Sunkiai tariamas pavadinimas, bet džiuginančios iniciatyvos – kas ta „Future self group leaders Rokiškis“? (0)

Gruodžio mėnesį vykusiuose Rokiškio rajono mokinių tarybos (RRMT) ir Rokiškio jaunimo reikalų tarybos (JRT) tradiciniuose Rokiškio rajono savivaldybės jaunimo apdovanojimuose itin dažnai skambėjo pavadinimas anglų kalba „Future self group leaders Rokiškis“. Po sudėtingu pavadinimu „pasislėpę“ jaunuoliai buvo teikiami ne vienai nominacijai laimėti ir į glėbį pasiėmė tris iš 11-os nominacijų: „Metų jaunimo organizacijos“, „Metų jaunimo iniciatyvos“ ir „Metų jaunimo proveržis“.

Tad – kas toji „Future self group leaders Rokiškis“ ir ką jie daro, kokias vertybes puoselėja ir kodėl iš pradžių nesisekė suburti komandos, atskleidė tik šiek tiek daugiau nei vienerius metus gyvuojančios organizacijos „galva“ Karolis Folkus.

– Jūsų pavadinimą sunku ištarti, bet gal nebus taip sudėtinga įvardinti apie ką Jūs kalbate, kas esate, prie ko jūs jungiatės? 

– Mes esame atšaka pagrindinės organizacijos „Future self group leaders“, kurios misija – daryti gerus darbus. O pradėjus tai daryti, iškyla įvairių kitų siekiamybių, sakykime, skatinti bendruomeniškumą, supažindinti žmones su pasauliu, jo galimybėmis. Pagrindinė organizacija Viešosios įstaigos statusu veikia trijose šalyse: Airijoje, Maltoje ir Lietuvoje, o įkurta buvo į Airiją emigravusių lietuvių. Tiesą pasakius organizacija – dar jauna: įkurta 2022 m., o įkūrimo „pagrindu“ buvo karas Ukrainoje. Trys lietuvės labai norėjo kažkaip padėti, surinkti labdaros, tad surengė paramos akciją – per savaitę surinko tikrai nemažą sumą pinigų. Deja, neturėjo organizacinio statuso, tad buvo sudėtinga tuos pinigus persiųsti. Taip nusprendė įkurti VšĮ „Future self group leaders“.

– O kaip airiškos organizacijos atšaka atsirado Rokiškyje? Ir kodėl būtent šios organizacijos, juk Lietuvoje veikia daugybė įvairių grupių.

– Visko pradžia galima laikyti 2024 m. vasarą, kai pradėjau jaunimo savanorišką tarnybą Rokiškio Jaunimo centre (JC). Mano kuratorė Joana Jazdauskaitė pasiūlė Jaunimo dienos proga vykti kartu su neformalia grupe – lydėti juos – į stovyklą prie jūros. Ją rengė kita Lietuvoje veikiančios „Future self group leaders“ organizacijos grupė, kurių iš viso šalyje yra 7 padaliniai. Man buvo labai įdomu, tad nuvykęs pradėjau klausinėti apie organizacijos veiklą, viziją, projektus ir galimybes, o besidomėdamas sulaukiau ir siūlymo ateityje savanoriauti stovykloje ar prisidėti prie jos organizavimo. Apsikeitėm kontaktiniais duomenimis ir jau lapkričio mėnesį sulaukiau žinios iš vieno grupės atstovo. Bet tai nebuvo aptartasis kvietimas savanoriauti stovykloje. Tai buvo pasiūlymas Rokiškyje įkurti organizacijos padalinį. Kadangi Rokiškyje esu išbandęs beveik visas organizacijas – išskyrus gal tik Raudonąjį kryžių – mane pasiūlymas sudomino. Gavau iš karto ir aprašą, kaip visa tai turėtų atrodyti. Per 4 dienas susirinkau komandą - 4 žmones - ir po savaitės vėl susiskambinom su organizacijos kuratoriais. Tai buvo pokalbis apie projektus – kokius darbus galėtume, norėtume daryti, kokia galėtų būti pirmoji mūsų iniciatyva.

– Kaip suprantu klausimo „Norite ar nenorite“ net nebebuvo? Iš karto perėjote prie reikalų.

