Sensacija: Vilniaus Gedimino technologijos universitetas ruoš aiškiaregius! Arba aukštojo mokslo devalvacija... (8)

Einu pirkti krištolinio rutulio. Kaži kiek kaštuoja? Iki šiol aiškeriagiai, būrėjai ir mediumai buvo serialų persižiūrėjusų negudrėlių veiklos zona. Bet nuo šiol aiškiaregystė pakilo į naują lygį – Vilniaus Gedimino technikos universitetas viešai paskelbė tokius ruošiąs. Netikite? „Kam studijuoti praeitį, jei gali studijuoti ateitį?“ – tokia minėtojo universiteto reklama žaibo greičiu plinta interneto platybėse. Ir tuo pačiu plinta kita to paties universiteto reklama su grubia gramatine klaida (jau nekalbant apie pačią reklamos etiką): „Ar tikrai nori keturis metus praleisti Kaune?“ Pamačius šias reklamas, norisi nuoširdžiai paklausti, ar studentui tikrai verta praleisti „keturis metus“ tokiame universitete?

Pirmiausia, kiekvienas egzaminą išlaikęs bent šiek tiek raštingas pilietis žino, kad daugiskaitiniai daiktavardžiai (kelnės, durys, žirklės, ir metai bei smegenys, beje) vartojami su dauginiais skaitvardžiais: vienerios smegenys, ketverios kelnės, vieneri, dveji, treji ir KETVERI metai. Žinoma, bet kam gali pasitaikyti nelaimė ir prasprūsti korektūros klaida. Bet viena, kai tokias klaidas daro, liaudiškai tariant, paprasti mirtingieji, t.y. jaučiai, o visai kita, kai daro jupiteriai (t.y. tie, kuriems tvarkingai rašyti yra ne šiaip kultūros, o elementaraus egzistavimo pagrindas). Argi jūs norėtumėte, kad švietimui vadovautų ministrė, kuri sveikinime rašo „ačių“ ar jūsų vaiką mokytų universitetas, kuriame nėra nė vieno, gebančio pamatyti gramatinę klaidą?

Kad suprastumėte, kaip tokios klaidos prasprūsta, ir kam tenka atsakomybė už jas, turite bent šiek tiek išmanyti reklamos kūrimo procesą. Esmė tokia: joks politikas savo sveikinimų nerašo. Joks universitetas savo reklamos nekuria. Tam pirmu atveju yra patarėjų komanda, antru atveju – viešųjų ryšių, komunikacijos ar kitoks panašus skyrius. Jie sugalvoja kūrinio apmatus, ką norėtų jame matyti, ir kreipiasi į reklamos gamintojus. O čia ir prasideda džiaukai. Panašu, kad universitetas šįkart bus užrėpliojęs ant savo ir kolegų primėtytų grėblių. Ar tik ne jūs, mielieji mūsų universitetai, kasmet tuntais paleidžiate viešųjų ryšių „specialistus“, kurie ir sakinio be klaidų neparašo. Ir kur žinau? Yra gi toks dalykas kaip praktika. O kas gi keliems tokiems specialistams buvo ta bjaurioji praktikos vadovė, kuri netekusi kantrybės atsispausdino savo „avelių“ straipsnius ir šratinuku raudonai ištaisė klaidas? Kai kuriuos straipsnius tai vadovei, prisipažinsiu, teko ir perrašyti. Kur jie jau ten skirs keturis nuo ketverių.

Ir kur gi, mielieji, tie „specialistai“ nusėda? Ogi tose pačiose reklamų agentūrose. Taigi, gavęs užduotį toks iš esmės beraštis, tačiau kelias programėles valdantis pilietis sustriūnino reklaminį plakatą. Dizainas, sakyčiau, toks labai subtilus: mėlynam fone uždėti užrašą baltu šriftu ir rėmelį. Labai „išmani“ reklama universitetui. Bet prie to dar grįšime, aptardami tą kitą, kur kas didesnę, nei gramatinę klaidą. Taigi, jei manote, kad šitas reklamos „genijus“, sukūręs maketą, iš karto siunčia jį spausdinti šimto egzempliorių tiražu, klystate. Bet kuri reklama, bet kuris maketuojamas skelbimas yra siunčiamas derinti užsakovui. Ir tik tada, kai užsakovas atsiunčia patvirtinimą, maketas rengiamas spaudai. Taip daro kiekvienas dizaineris maketuotojas, įskaitant ir mane. Kol užsakovas nepatvirtino, tol reklama nededama į laikraštį, nespausdinami plakatai. Taigi, reklama grįžta į universiteto viešųjų ryšių ar kokį ten dar skyrių. Ir jo „specialistai“ patikrina, ar plakatas tinkamas: pirmiausia tikrinamas tekstas, ar jame nėra gramatinių ir logikos klaidų, po to, pats maketo dizainas. Jei viskas tinka, vadinasi, reklamos maketas siunčiamas spausdinti.

