Į pilnavertį gyvenimą grąžina asmeninis asistentas (0)

Kartais, negalią turintys asmenys, nenorėdami būti našta artimiesiems, save apriboja užsidarydami namuose, o jų kasdienybė tampa itin vieniša. Neretai, tokie žmonės apleidžia ne tik socialinį gyvenimą – jiems būna sunku ir namuose tvarkyti savo buitį. Siekiant palengvinti šių žmonių  rutiną, VšĮ „Jautri širdis“ teikia asmeninio asistento paslaugą, skirtą tam tikros formos negalią turintiems darbingo amžiaus žmonėms.

Įgalina savarankiškumą

VšĮ „Jautri širdis“ vyriausioji socialinė darbuotoja Vilma Matešiūnienė sakė, kad asmeninio asistento paslauga nėra naujovė – pasinaudoti pagalba įstaiga siūlė nuo pat pirmos veiklos dienos. Visgi, atėjus rudeniui, komanda nori priminti Rokiškio rajono gyventojams, kad tie, kuriems trūksta pagalbos, globos ir rūpesčio, gali pasinaudoti asmeninio asistento paslauga.

„Per įstaigos gyvavimo laikotarpį asmeninio asistento paslauga pasinaudojo penkiolika asmenų. O šiuo metu jų turime penkis. Įstaigoje dirba trys asmeniniai asistentai. Viena asistentė visą darbo dieną – 8 val. – praleidžia su vienu konkrečiu paslaugų gavėju, nes jam reikalinga intensyvesnė priežiūra, kitos dvi dalinasi darbus, nes kitų asmenų situacijos yra lengvesnės ir pagalbos jiems reikia truputį mažiau“, – situaciją pristatė pašnekovė.

Paslaugų skirtumai

Paprašyta papasakoti, kokias pareigas atlieka asmeninis asistentas ir kuo jis skiriasi nuo pagalbos į namus specialisto, V. Matešiūnienė įvardijo pagrindinius paslaugų skirtumus: „Asmeninio asistento paslauga orientuota į darbingo amžiaus asmenis, turinčius tam tikrų sveikatos sutrikimų. Paslaugos esmė: įgalinti patį paslaugų gavėją kažką daryti, jam tik šiek tiek padedant. Tai reiškia, kad asmuo ir asistentas dirba kartu: kartu eina į parduotuvę, į lauką, kartu atlieka įvairius namų ruošos darbus, gamina maistą, pagelbėja asmens higienos klausimu. Esant poreikiui, asmeninis asistentas suorganizuoja transporto paslaugą ir pan. Labiausiai orientuojamės į tai, kad negalią turintis žmogus nebūtų atskirtas visai nuo visuomenės, kad ir toliau sėkmingai dalyvautų visuomeniniame gyvenime“.  

V. Matešiūnienė pasidalino istorija, jog VšĮ „Jautri širdis“ asmeninio asistento paslauga naudojasi asmuo, turintis regėjimo negalią. Anot pašnekovės, žmogus gyvena vienas, bet nuolatinės priežiūros, lyg ir, nereikia. Reikalinga pagalba išorėje: „Pagrindinis darbas mūsų specialistei: palydėti asmenį pas medikus, kartu išeiti į lauką, kad asmuo nebūtų užsidaręs tik namuose. Neregystė rokiškėną užklupo netikėtai ir kurį laiką net namuose jam buvo sunku judėti. Mūsų asmeninis asistentas jam labai padėjo judėti, ir dabar dar padeda“.

Kas pretenduoja?

Anot specialistės, nors paslauga skirta darbingo amžiaus žmonėms su specialiaisiais poreikiais ar turintiems negalią, pensijinio amžiaus žmonėms pasiteirauti dėl galimybės gauti asmeninį asistentą nėra griežtai draudžiamas. Skirti žmogui asmeninį asistentą ar pagalbos į namus specialistą nustatys seniūnijų socialinio darbo organizatorės.

„Susidomėjus asmeninio asistento paslauga, žmonės dėl šio paslaugos gali kreiptis patys arba tą padaryti gali jų artimieji. Jei žmonės kreipiasi tiesiogiai į mus, ne į seniūniją, mes tikrai padedame susiorientuoti“, – šypteli V. Matešiūnienė.

