Rokiškėnams kariams savanoriams atkurtosios Lietuvos kariuomenės šimtmečio gražiausia dovana – spindinčios moksleivių akys ir jautrus prisipažinimas apie didžiausią gyvenimo svajonę (nuotraukų galerija) (0)

Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos kariai savanoriai minėti atkurtosios Lietuvos kariuomenės šimtmetį vyko tarp tų, kurie taps šiandieninių mūsų šalies gynėjų pamaina – pas Juodupės gimnazijos moksleivius. Kariai neslėpė: juos pradžiugino gimnazijos kvietimas. O gražiausia kariuomenės gimtadienio dovana tapo spindinčios jaunų žmonių akys. Ir lapkričio 23-ąją kartu su Lietuvos kariuomene gimtadienį švenčiančios III g klasės moksleivės Martynos Povilavičiūtės jautrus prisipažinimas apie didžiausią gyvenimo svajonę – tapti Lietuvos kare.

Apie gyvenimo svajonę...
Rokiškėnai kariai savanoriai į Juodupės gimnaziją vyko klausyti ne proginių kalbų. Jie atvyko pabendrauti ir Lietuvos kariuomenės dieną atšvęsti būryje tų, iš kurių ne vienas po poros metų pats vilksis kario uniformą.
O moksleiviai neslėpė, kad ir jiems Lietuvos kariuomenės diena tapo didžiule švente.
Štai IIIg klasės moksleivė M. Povilavičiūtė pirmoji mokyklos bendruomenės vardu pasveikino karius. „Laukiau šios dienos su jauduliu“, – sakė ji.
Jautrų ir šiltą sveikinimą mergina rengė iš visos širdies. Ir išdrįso pasidalinti savo gyvenimo svajone – tapti kare. Kaip sakė merginos auklėtoja, Martyna anksčiau buvo jaunoji šaulė, tačiau jau išaugo jaunojo šaulio uniformą. Ir prieš gerus ketvertą metų ėmė puoselėti slaptą svajonę – tapti šalies gynėja. Ir siekdama šios svajonės Martyna labai stengiasi: ji domisi istorija ir ketina studijuoti kultūros istoriją bei antropologiją. Atrodytų, ką tai turi bendro su siekiu tapti kare? Tačiau Martyna, kuri nuoširdžiai siekia savo tikslo, žino, kad baigus šias studijas, yra galimybė dirbti Lietuvos kariuomenėje. Tad ji nekantriai laukė galimybės pabendrauti su kariais savanoriais ir liko sužavėta bendra švente. O kariai gali tą patį pasakyti apie nuostabų jos sveikinimą.

...ir komandinę dvasią
praktiškai
Kad bendravimas būtų kuo įdomesnis ir naudingesnis, kariai savanoriai juodupėnams paruošė intensyvią ir įdomią programą, susidedančią iš penkių dalių, kurių kiekvienai buvo skirtas pusvalandis. Pirmoji stotelė – karinė estafetė sporto salėje. Kiekviena moksleivių grupė turėjo susiskirstyti į dvi komandas. Abiems komandoms: vienodos užduotys. Komandos žaidėjas įlenda į karinį miegmaišį, išsivadavęs iš jo turi apsivilkti amunicinę liemenę bei užsidėti šalmą. Tada bėgti iki dėželės, kurioje tarp pjuvenų paslėptos šovinių gilzės. Jas rasti ne taip paprasta, mat ieškoti reikia užsidėjus dujokaukę. Radus tris gilzes, reikia atlikti užduotį su granatomis. O į estafetės finišą žaidėjas keliauja ant specialaus pakloto, skirto transportuoti sužeistiesiems. Kuriame jį neša keturi komandos draugai. Kad užduotis būtų atlikta sėkmingai, reikia visų komandos narių bendradarbiavimo. Mat kol vienas vykdo savo užduotis, kiti jau tvarko miegmaišį ar bėga su paklotu nešti komandos draugo. Ir moksleiviai patys įsitikino, kad darni komandinė veikla duoda puikių vaisių. Taip jiems kariai akivaizdžiai pademonstravo, kad patarlė „vienas lauke ne karys“ yra visiška tiesa.
Kol komandos atliko užduotis, „Rokiškio Sirena“ kalbino gimnazistus. Štai devintokas Gintaras Kužulis prisipažino, kad ši diena jam – ypatinga. Jis pirmą kartą užsivilko šaulio uniformą. O netrukus jis jau prie jos derino ir kario šalmą.
Vaikinas neslėpė: bendravimas su kariais jam įdomus.
Jam antrino ir Saulė Bieliūnaitė. Mergina teigė, kad žinia apie svečius mokykloje ją labai pradžiugino. Mat kiekviena naujovė, iniciatyva jai įdomi. Laimėtojų komandos narė neslėpė, kad ir pati pagalvos apie tai, kad galbūt kada nors taps kare. Mat labai gerbia tuos, kurie gina savo tėvynę. Mergina neslėpė, kad ruošiasi studijuoti universitete, todėl iki šiol negalvojo apie kario tarnybą. Tačiau sužinojusi, kad kariai savanoriai turi puikias galimybes derinti tarnybą su studijomis ar darbu, ji sakė, kad tokia galimybe mielai pasinaudotų.
Netrukus estafete susigundė ir mokytoja Irena Savickienė. Dideliam savo moksleivių džiaugsmui. Įveikusi užduotis ji neslėpė: išbandyti kariškus dalykus labai patiko.