Taigi, tiek ministrės „ačių“, tiek universiteto „keturi“ vietoj ketverių prieš atsidurdami popieriuje ar ant tento, buvo patikrinti mažiausiai kelių akių. Ir visiems viskas tiko. Vadinasi, jau ir universitete už komunikaciją atsakingi žmonės negeba pastebėti elementarios gramatinės klaidos.

Jie, beje, nepastebi ir kur kas baisesnės – logikos klaidos. „Kam studijuoti praeitį, jei gali studijuoti ateitį?“ Kas čia per marazmas? Klausimas toks: kaip galima studijuoti... ateitį? Mokslui ateitis iš principo yra nepažini. Kaip galima studijuoti tai, kas neįvyko? Bet kokios studijos iš esmės remiasi praeitimi. Net jei prieš dvi minutes baigėte mokslinį eksperimentą, ir dabar analizuojate jo rezultatus, jūs analizuojate tai, kas įvyko. PRAEITĮ. Jei jūs stebite eksperimento eigą ir ją analizuojate, jūs lyginate PRAEITĮ ir DABARTĮ. Jokio tyrimo aplikuoti į ateitį iš principo nėra įmanoma. Tai iš esmės apibrėžia moksliškumo kriterijai. Panagrinėkime tik vieną iš jų – pakartojamumo. Jei jūs atliekate mokslinį bandymą, eksperimentą, korektišku jis laikomas tik tuomet, jei tokiomis pat sąlygomis bet kuris kitas tos pačios srities mokslininkas, atlikdamas tą patį bandymą, tą patį eksperimentą, gauna tokius pat arba labai artimus rezultatus. Tarkime, jūs paskelbėte mokslinį straipsnį apie tai, kad... savo katę išmokėte dainuoti. Tai štai, bet kuris dainavimo mokytojas (nuo Grenlandijos iki Antarktidos), naudodamas jūsų metodiką turi išmokyti savo katę dainuoti. Jei toks eksperimentas kitomis sąlygomis nepakartojamas, arba negaunami panašūs rezultatai, vadinasi, tamsta arba pasigyrėte, arba jūsų eksperimentas buvo atliktas nekorektiškai. Kitaip sakant, jūsų atradimą turi patvirtinti dar mažiausiai vienas panašus eksperimentas. Kaip jūs ketinate studijuoti ateities dalykus? Kaip jūs galite teigti, kad neįvykę dalykai gali būti mokslo, o tuo labiau, studijų objektu?

Ateitis yra teorijų, tikimybių, prognozių, prielaidų sfera. Remdamiesi tam tikrais modeliais, mokslininkai gali kurti tam tikras hipotezes, modeliuoti elgseną. Visgi absoliutaus tikslumo šiems modeliams stinga. Paprastas pavyzdys: štai šiandien patekėjo saulė. Jūs galite prognozuoti su beveik 100 proc. tikimybe, kad ji patekės ir rytoj. O štai ar galite prognozuoti, kad rytoj dangaus skliaute išvysite žvaigždę, kuri yra, tarkime, už 4000 šviesmečių (tolimiausios žmogaus akimi matomos žvaigždės)? Primenu, kad šviesmetis – tai kelias, kurį šviesa nukeliauja per vienerius metus. Jūs dabar matote tos žvaigždės nuotrauką prieš 4 tūkst. metų. Nes jūsų akis pasiekė šviesa, kurią žvaigdžė išspinduliavo prieš 4000 metų. Ji galbūt per tą laiką seniai pakito? Yra netgi labai nedidelė, maždaug 0,015 proc. tikimybė, kad tos žvaigždės jau apskritai nėra. Dar sunkiau prognozuoti procesus, susijusius su žmonių gyvenimais. Kas galėjo prognozuoti kad ir dabartinę covid-19 epidemiją, su ja susijusius ekonomikos, politikos, žmonių elgsenos pokyčius. Juos dar dabar, esamuoju laiku, sunku įvertinti. O kaip įvertinti (ką jau kalbėti apie studijų programų parengimą) ateityje laukiančius pokyčius?

