Švietimo reforma už pusę etato (38)

Feisbukas ūžia. Paskelbtas konkursas rengti atnaujintas mokomųjų dalykų bendrąsias programas. Reikalavimai pretendentams rengti: daktaro laipsnis. Atlygis – kaip už pusę etato, kitaip sakant, 430 Eur į letenas. Darbo sutartis – pusei metų.

Rezultatą galima numatyti iš anksto. Tas pats, dovanokite, organas, tik kitoj saujoj. Kodėl? Nes reformuoti pradedama ne nuo to galo. Ne programas perkurti reikia. O susitarti, po perkūnais, koks tas švietimas apskritai bus. Nes dabar jis, dovanokit, kaip anekdotas apie kolūkį. Kolūkio susirinkimo darbotvarkė: pirmas klausimas – daržinės statyba, antras klausimas – komunizmo statyba. Kadangi daržinei lentų nėra, pereita iš karto prie antro klausimo. Pirmyn į šviesią ateitį, kas kad nuogu pasturgaliu.

 Apie švietimo reformą – kaip apie sniego žmogų, arba korona virusą: niekas nematė, bet visi kalba.  Mes niekaip nesusitariam, koks tas švietimas turi būti. Oficialiai deklaruojame, kad Lietuva – inovatyvių technologijų šalis, bent tokia siekiame būti. O praktiškai iš mokyklos darome gūdžius 1924-uosius: vienintelį kaimo kultūros židinį ir tamstamokytoją, vakarais lošiantį preferansą su miestelio elitu: kunigu, nuovados viršininku ir aptiekorium. Kas kad kaime seniai neliko nei kunigo, nei policininko, nei aptiekoriaus... Būtent tai ir reiškia idėja Lietuvai – padaryti mokytoją prestižine profesija. Kad demokratinėje visuomenėje kožnas praeidamas kepurę nukeltų. Ir dar duotų pinigų. