O rezultatai – kur?! (33)

Didi diena tautos gyvenime! Šiandien paskiepytųjų skaičius po pusantros savaitės stagnacijos ties 60 proc. riba pagaliau pajudėjo vienu procentėlyčiu į priekį. Ženklus pasiekimas, škia.

Skiepijimosi rezultatai – bene idealiausias pavyzdys, skirtas pademonstruoti, kaip mes sugebame sunkisti net geriausius dalykus. Kodėl taip nutinka?

Nes per trisdešimt metų taip ir neišmokome siekti rezultatų viešajame sektoriuje. Visuomenė niekada ir jokiomis aplinkybėmis nereikalavo iš valdžios jos darbų ataskaitos. Ir detalaus paaiškinimo, kodėl taip ir nepavyko jų pasiekti, ir kas už tai atsakingas.

Todėl ir turime, atsiprašant, savo neatsakingumo pasekmes: tris dešimtis metų vykstančias sveikatos apsaugos, švietimo ir krūvą kitų reformų. Taip nusireformavome, kad jau neatsimename, kur tas reformas pradėjome, kokioje jų stadijoje esame, ir ką jomis ruošėmės pasiekti. Turime amžiną reformų procesą, kuriame gyvena jau antra karta. O reformų jau nei pradžios nepamenam, ir pabaigos joms nematyti, tad galime daryti prielaidą, kad įstrigome kažkur ties viduriu. Pasiekę tik tiek, kad covid-19 epidemijos metu, nuo kurios mirštamumas sudaro 5,7 proc. viso metinio mirčių skaičiaus, jau dabar rėkiame, kad užkišome visas covidines ligoninių lovas. Ir švietimo sistemos reforma praėjo tiesiog puikiai – matematikos valstybinio egzamino neišlaiko kas trečias abiturientas. Patogu vienok – auga karta, kuri ir norėdama nesugebės apskaičiuoti visų tų reformų kaštų ir pasiektų rezultatų.

Galimybių pasas – prikišamas pavyzdys, kaip su problema bandoma kovoti... popiergaliu. Koks jis galimybių? Kokias iki šiol neturėtas galimybes jis suteikia? Leidžia eiti į kiną? Aš ir be jo į jį ėjau, kai norėjau. Valgyti kavinėje? Ir iki šiol valgiau. Nubėgti į kavinės tūliką? Atsiimti kavinėje savo pačios įsigytą maistą ne kaip paršui gardelyje? Nueiti į parduotuvę, į kurią prieš savaitę ėjau be jokio paso? Pasijusti pranašesne už babytę, kurios neįleido į krautuvėlę nusipirkti siūlų kojinėms? Dievulėliau, kokia laimė ir didybė pasijusti geresne už senulytę, atėjusią nusipirkti siūlų.

Nuo ko mes ką saugome? Juk aiškiai matome: ir skiepyti žmonės serga, ir skiepyti miršta. Mes, kaip ir neskiepytieji, galime užkrėsti kitus. Kokias galimybes mums tas popiergalis duoda? Jokių. Tik kursto pyktį, puikybę, nesantaiką. Eikvoja laiką ir resursus patikroms. Ir kuria eiles, kuriose visi stovintieji draugiškai pasidalina turimu virusu.

Galimybių pasas, tiesą sakant, yra keršto akcija tiems, kurie vis dar nepasiskiepijo. O smurtas, kaip sako žymus rašytojas I. Azimovas, yra paskutinė nekompetetingųjų priemonė.

