Patyriminio ugdymo galia: „palietus“ istoriją ranka, ji kur kas geriau suprantama (0)

Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazija – turbūt viena moderniausių visame Rokiškio rajone: nuo skaitmeninių pastato užraktų, iki šiuolaikinių technologijų (planšetinių kompiuterių, interaktyvių mokymo lentų ir t.t.) pripildytų STEAM klasių. Progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas ne kartą sakė, kad įstaigos pedagogai stengiasi koja kojon žengti su šių dienų naujovėmis. Tačiau kuriant vaikų ateitį, lygiai taip pat svarbu pastatyti tvirtą istorinį pamatą, tad aktyviai stengiasi puoselėti žmogiškąsias ir tautines vertybes.

Pasinėrė į krašto istoriją

Šį kartą progimnazijos bendruomenė didžiuojasi neįprastomis istorijos pamokomis 5-6 klasių vaikams: mokydamiesi apie partizaninį judėjimą Lietuvoje, vaikai tradicinius vadovėlius ar interaktyvius paveikslėlius planšetėse iškeičia į patyrimines pamokas Obelių Laisvės kovų istorijos muziejuje, kur gali savo rankomis „paliesti“ tiek visos Lietuvos, tiek Rokiškio krašto istoriją. Klasės ne tik klauso muziejaus darbuotojų pasakojimų, bet ir atlieka įvairias užduotis, išbando nepatirtus dalykus.

Progimnazijos direktorius Zenonas Pošiūnas sakė, kad tokios patyriminės istorijos pamokos progimnazijoje jau tapo tradicinėmis: „Trečius metus su Obelių muziejaus darbuotojais: Valiu Kazlausku ir Diana Meškauskiene, plėtojame labai gražią ir naudingą partnerystę. 5-6 klasių moksleivius, kurių mokymosi programoje yra temos apie Lietuvos partizanų judėjimą, Nepriklausomybės kovas, mes atvežame į muziejų. Juk jame – gausybė įspūdingų eksponatų, bylojančių sunkią mūsų šalies istoriją. Vaikams informacija geriausiai formuojasi per vaizdinius, mūsų nuostabaus muziejaus eksponatai viską labai puikiai iliustruoja: šautuvų muliažai, senosios partizanų uniformos, nuotraukos, o kur dar tikro bunkerio lankymas... Tik pats pajutęs, pamatęs, palietęs, vaikas ima suvokti, iš tikrųjų pažinti istoriją“.

Istorijos liudytojų mažėja...

Direktoriui antrino J. Tūbelio progimnazijos istorijos mokytoja Limina Krasauskienė, kurios mokomi 6-okai praėjusią savaitę lankėsi Obelių muziejuje: „Jei mes nepatiriame visko patys, yra labai sunku suvokti bet kokią situaciją: teorija yra teorija, o kai pervedi viską per save, imi žiūrėti kitaip. Į Obelius primą kartą atkeliavome su 5-okais, nes jiems yra tema apie partizanų gyvenimą, judėjimą, veiklą. Prašome vaikų pasikalbėti su artimaisiais, seneliais apie šį periodą, paieškoti nuotraukų, bet jau nebedaug yra vaikų, kuriems močiutės ar seneliai gali papasakoti apie šį mūsų šalies istorijos tarpsnį... Ir pagalvojom – kodėl neatvežus vaikų čia, kur viskas puikiai išdėstyta? Po trejų metų veiklos galiu pasidžiaugti, kad šios išvažiuojamosios pamokos mums labai pasitvirtino“.

Pedagogė tikino, kad per trejus metus nebuvo nei vieno vaiko, kuriam būtų nepatikusi tokia pamoka. Anot L. Krasauskienės, mokiniai ne tik tiesiogiai pasako, jog buvo puiku: „Patirtus teigiamus įspūdžius matome ir jų elgesyje. Jie informacija dalinasi su draugais, kitų klasių mokiniais, o pastarieji manęs klausia, ar ir juos vešime ten, ar ir jiems duos lašinių ir svogūno (juokiasi – aut. past.)? Jiems tai tikrai patinka“.

Pamato, ko nesapnavę

Mokytoja juokėsi, kad mokiniai šios patyriminės pamokos metu ne tik kaupia istorines žinias, pavyzdžiui, kad partizanai svarbius dokumentus slėpdavo bidonuose, bet ir išgyvena jiems absoliučiai naujas situacijas.

