Vaikų būrelis – hobis ar sėkmingas socialinis verslas? (0)

Vaikų stovyklos ir būreliai – veikla, kuri dažnai būdavo tik vieno specialisto papildomas uždarbis, šiandien jau gali būti geras pajamų šaltinis. Daugiau nei 1600 kompiuterių bei antratiek robotų. Daugiau nei 150 darbuotojų – tiek per daugiau nei 6-erius veiklos metus pavyko pasiekti VšĮ Robotikos Akademijai. Kiekvienas iš 20 centrų turi savo įrangą ir savo darbą mylinčių mokytojų komandą. Visi Lietuvos miestai suskirstyti į 3 koordinuojančius padalinius: Vilniaus, Kauno ir regionų.Pastarasis 2019-aisiais ypač stipriai augo. Tai lėmė ir sustiprinta koordinatorių komanda. Žinoma čia neapsieinama be investicijų į infrastruktūrą, tačiau didžiausi kaštai – žmonių kuriamas turinys. 

Turinį vaikams šiuo metu kuria 3 žmonės, kurių pagrindinė užduotis sukurti istoriją, robotų konstruktus ir programavimo užduotis. Visas turinys sukurtas Lietuvoje, lietuviams, remiantis formaliojo švietimo patvirtintu integruoto ugdymo vadovėliu. Robotikos Akademijos mokymas skiriasi nuo formaliojo švietimo – jei turinys mokykloje nepatinka, negali nedalyvauti, o tuo tarpu būrelis, turėdamas neaktualų turinį nepritraukia narių. Šiandien Robotikos Akademiją lanko daugiau nei 6000 vaikų visoje Lietuvoje. Apie sėkmes ir nesėkmes kalbame su Robotikos Akademijos direktoriumi Džiugu Luku Eiduku ir Turinio padalinio vadovu Kristijonu Vasiliausku.

(A) Kristijonai, kaip kyla idėjos kurti turinį vaikams? Kaip matėme iš skaidrių, pristatymų – pamokos atrodo įdomios, spalvingos, įtraukiančios.

(Kristijonas) Visų pirma remiamės puikiu šaltiniu – Baltų lankų vadovėliais, kurie yra patvirtinti ŠMM ir parengti pagal integruoto ugdymo programą. Jų įkvėpti visi kartu su Turinio padalinio komanda kuriame istorijas, kurios būtų įdomios ir aktualios šiandienos vaikams. Kasmet turinys keičiasi, auga. Visi kartu sekame vaikų hobių madas – jei vaikų dėmesį patraukia „beibleidai“, Pokemonai ar kažkoks naujas žaidimas – įtraukiame juos į pamokas. Tai leidžia išlaikyti vaikų dėmesį. Be to visa komanda yra lengvai išprotėjusi – tik tokie žmonės gali kurti neįtikėtinus dalykus.

(A) Džiugai, jau matėme įspūdingą įrangos bazę. Iš kur tokie pinigai?

(Džiugas) Visų pirma – būrelis yra mokamas, tad pinigai gauti už paslaugą yra nuolat investuojami į naujo turinio kūrimą, sklaidą ir žinoma infrastruktūrą. Taip pat sekame projektus, kurie gali padėti plėsti edukacines veiklas. Šiuo metu dalyvaujame LVPA projekte su kurio pagalba sparčiai keičiame per penkerius metus nusidėvėjusius kompiuterius į planšetinius. Įžvalgus planavimas, rizika ir komandos susitelkimas yra tai, kas padeda nesustoti ir augti.

(A) Kristijonai, bet robotikos būrelių yra ne vienas. Kaip manote, kas lėmė tai, kad Robotikos Akademija šiuo metu yra didžiausia neformaliojo švietimo įstaiga mokanti STEAM?

(K) Manau mūsų sėkmės priežastis yra ta, kad turime aiškų kelią, kuriuo einame. Pas mus vaikai ne tiesiog kuria robotus iš instrukcijų, bet mokosi kritinio mąstymo, dalinasi idėjomis, iš eilės mokosi programavimo logikos pagrindų, kas pamoką kalba apie įvairiausius, vaikams aktualius ir įdomus dalykus (tokius kaip veikia orų prognozavimas, kas šaldo šaldytuve, kas nutinka augalams žiemą ir panašiai). Kitaip sakant – robotas mūsų veikloje nėra fokusas, o tik pagalbinė priemonė, įrankis problemos sprendimui. Rytoj galbūt tai bus VR, o dar vėliau – ateitis parodys. Ir mes su tuo dirbsime.

(A) Džiugai, jei ši veikla tokia puiki, tai turbūt daugelis nori nukopijuoti verslo modelį. O gal kelyje yra ir duobių, apie kurias reiktų žinoti?