Taigi, net ir prognozuoti ateitį, ką jau kalbėti apie jos studijas, yra labai sudėtingas procesas. Pas mus trijų dienų orų tiksliai nuspėti neįmanoma, o čia kažkas ateitį studijuoti ruošiasi.

Kalbėti apie ateitį kaip apie šimtu procentų pasitvirtinusią tikrovę gali nebent būrėjai, aiškiaregiai, ekstrasensai. Nesinorėtų tikėti, kad universitetas tokius rengia.

Laikas ir erdvė – žmogaus būties dimensijos. Apie tai kalba daugiausia tie, kurie, o paradoksas, būtent ir studijuoja praeitį ir, su retomis išimtimis, dabartį: humanitarai. Ateities kaip objekto, kuris duotuoju momentu tyrinėjimas,  yra iš dalies filosofijos ir religijos sritis, vadinamoji eschatologija, kitaip – mokymas apie galutinį pasaulio ir žmonijos likimą. Ir kur čia tiksliųjų mokslų sfera?

Taigi, akivaizdu, kad „Kam studijuoti praeitį, jei gali studijuoti ateitį?“ yra tokia pat logikos klaida, kaip ir Seimo narės Morganos Danielės apibūdinimas jos pačios lankstinuke „mokslu grįsta politikė“. Lygiai taip pat akivaizdu, kad tie, kurie mokslu ima mojuoti kaip vėliava, nuo to mokslo ima atsilikti, ir vėliavos kotu patys gauna į kaktą. Kodėl taip nutinka? Tai logiški mūsų švietimo sistemos apskritai, ir aukštojo mokslo sistemos imtinai, devalvacijos ženklai.

Ir nereikia sakyti, kad politikė, kad universitetas norėjo pasakyti „ne tai“. Jei jau mūsų politikos, mokslo lyderiai nebemoka „pasakyti“ „tai“ ir „taip“, kad tai būtų suprantama, apie ką tada galime kalbėti? Ir ką galima toje situacijoje įžvelgti? Kad aukštojo mokslo kalvės, kurios turi ugdyti eruditus, priflūdino beraščių su diplomais srautą, nuo kurių patys dabar ir gauna į kaktą. O baisiausia, kad universitetų vadovai, profesūra nė nemato to, kaip jų pačių pinigais tyčiojamasi iš jų Alma mater. Mieli, garbingi profesoriai, mokslo darbuotojai, kaip jūs jaučiatės, pažeminti laipsniu iki būrėjų ir ekstrasensų ugdytojų? Kaip jūs jaučiatės, kai jūsų įstaigos pinigais, kurie galėjo būti skirti jūsų atlyginimams, jūsų mokslinei bazei, buvo apmokėta va tokia reklaminė, atleisk Viešpatie, kampanija.

Kita baisi problema yra tai, kad viešųjų ryšių sektorius visuomenėje įgauna mistinę stebukladario galią. Nors neretai, kaip iš pateiktų pavyzdžių matome, už to slypi ne žinios ir talentai, o elementari beraštystė ir šarlatanizmas. Ar tokios vertybės, kurios demonstruojamos tuose nelemtuose plakatuose, dera su akademinio pasaulio atstovų įvaizdžiu? Ar pats plakatų estetinis vaizdas, stilius, šūkiai signalizuoja apie aukštąsias technologijas, kurių lyderiais siekiate būti? Kartais jokie viešieji ryšiai yra geriau, nei tokie: su gramatinėmis ir logikos klaidomis. Ir kai kitą kartą paruošite beraščių viešųjų ryšių specialistų laidą, prisiminkite, kad jie gali jums skaudžiai atkeršyti: organizuoti jūsų universiteto reklaminę kampaniją.