„Vaikams labai įdomu kas yra bunkeris. Jie gauna unikalią galimybę patys jame pabuvoti. Moksleiviams sunkiai suprantama, kad bunkeryje privalai sėdėti ramiai, tyliai, nes priešingu atveju priešas tave išgirs. Savo kailiu, nors ir trumpam, bet pajaučia, ką reiškia sėdėti tamsoje, šaltyje ir drėgmėje, laukti nežinia ko – priešo, mirties. Išlindus iš bunkerio vaikus dar vaišina svogūnu, duona ir lašiniais. Šis momentas jiems būna pats šauniausias – „sulasa“ lašinius per akimirką“, – įspūdžiais dalinosi L. Krasauskienė ir šyptelėjo, kad viena mokinių grupė neišleisdami nei garselio bunkeryje išsėdėjo net 8 minutes.

Stiprus pilietinis ugdymas

Mokytojai labiausiai įsiminė pirmoji istorinio pilietinio ugdymo pamoka, įvykusi gruodžio mėn., spaudžiant šaltukui ir braidant po gilias sniego pusnis: „V. Kazlauskas davė vaikams užduotį – atrasti ir atkasti bunkerį. Jis papasakojo, kad ieškodami bunkerio, priešai žemę badydavo sunkiai pagaliais ir labai atidžiai naršydavo po mažą žemės lopinėlį. Aišku, vaikams pagalių nedavė, bet reikėjo bunkerį atskasti. O siaube kaip vaikai siautėjo su kastuvais! V. Kazlauskas juos jau stabdė: „Nereikia viso muziejaus kiemo nukasti“ ir apytiksliai parodė kryptį. Kitą kartą niekaip negalėjo pasidalinti rankinio pjūklo – kuris dabar dirbs. Vos visų rąstų muziejui nesupjovė“.

L. Krasaukienė sakė, kad vaikams įsimena skirtingi dalykai: vieni kalba apie dėvėtą sunkiąją „pufaikę“, apie pasimatuotą partizano uniformą ar duotą partizano priesaiką, apie laikytus šautuvų muliažus, ar rankiniu pjūklu pjautas malkas. Tačiau, pedagogės manymu, nesvarbu kur moksleivis uždeda akcentą, svarbu, kad jis jau apie tai žino, matė per kitokią prizmę: „Jei nepradėsi nuo mažų dienų puoselėti pilietiškumo, dideliems jau tikrai jo neįplieksi. Apie viską reikia kalbėti savu laiku ir džiaugiuosi, kad ugdyti pilietiškus jaunuolius mums padeda puikūs partneriai Obelių muziejuje“.

Vienintelė mokykla

Laisvės kovų istorijos muziejaus vedėjas V. Kazlauskas labai džiaugėsi bendryste su J. Tūbelio progimnazijos bendruomene, nes jų dėka muziejus tampa ne tik viena apsilankyti, bet ir išmokti.

„Tai progimnazija, kurioje – labai stiprus pilietiškumo ugdymas, puoselėjamos tautiškumo vertybės, aktyvi skautų veikla. Mes didžiuojamės tuo betarpišku bendradarbiavimu, kai galim vieni kitų paklausti: ko trūksta, ko reikia, kad tai, ką darome, būtų įdomu? Ir mums puikiai pavyksta viską suderinti ne tik šiame projekte, bet ir kituose renginiuose, iniciatyvose. Jei kalbėsime konkrečiai apie šį – patyriminių pamokų projektą, tai labai gaila, kad kitos rajono mokyklos nedaro nieko panašaus, neatvyksta. Aš tai manyčiau, kad visos mokyklos turėtų taikyti tokį mokymo modelį, kuris padeda įtvirtinti žinias“, – apie galimybę muziejuje priimti daugiau moksleivių svarstė skyriaus vedėjas.

Jo nuomonę palaikė ir pamokas vaikams vedanti D. Meškauskienė, kurios teigimu, nors pateikiama informacija ir yra „sunki“, moksleivius ji „užkabina“, jei yra tinkamai pateikiama: „Stengiesi viską pateikti atsižvelgiant į mokinių amžių, išskaidant. Klausančių tikrai yra ir jiems kažkas lieka. Po kiekvieno susitikimo atsiranda po vieną-du vaikus, kurie prieina ir sako, kad žino apie bunkerius Rokiškio apylinkėse, kad apie partizanus jiems pasakojo močiutė ar senelis. Tikrai yra vaikų, kuriuos šis istorijos momentas „užkabina“. Istorija niekur nedingusi, jie dar žino apie tremtį patyrusius senelius ar kitus giminaičius, apie vienokį ar kitokį susidūrimą su partizanais. Kažkiek jie dar žino...“.