Abiturientų įspūdžiai po egzaminų maratono (0)

Abiturientai gali atsikvėpti – egzaminų maratonas jau baigėsi. Viduje jiems kirba daugybė jausmų, klausimų, abejonių bei jaudulio, laukiant rezultatų ir mąstant, kokiu keliu pasiryš keliauti toliau.
Dvyliktokų klausėme, kokius egzaminus jie laikė, kaip jautėsi pačiame jų įkarštyje ir jiems pasibaigus, ko tikisi ir ką žada veikti, sužinoję jų rezultatus.
IGNAS SASNAUSKAS. Laikiau lietuvių, anglų, matematikos, fizikos ir chemijos egzaminus. Maniau, kad laukdamas jų pradžios jaučiuosi visiškai ramiai, tačiau pasibaigus egzaminui, išeidavau šiek tiek nerimaudamas ir bijodamas. Šimtukų nesiekiu, bet tikiuosi kuo aukštesnių rezultatų. Tačiau kaip išlaikiau, taip išlaikiau: esu pozityvus žmogus, tad tikiu, kad viskas bus gerai. Rezultatų laukiu, nes norisi pradėti naują gyvenimo etapą, tęsti mokslus, užpildyti anketas stojimui į aukštąsias mokyklas ir laukti stojimo rezultatų.
LINA BALČIŪNAITĖ. Kantriai laukiau artėjančių egzaminų, kad pagaliau pasibaigtų jaudulys ir negatyvus mokytojų spaudimas. Laikiau lietuvių, matematikos, anglų ir biologijos egzaminus. Tiesą sakant, papildomai egzaminams nesiruošiau ir beveik nieko nesikartojau, nes manau, kad ko jau neprivalgei, to ir nebeprilaižysi. Jei kas nors neišmokta per dvylika metų, paskutinėmis dienomis tai daryti gerokai per vėlu. Šiemet kur nors stoti neketinu, tad ir nesijaudinu dėl galimo nepakankamai aukšto konkursinio balo. Nusivylusių studijomis draugų pavyzdžiai verčia susimąstyti, jog specialybės nederėtų rinktis skubotai vien tik dėl to, kad tą daro dauguma dvyliktokų, arba jei to nori jų tėvai. Atsižvelgiant į tai, metus ketinu skirti asmeniniam tobulėjimui, kelionėms bei darbui.
DAINIUS KAZANAVIČIUS. Kai mokslo metų pradžioje susivokiau, kad šie metai paskutiniai, galvojau „Ehhh, dar visi metai, nieko tokio“. Deja, bet po pusės jų, praėjusių kaip spragtelėjimas pirštais, pradėjau suvokti, kad egzaminai čia pat, o aš jiems visai nesiruošiau. Sužinojus artėjančių egzaminų datas, supratau, kad ateitis ir tolimesnis gyvenimas priklauso maždaug nuo 12-15 valandų, praleistų sporto salėje. Paskutinio skambučio metu pradėjau panikuoti. Ir visai ne todėl, kad neišlaikysiu. Labiau todėl, kad išlaikysiu blogai. Po anglų kalbos egzamino, kuris man buvo lengviausias, pagalvojau: jeigu visi egzaminai bus tokie, tada visai neblogai. Mano nelaimei, atėjo lietuvių kalbos egzamino diena. Neprašiau Dievo pagalbos, ką daro nemažai tikinčiųjų. Pagalbos tikėjausi iš Antano Škėmos, Vinco Mykolaičio-Putino, Antano Baranausko, Justino Marcinkevičiaus. Atėjęs į sporto salę ir gavęs lietuvių kalbos egzaminų lapus, pagalvojau: kad tik žinočiau, ką parašyt ir nenukrypčiau į lankas. Manau, kad egzaminų centras manęs pagailėjo ir davė temą, kurią galėjau aprašyti, todėl po trijų valandų išėjau iš sporto salės, galvodamas, kad baisiausia egzaminų dalis pagaliau praėjo. Fizikos egzaminas, kurį laikiau, nebuvo įsimintinas, nes jam daug nesiruošiau. Todėl negaliu pasakyti, kas buvo lengva, o kas sunku. Paskutinis egzaminas buvo tas, kurio man reikėjo labiausiai - mylimoji matematika. Klasėje buvau geriausiųjų matematikų trejetuke, todėl tikėjausi aukštų rezultatų. „Dainiau, jeigu nemokėsi matematikos, tu – apgailėtinas“, – negalėjau išmesti iš galvos šios minties. Gavęs užduotis, nudžiugau, nes maniau, kad jas puikiai moku. Deja, per daug savimi pasitikėjau, nes padariau daug žioplų klaidų, todėl rezultatų laukimas dabar yra tikra kančia. Nenustoju galvoti, kas bus, jei parašiau blogai, jei neišlaikysiu ar neįstosiu studijuoti tą specialybę, kurios norėčiau. Manau, kad taip jaučiasi dauguma abiturientų. Kitąmet noriu studijuoti Vilniuje matematiką, bet jei blogi rezultatai neleis mano norams išsipildyti, teks nuleisti galvą ir ieškoti alternatyvų.
UGNĖ DRAGŪNAITĖ. Laikiau penkis egzaminus: anglų k, lietuviu k, matematiką, chemiją ir biologiją. Kiekvieno egzamino laukimas kėlė skirtingus jausmus. Anglų egzamino bijojau pakankamai stipriai. Tikriausiai todėl, kad jis buvo pirmas. Kalbant apie lietuvių egzaminą, baimė šiek tiek atslūgo. Gavusi temas ir pradėjusi rašyti, pajutau, kad stresas netrukdo mintims lietis į lapą. Mažiausiai jaudinausi prieš matematikos ir chemijos egzaminus, o labiausiai – prieš biologijos. Šis egzaminas man pats svarbiausias. Egzaminai baigėsi, bet nejaučiu, kad mokykla taip pat baigta. Atrodo, kad rugsėjo pirmąją vėl reiks sutikti mokykloje. Laukdama egzaminų rezultatų, nieko ypatingo nejaučiu, bet knieti sužinoti, kokie jie bus. Po išleistuvių bandysiu įgyvendinti savo viso gyvenimo svajonę. Noriu įstoti į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, studijuoti veterinarinę mediciną ir tapti veterinarijos gydytoja.
DEBORA AUGUTYTĖ. Turbūt kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, nesitikėjau, kad tie dvylika metų mokykloje prabėgs taip greit. Prieš egzaminus buvo daug įtampos ir streso, tačiau einant į paskutinį išbandymą, jaudinausi mažiausiai. Juk prie streso priprantama, o per paskutinįjį mėnesį egzaminų laikymas tapo įprastu reiškiniu. Laikiau anglų, lietuvių, matematikos ir istorijos egzaminus. Apie jų rezultatus sunku kažką pasakyti, nes nėra pateiktų tikslių atsakymų. Todėl belieka tikėtis geriausio. Po paskutiniojo, istorijos, egzamino, buvo labai keista grįžti namo ir suprasti, kad pagaliau viskas baigėsi ir nebereikės nieko laikyti, mokytis naktimis ir eiti i konsultacijas. Šiuo metu laukiu rezultatų ir ieškau studijų programų, kuriose galėčiau realizuoti save. Kadangi pasirinkau socialinių mokslų kryptį, mąstau apie studijas, susijusias su kūrybine veikla.