– Taip. O mano pirmasis klausimas jam buvo: „Iš kur projektams gauti finansavimą?“. Paaiškėjo, kad mums viskas yra „patiekiama ant lėkštutės“: tereikia turėti minčių, idėjų ir užpildyti projekto šabloną. Nusistatėme kryptį, kuria linkme norėtume dirbti, o kadangi artėjo šventės, sumanėme padaryti Kalėdinę akciją: įteikti dovanas sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. Tąkart (prieš 2024-ųjų Kalėdas) dovanas pirkome gal 40-čiai vaikų. Paskutinysis mūsų projektas-akcija buvo skirta pastovių pajamų neturintiems asmenims: važiavome į Salų dvarą, kur mus labai šiltai ir maloniai priėmė dvaro valdytoja Birutė Dapkienė, vedusi „Pažink, glostyk, mylėk“ edukaciją. Per šiuos metus esame įvykdę tikrai labai smagių projektų: pernai vasario 2 d. organizavome cepelinų dieną, o vasario 9 d. tikrai labai pasisekusią picų dieną, po jos buvo Moters dienos ir Motinos dienos iniciatyvos, rengėm projektą Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios Senelių globos namuose – nešėm ten gyvenantiems senoliams dovanas. Per Heloviną vaikščiojom mieste ir dalinom saldainius, o Vėlinių dieną rinkomės senosiose miesto kapinėse ir degėme žvakeles. Mokykloje organizavome viešą diskusiją „Pasikalbėkime garsiai“, su mokyklos psichologe ir rajono savivaldybės Jaunimo reikalų koordinatoriumi Gediminu Kriove. Per šias Kalėdas vykdėme žaidimą „paštomatas“ : keliolika dovanų-siuntų išsiuntėme į kitus miestus, o net keliasdešimt palikome pasaugoti paštomatuose Rokiškyje. Buvo labai smagu stebėti, kaip, paskelbus atsiėmimo kodus, žmonės skubėjo tikrinti paštomatų. Visus kitus Lietuvos skyrius įgyvendinamų projektų skaičiumi Rokiškis lenkia (šypteli – aut. past.). O vykdydami savo sumanymus bendradarbiaujame su Lietuvos Probacijos tarnybos Rokiškio skyriumi, su Rokiškio socialinių paslaugų centru, mums visada padeda JC ir Joana, nors juos ir palikome.

– Ką reiškia „Juos palikome“?

– Kurį laiką mūsų komanda būrėsi po JC stogu: ten vykdavo grupės susirinkimai. Bet paskui persikraustėme į rajono savivaldybę, kurie mums noriai suteikė salę 9 aukšte. Situacija tokia, kad JC renkasi daugybė mūsų draugų, tada išėjus su jais susitikti, pasikalbėti organizacijos darbai sustoja. Tiesą pasakius, pati komanda taip nusprendė sakydami, kad savivaldybėje dirbti yra ramiau: supa darbinė aplinka, niekas neblaško ir susirinkimas būna produktyvesnis.

– Vis kalbi apie komandą, kad kokio dydžio ta „Future self group leaders Rokiškis“?   

– Dabar yra suburta 12-os jaunuolių grupė. Tai – motininės organizacijos nustatytas maksimalus narių skaičius. Galime priimti savanorių, tik jie nebus oficialiais grupės nariais. Šiaip, komandos subūrimas tapo šiokiu tokiu iššūkiu: kaip jau minėjau, pradėjome 4-iese, bet vienu metu buvo pikas, kai prisikvietėme apie 19 žmonių. Visi jie, praėjus savaitei, atkrito ir vėl likome tie patys 4. O iki vasaros ir dar vienas narys išėjo. Iki rugsėjo nieko svarbaus neveikėm, tačiau sugrįžę vėl sulaukėm papildymo ir buvom 8-iese. Paskui dar vienu-kitu komanda pasipildė ir, kaip jau sakiau, dabar dirba visas tuzinas.

– Narių skaičiaus kreivė labai jau dinamiška: nuo 4 iki 19 ir nuo 19 iki 3. Kas nutiko, kodėl jaunuoliai atėjo, bet iš karto pabėgo?

– Išgąsdina darbas. Juk reikia organizuoti, rengti, daryti. Kita medalio pusė: yra labai didelė demotyvacija iš draugų pusės. Daug jaunų žmonių „nubyra“, nes draugai, sužinoję apie jų veiklą, ima tyčiotis: „Kur tu čia eini, ką čia darai, čia – nesąmonė, „pievos“, renkasi tik durneliai“. Labai gaila. Nes tikrai būna žmonių, kurie, matau, gali ir nori veikti. Tokiais atvejais kartais pats sau susidarau planą, kaip juos po truputį įtraukti į mūsų veiklas: domiuosi, kas jiems patinka, pakviečiu padėti, pasiūlau nors trumpam prisijungti.

 – O ar toks būdas nėra sudėtingas? Juk kai žmogus ateina savo noru žinai, kad jis yra tikrai motyvuotas...

