoma parapijos aukomis ir dalimi miesto savivaldybės šelpiama, antra – žydų senelių, išlaikoma miesto gyventojų pašalpomis ir dalimi miesto savivaldybės ir trečia – žydų našlaičių vaikų, išlaikoma iš valdžios, apskrities valdybos, miesto savivaldybės pašalpų ir miesto gyventojų. Lietuvių vaikų prieglauda, išlaikoma apskrities savivaldybės, dabar perkelta į nuosavus namus Rokiškio gelž. stotyje – valsčiaus ribose.

Rokiškio mieste yra iš viso trys pradžios mokyklos, lietuvių 6 komplektų ir žydų.

 Lietuvių pirmoji pradžios mokykla buvo įsteigta 1915 m. rudenį, tuojau okupavus vokiečiams Lietuvą. Pirmaisiais metais ji buvo visai mažoje patalpoje ir mokinių ją lankė tik apie 30. 1916 m. įsteigta nauja pradžios mokykla didesniame name ir mokinių ją lankė apie 60, o dabar lietuvių pradžios mokyklą lanko apie 320 vaikų.

Lietuvių gimnazija įsteigta 1918 m. <...> dabar yra 8 klasės ir mokinių lanko apie 400.

Mergaičių amatų ir ruošos mokykla įsteigta Lietuvaičių Švietimo Dr-jos 1923 m. ją lanko apie 30 mokinių.

Apie pramonę ir kelius

<...> Rokiškio mieste pramonės įmonės yra šios: elektros stotis, įsteigta 1916 m., vokiečių okupacijos metu, trys gariniai malūnai, viena lentpjūvė, geležies dirbinių dirbtuvė „Litmetal“, 3 cemento dirbinių dirbtuvės, krakmolo ir sodos dirbtuvė, 2 virvių dirbtuvės, spaustuvė, sacharino ir kartonažo dėžučių dirbtuvė, verpykla, vilnakaršė, milavelė, 6 šaltkalvės, 5 kalvės, garinė pieninė, 3 saldainių dirbtuvės, 2 ristainių keyklos, alaus pilstytuvė, limonado dirbtuvė „Banga“, vailokų dirbtuvė ir skerdykla.

Prekybos krautuvių yra 132 ir 3 vaistinės. Miesto centre visos krautuvės yra pagražintais langais, durimis ir šiaip atremontuotos.

Mieste yra susiorganizavusi savanorių ugniagesių draugija, turinti apie 50 narių – ugniagesių. Kalbamoji draugija buvo įsteigta dar prieš karą ir dabar ji yra išlaikoma ir aprūpinama reikalingais įrankiais miesto savivaldybės lėšomis.

 Miesto savivaldybė turi nuosavą skerdyklą, prie jos 3 ha žemės ir gyvenamas namas.  Be to, dar turi keletą sklypų senajame ir naujajame mieste, iš viso 17 ha.

Prie miesto yra vieškelių: I rūš. – 4,399 klm., II rūš. – 1,932 klm. Ir III rūš. – 232 mtr. Kelius taiso miesto esamieji ūkininkai natūraliu būdu, o kito turto savininkai tas pareiga išperka piniginiu būdu ir už juos taiso miesto savivaldybė.

 Lietaus vanduo mieste nuleidžiamas vietomis uždengtais vamzdžiais ir išgrįstais grioveliais. Kanalizacijos darbų pradėti nėra galima dėl lėšų stokos.

Miesto ribose yra mažas upelis Laukupis, kuris eina miesto pakraščiu ir yra naudingas miesto nusausinimui, taip pat tenka naudotis gaisro metu, nes didesnių vandenų arti miesto nėra, dėl to vasaros metu rokiškėnams su vandeniu yra sunkoka“.

Pirmieji spektakliai

Dar iki tarpukario – 1912 m. leistas savaitraštis „Lietuvos ūkininke“ rašo apie Jūžintų mėgėjų teatro suvaidintus pirmuosius spektaklius, gastroles Rageliuose, bei kleboną, kurio vietiniai degtinės pardavėjai bijojo labiau nei policijos.