Tik kam atkeršyta? Jau dabar verslas atvirai sumuoja pirmosios dienos su galimybių-negalimybių pasu rezultatus. Parduotuvėse „Norfa“ ir „Maxima“, kuriose jo reikalaujama, apyvartos krito apie 30 proc. Iš tiesų, vakar, rugsėjo 13-ąją, užsukusi į „Norfą“ Panevėžio g., mačiau tą patį vaizdą: parduotuvės personalo kur kas daugiau nei pirkėjų. Net griežčiausių karantino ribojimų metu to nebuvo. Nei kosmetikos, nei batų, nei mėsos produktų krautuvėlėse, nei veterinarijos vaistinėje lankytojų tuo metu, kai apsipirkinėjau, apskirtai nebuvo. O juk užsukau kiek po 17 val., kai parduotuves paprastai užplūsta iš darbų skubančiųjų srautas.

Kaip jaučiausi, telefone knisdama galimybių paso? Atvirai sakau, šuniškai. Žinau ne vieną skiepytą žmogų, kuris tą pasą turi galimybių pasiimti, bet neima iš principo. Kodėl? Nes mes galimybių turime tiek, kiek jų turi mažiausiai turintys žmonės. Kai kas feisbuke dalinosi sukarpytomis didžiųjų prekybos centrų nuolaidų kortelėmis, taip protestuodamas prieš galimybių paso politiką. Tiesą sakant, ribojimus vadinti galimybėmis, kalbėkime tiesiai šviesiai, tai jau G. Orwello romano „1984-ieji“ naujakalbė.

O aš nuo šio laiko kategoriškai atsisakau naudotis prekybos centrų savitarnos kasomis. Mielieji stambieji verslininkai, jei turite galimybių samdyti šveicorius prie durų, mokėti jiems algas, tai būkite malonūs prekybos centre pasamdyti ir daugiau kasininkių. Nes ne mano reikalas aiškintis, kuo skiriasi vienos plautos morkos nuo kitų. Aš juk nesakau laikraščio skaitytojui „susimaketuok pats“, tai prašom ir iš manęs nesitikėti, kad aš dirbčiau jūsų kasininkų darbą. Apie taupymą nesvaikite – turite lėšų durininkams, moderniems skaneriams, turėkite jų ir tiems darbuotojams, kurie vykdo tiesiogines pareigas. Nes man už tai, kad aš aiškinčiausi morkų rūšių subtilumus, nemokate. Ir manau, kad minimalią algą valdžia galėtų pakelti bent aštuonis kartus: kad verslas pagaliau imtų skaičiuoti, kiek jam per kišenę kerta valdžios galimybių pasai ir kitos epidemijos „valdymo“ užgaidos bei idėjos fix. Gal tada, kai prie Seimo susirinks ne būrai maršiečiai, iš kurių patogu nebaudžiamiems tyčiotis, o stambusis verslas, praeis noras mūsų valdantiems imituoti darbą?

Vakcinavimas nuo covid-19 toks procesas, kuriame rezultatų reikėjo greitai. Todėl ir puikiai matyti, kur, kada, kaip ir kodėl susimovėme. Aišku, kaip visada, bandoma netikusius rezultatus nurašyti kenkėjams antikvakseriams ir plokščiažemininkams. Pamirštant tuo pačiu padėkoti už nuopelnus valdžios plokščiagalvininkams.

Patys suprantame, kad skiepijimasis buvo ir tebėra pirmaeilės svarbos dalykas. Tačiau dėmesio jam apskritai nėra. Pačioje proceso pradžioje, kai liaudis mušėsi dėl skiepų ir žiniasklaida medžiojo pasiskiepijusius be eilės, atrodė, kad skiepijimo tempai ir entuziazmas – didžiuliai. Kad visi, neraginti ir neprašyti, lėks į poliklinikas „pečiui už laisvę“ (na ir kas sugalvojo šitą, atleiskite, pievą?). Valdžia, stebėdama ne dienomis, o valandomis augančius pirmuosius paskiepytųjų procentus, markstėsi kaip katinas saulėkaitoje, žvelgdamas į ne vietoje padėtą grietinės puodynę. Įsivaizduodama, kad jai nieko nereikės daryti, tik gardžiai laižyti svetimo triūso rezultatus ir maloningai linksėti priimant epidemijos suvaldytojų laurus. Deja, taip nenutiko. Kodėl?

