Vėžio užklupta 24-erių Miglė apie ligą kalba kitaip: „Nepameskite savęs diagnozėje“ (0)

„Norėjau parodyti ir kitiems, kurie eina per panašius dalykus, kad ne viskas gali būti blogai“, – sako Rokiškyje užaugusi, o šiuo metu Vilniuje gyvenanti 25-erių Miglė, kuri prieš daugiau nei tris mėnesius išgirdo, jog serga reta kraujo vėžio forma. Mergina sako, kad išgirdus diagnozę palengvėjo, nes nežinomybė ir nuolatinės sveikatos problemos itin vargino. 

Mergina pasakoja, jog kelias į diagnozę buvo ilgas. Dar sausį jai nustatytas sinusitas, vėliau ir plaučių uždegimas, o galutinę diagnozę – Hodžkino limfoma – mergina išgirdo tik birželį, praėjus pusmečiui nuo negalavimų pradžios.

„Su pakilusia temperatūra gyvenau tuos kelis mėnesius. Toks šokinėjimas buvo – pasiimu nedarbingumą, grįžtu į darbą kelioms dienoms ir vėl atkrentu. Šokinėjau tarp ligos ir įprasto gyvenimo.

Galiausiai mano gydytoja (turėjau nuostabią gydytoją, kuri labai rūpinosi manimi) išsiuntė mane į Santaros klinikas ir iš trečio karto pavyko atsigulti į ligoninę, kad mane nuodugniau ištirtų. Dar prieš keliaujant į Santaras man ėmė tinti veidas ir kaklas, supratau, kad kažkas negerai. Užčiuopiau padidėjusius limfmazgius“, – prisimena Miglė.

Būtent padidėję limfmazgiai ir paskatino Miglę ieškoti ligos toliau.

„Galiausiai, kai atsiguliau į Santaras, man padarė biopsiją. Kol laukiau biopsijos atsakymų, gulėjau ligoninėje. Iš viso vienuolika dienų. Tada ir patvirtino Hodžkino limfomą“, – sako pašnekovė.

Paklausta, ar numanė galimą diagnozę, mergina atvirauja: „Kai mane siuntė trečią kartą į Santariškes, gydytoja jau siuntime parašė neatmesti galimų onkologinių ligų. Ir šiaip, kai tu sergi kelis mėnesius, bet niekas nieko neranda, jau kirba mintis, kas gali būti. Tai įtarimą, kad gali būti kažkas daugiau nei neišgydytas sinusitas ar peršalimas, jau buvo.“

Ji sako, jog diagnozė suteikė daugiau ramybės nei išgąsčio.

„Man baisiausias ir sunkiausias laikotarpis buvo tie keli mėnesiai iki diagnozės, kadangi aš nežinojau, kas man yra, gėriau labai daug vaistų, visos lentynos buvo nukrautos jais. Kai tu nežinai, kas tau yra, yra žymiai baisiau ir sunkiau negu žinoti, kas yra ir kaip man gali padėti.

Net palengvėjo, kai sužinojau, kas man tiksliai yra ir kad mane jau pagaliau gydys“, – mintis po išgirstos diagnozės prisimena mergina.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Jos šeimoje – ne vienas onkologijos atvejis. Visgi apie Hodžkino limfomą iki šiol ji girdėjusi nebuvo.

Hodžkino limfoma – reta kraujo vėžio rūšis. Ši liga paveikia limfmazgius, tačiau gali išplisti ir į blužnį, kepenis, kaulų čiulpus ar kitus organus.

Hodžkino limfoma dažniausiai pasireiškia jaunesniems suaugusiesiems (18–35 m.) ir vyresniems nei 55 metų žmonėms.

Šiuo metu Miglei atliekama chemoterapija, mergina intensyviai gydosi, vyksta į Santaros klinikas. Bet, kaip pati sako, kai gerai jaučiasi, po procedūrų dirba, aktyviai leidžia laisvalaikį.

„Mano įprasta diena, kai aš važiuoju gydytis į Santaras, atrodo taip: keliauju į dienos stacionarą, man padaro kraujo tyrimus, gydytojas duoda žalią šviesą, kad galima leisti chemiją. Per kelias valandas sulašinama chemija ir aš keliauju namo“, – sako ji.

Kartais pasireiškia šalutiniai poveikiai, kai nėra energijos, tenka daugiau laiko praleisti ilsintis. 

Dalintis paskatino draugai ir kitokio požiūrio noras

Paklausta, kaip nusprendė dalintis savo istorija, mergina sako: ligos pradžioje pačiai labai norėjosi atrasti likimo brolių ir sesių, kurie taip pat išgirdo panašią diagnozę. „Atsimenu, kai išgirdau diagnozę, ėmiau domėtis, ieškoti savo likimo sesių, brolių ir pastebėjau, kad labai mažai žmonės dalinasi tuo, o jeigu ir dalinasi, tai tik užsienyje.

