J. Tūbelio progimnazijos pedagogai aiškinosi, kaip svarbu gyventi bendruomenėje (0)

Po vasaros atostogų sugrįžę pedagogai kibo į darbus: mokslo metų programos rengimas, planai, pamokų tvarkaraščių derinimas ir dėstomų temų dėliojimas bei narpliojimas, užduočių mokiniams ruošimas... O šalia visos formalios veiklos, dar ir neformalus asmenybių ugdymas bei auklėjimas. Siekdami kuo efektyviau įgyvendinti būtent šią savo profesijos dalį, Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos pedagogai šiuos mokslo metus pradėjo patys susirinkdami į pamoką...

Pasikvietė lektorių

Paskaitą apie bendruomeniškumo svarbą ir šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimą bei asmeninių ambicijų iškėlimą „pametant ir paminant“ viską aplink, progimnazijos klasių auklėtojams ir švietimo pagalbos specialistams vedė garsus Lietuvos psichologų sąjungos ir Europos psichodramos instituto narys Evaldas Karmazas.  

J. Tūbelio progimnazijos direktoriaus Zenono Pošiūno pasiteiravus, kodėl savo pedagogams surengė mokymus būtent tokia tema, vadovas neslėpė – po COVID-19 pandemijos apskritai visame pasaulyje pastebimas žmonių susvetimėjimas, suintensyvėjęs individualizmas.

„Bet mokykla yra bendruomenė: pedagogai, vaikai, personalas. Nebe visi moka būti komandoje, būryje. Aš nesakau, kad nereikia būti asmenybe, tačiau kiekviena asmenybė turi mokėti būti komandoje, dirbti komandinį darbą. Ypač mokykloje. Todėl vasarai baigiantis, o tiksliau – pedagogams jau pradėjus mokslo metus – pirmiausia norėjom „įvesti“ juos, kad turėdami žinių, galėtų apie bendruomenę kalbėti ir bendruomeniškumo mokyti savo auklėtinius“, – priežastį sukviesti pedagogus į paskaitą atskleidė Z. Pošiūnas.

Projekto eiga

Paskaita „Klasės bendruomenė ir jos formavimas“, kurią skaitė E. Karmazas, buvo siekiama giliau suprasti ir efektyviai formuoti pozityvią, įtraukią ir bendradarbiaujančią klasės bendruomenę.

Profesionalus lektorius savo išmintimi dalijosi ne kalbėdamas monologu, o pasitelkęs įtraukias užduotis ir naudodamas itin paprastus pavyzdžius. Viena pirmųjų užduočių: ar susibūrę pedagogai pakankamai gerai pažįsta savo kolegas?

Pasikvietęs keletą savanorių, E. Karmazas pašnibždėjo jiems skirtingas užduotis. Viena mokytoja turėjo įvardinti kolegas, laikančius namuose šunis, kitoms pedagogėms teko pasakyti, kuriame šalies mieste studijavo kolegos ir kurie iš susirinkusiųjų yra gimę vasarą. Progimnazijos vadovui Z. Pošiūnui teko sunkiausia užduotis – pasakyti, kurie iš kolektyvo narių gimę ne Rokiškio krašte.

Anot lektoriaus, žaidžiant itin paprastą žaidimą lengva suprasti, kiek kolektyvas pažįsta vienas kitą ir kiek glaudžiai bendrauja tarpusavyje.

Tikslas – išmokyti burti

Pats psichologas E. Karmazas, paprašytas trumpai įvardinti savo atvykimo ir paskaitos tikslą nurodė, kad nori išmokyti pedagogus burti moksleivius į bendruomenę: „Mano tikslas, kad mokytojai išmoktų ne tik kelti mokymosi tikslus vaikams, bet kartu sukurtų sąlygą moksleiviams, kad klasėje esame daugiau, nei atskiri žmonės. Išmokyti, kaip vienišius, atskiras asmenybes suburti į bendruomenę. Kartu pabandžiau pratimus ir su pedagogais – kiek patys mokytojai yra bendruomenėje. Ir matau, kad čia jie vienas kito nežino, nepažįsta, nelanko, nemato...“.

Anot specialisto, šiais laikais individualizmas yra laikomas prioritetu, ir tai – klaidinga nuostata.

„Tai – vakarietiškos kultūros paveldas, kai svarbiausia esu aš ir mano augimo kelias. Ypač tai jaučiama jaunosiose Z ar Y kartose. Jie turi „savo asmenybės kelią“, kuriame – jei profesija ar šeima trukdo, juos meta ir renkasi savo asmeninį kelia. Čia kalbame ne apie individualius gebėjimus ar elgesio taisykles. Čia kalbame apie tai, ar tu jauti, kad tai yra „tavo“ žmonės. Ar juos pažįsti, ar juos žinai, ar padėtum, ar pasitikėtum? Ar rinktumeisi keliauti su jais, ar keliautum vienas. Ar man reikia mano genties?“, – aiškino psichologas.

Anksčiau buvo svarbu

Pasak E. Karmazo, vyresnioji karta yra formuota bendruomeniškumo jausmo ir vadovavosi principu ką pasakys kiti: „Mes esame sukurti būti bendruomenėje. Grupėje. Tik mūsų paskutinieji 20-25 metai tapo „noro susitvarkyti savo asmeninius gyvenimus ir ūkius“ metais. Kaip šalis mes evoliucionavom, tačiau psichologiškai pas mus atsirado masė problemų: nerimo sutrikimai, depresija, suicidinės mintys. Deja, bet pas vaikus tai dar labiau išryškėja. Jie viską turi, tačiau nėra laimingi... Bendruomenės formavimas ugdymo įstaigose yra ypatingai svarbus. Nes kai paklausi vaiko, ką jis rinktųsi: gerą klasioką ar gerą diplomą, priimdamas suaugusiųjų normas vaikas geriau renkasi diplomą. O kodėl? Todėl, kad jam pasakyta, jog turint diplomą tavimi gal domėsis daugiau žmonių. Bet nutinka, kad kol tvarkosi savo gyvenimą, „pameta“ bendruomenės ryšius“.

Bendruomenės įtaka

Specialisto teigimu, bendruomenės ir bendruomeniškumo įtaka asmenybės augimui yra įrodyta tyrimais. Buvimas bendruomenėje yra svarbus net žmogaus sveikatai.

„Dar žmonės yra labai vieniši. Ypač mūsų senoji karta... Anksčiau mes būdavom gatvių bendruomenė – žinau savo gatvės gyventojus, savo kaimynus, mezgu su jais ryšį. Pasakykite, kiek žmonių dabar pažįsta savo kaimynus? Kiek iš jų kartu švenčia gimtadienius? Turimai rodo, kad kai žmonės jaučia stipresnius ryšius su bendruomene, jų sveikata ir pasiekimai yra geresnį, o streso ir kortizono lygis yra mažesni“, – paprastai paaiškino E. Karmazas.

Dienos trukmės seminare J. Tūbelio pedagogų bendruomenė aptarė dažniausiai klasės bendruomenėje pasitaikančius iššūkius ir mokėsi juos spręsti taikant kultūriškai jautraus mokymo principus.

Įgyvendinant ilgalaikę kvalifikacijos tobulinimo programą, spalio mėnesį numatytas dar vienas šio programos modulio seminaras „Savikontrolės stebuklas: kaip valdyti savo jausmus ir veiksmus“, į kurį bus pakviesti mokinių tėvai.