Apie galimybes
Antroji stotelė – štabo seržanto Sauliaus Vėjelio paskaita apie Lietuvos kariuomenę. Jaunimas negailėjo klausimų. Ir jie buvo gana aštrūs. Pavyzdžiui, ką duoda jaunuoliui devynių mėnesių šauktinio tarnyba. Aiškus ir suprantamas pasakojimas apie galimybes, kurias teikia Lietuvos kariuomenė, sudomino moksleivius. Jie sužinojo ne tik apie tai, ko mokomi privalomosios tarnybos kariai, bet ir kaip jie leidžia laisvalaikį, kokias turi tobulėjimo galimybes.
Trečia stotelė – pažintis su kario amunicija. Kiekvienas norintysis galėjo įsitikinti, ar sunki kario kuprinė. Ir kas gi ten tokio sudėta, kad ta kuprinė yra, švelniai tariant, sunkoka. Kaip sulankstoma kareiviška lovelė. Ar patogi amunicinė liemenė. Ar skanus sausojo davinio karštasis patiekalas. Pagamintas čia pat, moksleivių akyse. Ir pasipylė klausimai. Antai vienuoliktokas Vytas, kuris pasimatavo ir amunicinę liemenę, ir kario kuprinę, paklaustas apie įspūdžius, sakė, kad lyg ir pakeltų. Tačiau visą dieną su tokia našta vaikščioti nenorėtų.
O vyrukai, besigardžiuodami kareivišku daviniu, domėjosi, kur tokio galima įsigyti, ir kokios būtų jo kainos. Merginas domino, ar yra vegetariškų patiekalų. Lietuvos kariuomenė kariams siūlo ir tokius valgius.
Tarp besiklausančiųjų matyti nemažai šaulių. Juodupėnai aktyviai domisi šaulių veikla, čia stiprios jaunųjų šaulių tradicijos, tad nieko nuostabaus, kad Lietuvos kariuomenės dienos proga jaunimas norėjo pasveikinti karius, pasidabinę uniformomis. Juk jaunieji šauliai – karių talkininkai.
Apie tai, ko reikia kasdien
O štai eilinio Tito Sadausko pamoka buvo skirta tam, ką turėtų žinoti ne tik karys, bet ir kiekvienas jaunas žmogus. Juk koncertai, festivaliai yra jaunimo kasdienybė. Tačiau kaip elgtis minioje, kad būtum saugus, žino ne kiekvienas. Arba ką daryti, jei senelis, ardamas bulvių lauką išarė Antrojo pasaulinio karo laikų miną. Ir nieko čia stebėtino: juk tokie radiniai mūsų rajono laukuose yra labai dažni.
Viso to jaunimą mokė karys. Ir ne sausa paskaita, o gyva praktine diskusija su gyvenimiškais pavyzdžiais. Kodėl einančioje didelėje minioje geriau atsisveikinti su pamestu telefonu ar auskaru? Nes pasilenkęs jo pakelti gali būti sutryptas. Kodėl parkritus būtina saugoti galvą? Kodėl rankas minioje reikia laikyti prie šono? Ir kodėl jokiais būdais negalima „irtis prieš srovę“. Kartu su kariu gimnazistai rinko optimaliausią kiekį daiktų, kuriuos reiktų turėti nenumatytų situacijų atveju.
O mokyklos stadione jaunimas mokėsi „judu-dengiu“ ir kitų kario kasdienių įgūdžių smagiais pratimais.
Po to, kai visos grupės išbandė visas karių sugalvotas užduotis, jaunimas rinkosi į gražią popietę. Čia kariams buvo padovanotas šventinis tortas su fejerverkais. O po to laukė smagi gimnazijos talentų programa, pažintis su „Misija Sibiras“ dalyviais. „Buvo nuostabi, kitoniška diena. Ačiū Jums, mūsų kariai“, – taip šį susitikimą įvertino viena iš gimnazijos mokytojų.