Na, o jeigu žmonės ir dalinasi, labai dažnai tai būna, kaip aš mėgstu sakyti, nuverkta tema. Nes čia liga, čia reikia gydytis. O aš žiūriu iš tos pusės, kad tai yra liga, mane pagydys ir aš galėsiu toliau gyventi įprastą gyvenimą“, – sako pašnekovė.

Didelė paskata atvirai kalbėti apie ligą tapo ir merginos draugai, kurie vis ragino ne tik jiems pasakoti apie kasdienybę, bet ir su aplinkiniais dalintis savo požiūriu į ligą ir sveikimą.

„Mano draugai labai mane skatino. Sakė: „Galėtum parodyti, kaip atrodo pozityvus žmogus tokioje situacijoje.“ Aš iš tikrųjų esu labai ramaus būdo. Kitus kartais šokiruoja, kad aš labai stipriai nesijaudinu. Stengiuosi žiūrėti į gražius dalykus gyvenime, pamatyti pliusų.

Taip, gydymas ir liga – nemalonu. Niekam nebūtų malonu, bet iš kitos pusės – tave juk gydo. Ir gydytojai sako, kad jų tikslas nėra truputėlį pagydyti. Tikslas pasiekti galutinę remisiją, kad visiškai pasveikčiau.

Norėjau parodyti ir kitiems, kurie eina per tą patį, kad ne viskas gali būti blogai. Aišku, suprantu, kad kiekvieno diagnozė yra skirtinga ir kiekviena vėžio rūšis gali atnešti skirtingų simptomų ir gydymas gali būti sunkesnis“, – sako kalbinta mergina. 

Griuvę mitai apie onkologiją

Miglė pasakoja, kad buvo dalykų, kurie iš pradžių gąsdino, bet paaiškėjo, kad nėra taip baisu. Vienas tokių – chemoterapija. Ji sako, kad pati buvo prisiskaičiusi, jog iš lovos negalės atsikelti. Merginai pasireiškiantys pagrindiniai simptomai šiuo metu yra nuovargis, pykinimas, skrandžio jautrumas bei plaukų slinkimas.

„Mitas, kurį girdėjau, kad bus labai blogai ir kad turiu ruoštis kažkam. Iš giminių ir artimųjų girdėjau, kad čia bus labai blogai, kad gal net iš Santarų iki namų neparvažiuosiu. Tai griuvo šitas mitas, kad nieko negalėsiu daryti bent kelias dienas po chemijos.

Vakar chemiją gavau, šiandien toliau dirbu, šneku, galiu vaikščioti, visiškai įprastą gyvenimą gyventi. Be to, kad kartais reikia sustoti ir pajusti, kada kūnas nori pailsėti, gyvenu įprastą gyvenimą“, – teigia ji. 

Ar pakito požiūris į gyvenimą?

Miglė sako, kad požiūris nepakito, ji tik ėmė pastebėti daugiau gražių dalykų aplink ir vertinti žmones, kurie ją supa ir ja rūpinasi.

„Kažkada draugas manęs klausė, ar po diagnozės pasikeitė mano požiūris į gyvenimą. Liepiau atsakyti, kaip jam atrodo. Jis atsakė: „Kad tavo požiūris visada geras buvo.“ Kaip pati atsakyčiau į šį klausimą? Nemanau, kad mano požiūris drastiškai pakito, bet atsirado kažkoks noras dalintis ir skleisti gerą žinutę, visuomenę informuoti apie tai, kas vyksta. Pradėjau galvoti ir apie savanorystę.

Kai susirgau, pastebėjau, kiek daug rūpestingų žmonių mane supa. Sulaukiau labai daug palaikymo iš draugų. Aš žinojau, kad jie yra rūpestingi, bet dabar yra kitas rūpestingumo lygis. Tiek draugai, tiek šeima, tiek kolegos labai padeda ir palaiko“, – apie tai, kas pasikeitė išgirdus diagnozę, pasakoja mergina.

Ji pasakoja prieš porą savaičių Santaros klinikose sutikusi, kaip pati vadina, savo likimo sesę. „Iškart pasiūliau apsikeisti kontaktais, nes labai smagu turėti žmogų, kuris supranta, ką tiksliai tu jauti ir išgyveni. <...> Jeigu kažkas taip pat jaustų norą pasikalbėti, visada sakau, kad drąsiai rašytų.“

Miglė teigia, jog nori ne tik dalintis savo istorija, bet ir paskatinti žmones nenumoti ranka į savo sveikatą.

„Norėčiau palinkėti nepamesti savęs diagnozėje. Būna atvejų, kad susitapatinama su liga, tai palinkėčiau nepamiršti matyti, kas yra aplink, stengtis pastebėti gražius dalykus, kiek leidžia galimybės. Na, o tiems, kurie atidėlioja vizitą pas gydytoją, bet kažkas viduje kirba, siūlau neatidėlioti“, – apibendrina pašnekovė.

Ugnės Blekaitytės, lrt.lt inf.