Realiame gyvenime bet kuriame procese dalyvaujanti liaudis skirstoma į kategorijas: entuziastai, abejojantys ir priešininkai. Priešininkų ir entuziastų gretos panašios, jos gana nedidelės. Kritinę masę sudaro abejojantieji. Juos įtikinti ir reikia daugiausia pastangų. Kurių iš valdžios pusės, tiesą sakant, nebuvo. Influencerių skysti bandymai kiekvieną nepritariantį jų nuomonei vadinti durniumi ir antikvakseriu nesiskaito.

Skiepijimas, kuris yra labai svarbus epidemijos valdymo procesas, ir kur rezultatų reikėjo itin greitai, buvo atliktas taip, kaip ir visos reformos – paliktas savieigai. Kai kurie dvarui artimi influenseriai įstrigusį skiepijimosi procesą netgi siūlė paspartinti absurdiškomis priemonėmis: skiepus, kurių ir už dyką liaudžiai nereikia, pardavinėti „už belenkiek daug“. Esą tada liaudis pagal sovietinį principą „Torpis, pokupai živopis!“ (skubėk, pirk dailę) stos į eiles skiepytis, tikėdamiesi prigriebti paskutinę nemokamą dozę. Laimė, skiepai vis dar nemokami, ir kiekvienam norinčiajam prieinami. Dar juokingiau, kad tokia agitacija vedama tiems, kurie... jau pasiskiepijo. Ir yra tokia pat tikslinga, kaip sekmadienio šv. Mišių metu tikinčiuosius bažnyčioje agituoti atsiversti į katalikybę. Arba pasikviesti į kiną seserį.

O ką daryti su abejojančiais? Kalbėti, raginti, įtikinėti. Atvirai kalbėti apie skiepų privalumus, trūkumus, šalutinius poveikius ir galimybes juos palengvinti. Domėtis, kas nesiskiepijo, ir kodėl to nedaro. Štai statistika teigia, kad dar nepasiskiepijo 30 proc. suaugusių šalies gyventojų. Trečdalis gyventojų netiki mokslu ir skiepais? Labai tuo abejoju. O gal yra kokios kitos priežastys? Gal nepatogu atvykti, gal bijomasi, gal tiesiog atidėliojama? Šitos informacijos tiesiog nėra. Nes tik žinant vengimo skiepytis priežastis, galima rasti veiksmingus būdus spręsti problemą. Kodėl niekas šito nedaro? Nes reikia pakelti užpakalius nuo kėdžių ir dirbti. Mąstyti, ieškoti sprendimų. O vietoj to užsiimama niekinėmis diskusijomis, kaip lauko kavinės klientui be galimybių paso patekti į vidų, atleiskite, į tualetą. Mes sprendžiame smulkmenas, ir tokiu būdu bandome merdintįjį reanimuoti trauklapiais.

Kitas nerimastingas skambutis turėtų būti augantis covid-19 atvejų skaičius. Dabar jis prilygsta pernai vėlaus rudenio tendencijoms. Atminkite, kad pernai nebuvo vienos esminės dedamosios – dabar 60 proc. populiacijos kaip ne kaip jau yra paskiepyta. Akivaizdu, kad skiepai padeda, bet netapo panacėja. Štai rugsėjo 12-ąją iš 16 mirusių nuo covid-19 trys buvo paskiepyti. Skaitine išraiška atrodo mažai. O santykine? Trys iš šešiolikos yra 18,75 proc. Arba kas penktas tądien miręs buvo paskiepytas. Aš anaiptol neabejoju skiepais. Aš tik noriu pasakyti, kad skiepijimasis nėra ir negali būti vienintele priemone nuo covid-19. Skaičiuojame procentus, kurie, kaip nuo asilo morka, vis tolyn bėga.