– Šiaip parengiau registracijos į mūsų komandą formą. Ji – labai išsami, o kai kurie ją pildę klausė, kam tokia reikalinga. Būtent tai palengvina tolimesnį darbą, nes leidžia „susipažinti“ su žmogumi šiek tiek plačiau. Mes turime išsigryninti narius, nes jei priimsim atėjusius „for fun“, kurie tik nori nuvažiuoti į stovyklą, bet nenori dirbti, kokia nauda komandai? Organizacijai? Tokie nariai demotyvuoja ir komandą, nes demotyvacija – lyg virusas. Kai efektyviai dirbančioje komandoje atsiranda nors vienas kažkuo abejojantis, nenorintis, jis užkrečia ir kitus. Su tokiu žmogumi darbas nebegali vykti sklandžiai, nes jis nejaučia atsakomybės dalyvauti susirinkimuose arba ateina tik tada, kai pats nori. O kiti stebi ir stebisi: jei jis gali neiti, kodėl ateiti turiu aš? Pas mus yra labai jaunų narių: yra 7-okų, kuriuos tas virusas labiausiai pakerta.

– Na, ir tokiais atvejais tavo, kaip organizacijos lyderio, sprendimai..?

– Pirmiausia su tokiais nemotyvuotais nariais kalbamės asmeniškai, bandome išspręsti problemą. Jei nieko padaryti nepavyksta ir situacija nesikeičia, įtraukiama visa komanda: svarstoma, ką su nariu daryti – pašalinti ar skirti bandomąjį laikotarpį elgesiui pakoreguoti. Gal nustebsite, bet nors Rokiškis – mažas miestelis, tačiau tikrai atsiranda vis daugiau jaunuolių, norinčių veikti ir rinktis jau turime iš ko. Pastebiu, kad vis dažniau ateina pavieniai savanoriai. O juk turėtų eiti po du (juokiasi – aut. past.), tokia praktika, kad dviese – drąsiau. Reiškia, jie apie mus žino, reiškia, jiems įdomi mūsų veikla ir nebereikia papildomos palydos.

– Ką  tau duoda priklausymas organizacijai, komandoai ir ką gauna komanda?

– Organizacija duoda galimybes. Daugybę galimybių viskam: norim mokymų – gausim, norim susiburti – surengiama stovykla, turim idėją ir norim ją įgyvendinti – bus galimybės! Galima sakyti, kad esame laisvi kaip vėjas, nes iki šiol nežinome, koks yra mūsų finansinių galimybių limitas (juokiasi – aut. past). Kalėdinė akcija iki šiol buvo viena stambiausių, kai išleidom apie 800 eurų. Tad turime visas galimybes augti, susipažinti, rengti ir organizuoti. Asmeniškai man, vadovavimas komandai suteikia įvairiapusiškų žinių, pažinimo džiaugsmą, galimybę tobulėti bendraujant su skirtingais amžiumi, socialine padėtimi žmonėmis. Komandai, be abejo, duoda begalybę teigiamų emocijų ir gerų įspūdžių, ypač po sėkmingai įgyvendintų projektų, taip pat ugdo asmenines savybes: įgauni drąsos, gebėjimą „įjungti“ kritinį mąstymą, problemų sprendimą, situacijų analizę. Moko atsakomybės, punktualumo, kai kurie išmoko net naudotis kalendoriumi (juokiasi – aut. past.).

– Sakei, kad lyderiaujate pagal projektų įgyvendinimą, tad ką veiksite šiais metais?

– Kol kas strateginis planas paruoštas tik pirmiems trims mėnesiams. Vasarį vėl laukia picų diena, o vasarai turime idėją surengti stovyklą grupei ir net – festivalį visiems. Bet apie tai bus plačiau ir išsamiau kalbama kiek vėliau.

– „Future self leader group Rokiškis“ yra tavo „kūrinys“, bet tu jau – abiturientas ir kitą rudenį Rokiškyje nebebūsi – ar galvoji kaip bus toliau? Ar matai potencialų savo pavaduotoją?

– Jau matau, auginuosi... Jie tą įtaria, ruošiasi, tačiau yra ne vienas asmuo, tad nežino kuris (juokiasi – aut. past.). Jie tikrai žino, ko iš jų tikiuosi ir jie patys sau išsikelia didelius tikslus. Po truputį jau leidžiu grupės nariams vykdyti projektus, būti atsakingais už jų sėkmę ir visada sakau, kad aš jais tikiu. Kol kas tik vienas nenorėjo, nesiėmė – dar suabejojo savo galimybėmis, o aš nenorėjau labai išgąsdinti. Nors jie mėgsta save nuvertinti: „aš negaliu, nepadarysiu“. Tad grupėje yra susitarimas tiek vykdant projektus, tiek susirinkimuose – negali būti žodžių: bandysiu, gal padarysiu ar nežinau. Turi būti užtikrinti atsakymai. O aš visada juos motyvuoju, kad – nebandys, bet – padarys, nes mums to reikia. Bandyti gali daug kartų iki tol, kol tikrai padarys. Niekada neatsisakau padėti, bet džiugina proveržis, kai jie patys viską susitvarko. 

– Ačiū už prisistatymą.