Pasak pašnekovės, asmeninio asistento paslauga kol kas teikiama tik darbo dienomis, tačiau pabrėžė, kad yra stebimas poreikis ir jei paslaugų gavėjai išreikštų pageidavimą pakoreguoti paslaugų teikimo laiką, galima suderinti laiką apsilankymui savaitgalį: žiūrima pagal individualius poreikius. 

Asmeninio asistento paslauga asmeniui kainuoja: iki dviejų Valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio suma yra nemokama, o viršijus sumą paslauga apmokama ne daugiau nei 20 proc. nuo paslaugų gavėjo pajamų.

Atveria  vienišas širdis

Pakalbinta viena iš VšĮ „Jautri širdis“ asmeninių asistenčių Diana Sliusaraitė džiaugėsi, kad jų darbas yra labai svarbus ir žmonėms – paslaugų gavėjams – suteikiantis didžiulį džiaugsmą: „Ilgainiui, kai susipažįstame jau artimiau, tampi žmogui psichologu, kunigu, sunkumo minutę tiesiog išklausančiu, neteisiančiu ir nemoralizuojančiu. O tu pasidedi į „skrynelę“ tas paslaptis, nes tai – konfidencialu, nes tai – subtilios situacijos. Dar labiau tavo reikšmę žmonių gyvenime paliudija tai,  kad po kurio laiko jie patys stebisi: kaip aš čia taip atvirai išsipasakojau, atsivėriau, gal nereikėjo... Bet man labai malonu, kad užsitarnauji tokį žmonių pasitikėjimą, kad jie atsipalaiduoja ir atsiveria, išsipasakoja“.

Anot specialistės, lankomų žmonių pasitikėjimą liudija ne tik atvertos širdys, bet ir įvairios kasdienės smulkmenos: parodomas iki tol nerodytas svarbus ir asmeniškas daiktas, leidimas pamatyti asmeninius namų „kampelius“ ir pan.

Sunkus pirmas susitikimas

Vis tik D. Sliusaraitė neslepia – iki tikros bičiulystės turi praeiti šiek tiek laiko: „Pirmas susitikimas su žmogumi yra labai unikalus, nes kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Mano manymu, turi būti subtilus priėjimas prie kiekvieno paslaugų gavėjo, nes kiekvieno reakcija į asmeninį asistentą yra skirtinga: būna ir pykčio priepuolių, į kuriuos stengiesi nesureaguoti, o ieškai bendrų sąlyčio taškų. Viskas prasideda po truputį ir per porą mėnesių tampame draugais. Pasikeičia santykis, žmonės atsiprašo dėl to gynybinio priėmimo. Aš suprantu, juk sunku pasitikėti svetimu žmogumi ir tuo labiau – įsileisti jį į namus“.

Moteris pasakojo, kad veiklos, kuriomis užsiima su paslaugų gavėjais, yra itin įvairios: nuo  pasivaikščiojimų lauke iki pyragų kepimo, filmų, muzikos, meno terapijų namuose. Specialistė šyptelėjo, kad būna ir atvejų, kai kartu viską daryti turintys jos globotiniai tingi prisidėti prie veiklų. Tokiu atveju, jos teigimu, reikia į situacijas pažiūrėti kūrybiškai – įjungti muziką, sugudrauti kokį žaidimą, kol įsivyrauja visai kita nuotaika, ateina noras dirbti kartu. O to rezultatais džiaugiasi ir patys asmeninio asistento sulaukę žmonės – jiems tampa lengviau, atsikratoma įtampių, pykčio.

Mėgina ir patys

Asmeninio asistento paslaugos teikiamos tik darbo dienomis, tačiau D. Sliusaraitė džiaugėsi, kad po savaitgalio susitikusi su savo žmonėmis mato jų pažangą: „Per tas dienas, kai nesimatėm, jie pasidžiaugia, kad patys mėgino kažką daryti: gal spintelę tvarkėsi, gal sriubą virė. Džiugina faktas, kad nori ir patys stengtis, ne tik kartu su kažkuo. Mes padedame žmonėms likti pilnavertiškame gyvenime ir gal iš šalies atrodo, kad nieko nevyksta, bet tu matai, kad vyksta kažkas gero. Po kiek laiko rezultatus pamato ir artimieji: gal atvažiuoja pas mamą po keleto savaičių ir džiaugiasi jos akyse matydami daugiau šviesos, džiugesio, gal mama, grįžusi iš darbo mato savo neįgalaus vaiko šiltesnį, atviresnį bendravimą, bandymą kažką daryti buityje...“

Užs. Nr. 2964.