„Rageliai (Ežerėnų p.). Rugsėjo 3 d. čia buvo pirmas Rageliuose lietuvių viešas vakaras. Jūžintų „Pašalpos“ draugijos artistai-mylėtojai sulošė „Genovaitę“.

Jau vietinio klebono Stakelės apylinkės gyventojai inpratinti prie šeimyniškų vakarų, gegužinių ir į šį vakarą apsilankė kuonogausiausia. Tvarka buvo kuonopavyzdingiausia. Girtų suvisu nesimatė. Ir nenuostobu, mat Rageliuose nėra nė vienos viešos smuklės, o pasak policijos žodžių slaptieji degtinės pardavėjai daug daugiau bijosi klebono Stakelės, negu pačios policijos. Taip kad jei kas ir būtų norėjęs išsigerti, bet negalėjo gauti.

Gerbiamas kunigas Stakelė – tai retas Lietuvos kunigas, kurias taip rūpintųsi mūsų žmonėmis pripratinti prie padorių pasilinksminimų ir apšvietimo“.

Jūžintai (Ežerėnų p.) Rugpiučio 24 dieną Južintuose irgi buvo pirmas lietuvių vakaras. Taip-pat „Pašalpos“ artistai-mylėtojai lošė „Kaip kas išmano, taip save gano“ ir „Vaito piršlystės“. Šisai vakaras suvisai nepavyko. O delto, kad pradžia buvo pažymėta 6 valandą vakare, o… prasidėjo tiktai 12 valandoj nakties, taip kad dauguma žmonių, nesulaukdami vakaro pradžios išsiskirstė. Mat ilgai bilietų neparvežė iš Rokiškio antstolio; buvo išsiųstas parvežti bilietų koksai tai žmogelis, kuris mėgsta įsigerti, tai nabagas įsilinksminęs užtruko ilgai, o čia žmonių suvažiavo iš visos apylinkės, laukia bilietų ir nustoję kantrybės laukti – išsiskirstė.“

Įspūdžiai iš sostinės

O dabar iš Rokiškio persikelkim į sostinę. Savo įspūdžius apsilankęs Vilniuje autorius aprašė mėnesiniame pašaipos ir juokų laikraštyje „Raseinių Magdė“, išleistame 1921 m.

„I dabartinė Vilniaus išvaizda ir tvarka: Vilnius labai gražiai išrodo. Gatvių daug, viso didelės, ilgos – net galo nesimato; vaikščioti jomis labai gerai – minkšta kai ant patalo, o išrodo turbūt neikiek ne blogiau kai Raseinių Bruko kiemas. Tvarka ir labai gera. Visas miestas padalytas į daugelį dalių, kiekviena dalis turi dalintoją, kuris turi vieną spalvotą juostelę ant rankovės, o su kita, daug prastesne, susiveržęs savo tuščią pilvą.

II gyventojų užsiėmimas: dabartiniu laiku, Vilniuje labai inėjo į madą rykiuotė. Kiekvieną dieną (ir naktį) galima matyti ilgiausiomis eilėmis išsirykiavusius be jokio skirtumo miesto piliečius. Jie taip išstovi po kelias dienas, kol prieina prie valgyklos ir gauna skystų kruopų lėkštelę. Kiti nuo stovėjimo nuvargę, patvoriais voliodamiesi žvaigždes skaito. <...>

 Pramonė kas sekundę plėtojasi ir kalba, kad neužilgo jau ji Vilniuje nesutilpsianti. Jaunimas, neturėdamas ką veikti, inžinėrijos mokinasi ir tą mokslą pabaigę, praktikuoja mieruodami gatves ir šaligatvius dylindami.

III Augalai: apie augalus tai nėra nie ką kalbėti, – čia jų nedaug ir tie patys legionininkų arklių nugraužti. Ten labai gerai auga – tai valgomųjų daiktų kainos, bet neatsilieka ir skolos.  <...> Spekuliacijos, nežiūrėdamos jokių oro atmainų, žydi žiemą ir vasarą, lyginiai kai šiltuose kraštuose žaliuojančios palmės“.