(D) Mes, kaip ir ne vienas jaunas verslas, daugelį dalykų atradome bandymų ir klaidų metodu. Vienaip veikla vyksta, kai yra 500 vaikų, kitaip, kai daugiau nei 1500, o dar kiti iššūkiai kilo, kai Akademijos lankytojų skaičius perkopė 5500 vaikų. Pirmoji problema – tinkami mokytojai. Jie lemia 80% veiklos sėkmės. Prieš 3 metus, kai pirmą kartą sprendėme mokytojų problemą pamatėme, kad rinkoje beveik nėra tokio kiekio mums tinkančių darbuotojų. Ne vieną dešimtmetį mokykloje mokantys mokytojai ne taip lengvai priima naujoves ir mūsų diegiamą fasilitavimo modelį. Todėl ėmėme rengti savo mokytojus. Kristijonas sudarė mokymų programą ir pradėjome pirmuosius apmokymus.

(K) Kita problema – neturėjome dedikuoto turinio arba programos. Seniau mokytojai ateidavo ir turėdavo kiekvieną pamoką sugalvoti, ką šiandien konstruos ir kaip programuos. Visi dalindavomės įvairiomis instrukcijomis iš interneto, bet supratome, kad tai darome ne mes vieni. Jei vaikas domisi robotika, konstravimu, jis turbūt bus tai išbandęs kitame panašaus tipo būrelyje, o galbūt ir namuose. Tad ėmėme vystyti mintį kaip kurti instrukcijas patiems.

(A) Skamba tikrai įspūdingai. Koks darbuotojų amžiaus vidurkis?

(D) Darbuotojų amžiaus vidurkis pas mus – 27 metai. Tai tikrai stipriai skiriasi nuo tradicinio, formaliojo švietimo. Dalis darbuotojų dirba pas mus jau ilgiau nei 3-4 metai, galime sakyti užaugo pas mus. Narių ir darbuotojų skaičiaus augimas iškėlė kitą problemą – augome itin dideliu tempu ir labai daug žmonių tiesiog „sudeginome“, nes neturėjom valdymo struktūros, buvo nuolatinis stresas, nepakeliamas darbo krūvis. Galime pasidžiaugti, kad pagaliau tvarkomės su šiuo iššūkiu. Situacija ypač pagerėjo sukūrus padalinių struktūrą, labiau pasiskirsčius darbais.

(A) Kristijonai, kaip manote, kokia jūsų kuriamo turinio ateitis?

(K) Norėčiau, kad Akademija taptų platforma, kurioje žmonės su unikaliais talentais ir hobiais galėtų kurti, įprasminti savo įgūdžius ir žinias. Kad galėtume surinkti geriausius mokytojus ir sukurti jiems vietą kaip AirBnB, tik dedikuotą būreliams ir įvairioms veikloms. Nesvarbu ar tai būtų muzika, šokiai, „geiminimas“, sportas ar sveika mityba. Kad kiekvienas rastų savo auditoriją ir galėtų su ja dirbti ir kurti.

(A) Po 5-10 metų – ar tikrai taip stipriai robotizuosimės?

(D) Robotikos, informacinių technologijų rinkoms vystantis tokiu tempu – net neabejoju, kad jau netolimoje ateityje nekvalifikuotus, fizinius darbus pakeis robotai. Įmonės tikrai to laukia, nes robotas neišeis atostogų, bus visad pasiekiamas, efektyvus ir tikslus. Tad laukia itin įdomi ateitis, kurioje visi turėsime būti technologiškai pažengę.

(K) Dirbtinis intelektas tikrai sudarys stiprią konkurenciją žmogiškajam intelektui. Kūrybiškumui irgi. Juk tai tik būdas sujungti iš pirmo žvilgsnio dvi nederančias idėjas. Tad rinkoje išliks tik žmonės gebantys dirbti su žmonėmis, nes tai yra sunkiausia dalis.

(A) Koks didžiausias iššūkis dirbant su vaikais? 

(K) Mes patys ir dauguma mokytojų, priklausome “milenialsų” kartai. Vaikai, ateinantys pas mus, yra Z ir alfa kartos. Jas ugdyti reikia visiškai kitaip, nei mus pačius mokė mokykloje, kurios atstovai priklausė X kartai. Tad esame kartų tarpininkai, kurie turi išmokti suderinti laiko patikrintą išmintį su nuolat kintančiomis technologijomis. Vienaip turime komunikuoti su tėvais, kitaip su vaikais. 

(D) Kitas , iššūkis – pati rinka. Paslauga naudojasi vaikai, bet ją perka tėvai, kurių amžius nuo 24 iki 55 metų. Tad kaip teisingai pateikti informaciją, kad ji patiktų vaikams, tačiau ją suprastų ir tėvai. Tai kasdienė mūsų užduotis. 

(A) Ačiū už pokalbį.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.