Kita svarbi dedamoji, ką mums ir Konstitucija garantuoja, yra sveikatos apsaugos paslaugos. Kokybiškos sveikatos apsaugos paslaugos. O politikai jau svaigsta, kad ligoninėse baigiasi covid-19 skyriuose lovos. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad per trisdešimt metų taip nustekenome savo sveikatos apsaugos sistemą, kuri nepajėgi užtikrinti normalios gydymo įstaigų veiklos ir paslaugų kokybės. Ar jums atrodo normalu, kad vaistus širdies ir kraujagyslių ligomis (kurios yra 58 proc. pernykščių mirčių Lietuvoje priežastis, kai covid-19, primenu, yra tik 5,7 proc.) sergantiems žmonėms išrašinėja medicinos seselė, ar plaučių uždegimu sergantis žmogus konsultuojamas telefonu gerti paracetamolį ir žolelių arbatą?! Jei žymi dalis pirminės asmens sveikatos priežiūros grandies medikų dėl amžiaus patys priklauso rizikos grupėms, tai yra normalu?! Akivaizdu, kad ne. Juolab, kad epidemija jau nenauja. Daugiau nei pusantrų metų su ja kovojama, žinomos tendencijos. Ir vis nerasta laiko stiprinti sveikatos apsaugą, kad ji pagaliau imtų veikti. Nes ji ir gerais, ramiais laikais jau balansavo ant kolapso ribos. Ir epidemija šį procesą tik paspartino bei padarė akivaizdų. Ką nors apie šios problemos sprendimus mes girdėjome? Ne. Ir niekam galvos neskauda. Mūsų šalyje seniai neruošiami epidemiologai, nustekentos įstaigos, mokslo institucijos.

Juk covid-19, kaip ir visos problemos, yra ne tik problema, bet ir galimybės. Mes didžiuojamės, ir visai pelnytai, savo chemikais, biologais. Tai turėjo būti jų šlovės valanda. Tai mūsų mokslininkai turėjo kurti vakcinas ir vaistus nuo covid-19. Jei tik mes būtume įgyvendinę švietimo reformą. Ir sukūrę žinių, aukštųjų technologijų ir inovacijų, o ne inovacijų vadibybininkų visuomenę. Jei tik būtume skyrę dėmesio mokslo raidai, investavę į savo žmones. Bet investavome į švietimo sistemos polipus – gausybę niekam nereikalingų įstaigėlių, tyrimų, koordinacinių grupių ir kitokių niekų. Samdome ekspertus, klausome jų didžiai mokslingų nuomonių ir prognozių, ir pamirštame patikrinti, o kiek gi jų išsipildė. O patikrinus paaiškėtų, kad iš jų tokie ekspertai, kaip iš Kralikienės – balerina.

O juk problema yra ne tik covid-19. Pasaulis globalus. Ką darysime, jei kas užveš kokią ebolą? Kurios mirtingumas, priklausomai nuo štamo, yra 40-90 proc.? Verksime, kad nėra lovų ligoninėse ir izoliuosime miestus dviem policijos ekipažais? Vėl spausdinsime naujus galimybių pasus, kurie su galimybėmis turi tiek pat bendro, kiek jūrų kiaulytė su jūra ir su kiaule.

Jei tiek energijos, tiek noro ir polėkio, tiek laiko, kiek skyrė galimybių pasui ir kerštavimui tiems, kurie jo neturi, valdžia būtų skyrusi skiepijimosi kampanijai, sveikatos apsaugos efektyvinimui, rezultatai būtų kitokie. Gal nesupriešinti žmonės kur kas noriau eitų skiepytis.

O dabar belieka tikėtis, kad valdžia gruodžio pradžioje visgi išrašys galimybių pasą žiemai, kad pagaliau imtų snigti. Nes be leidimo, tiksliau be galimybių, patys žinot, kaip išeina...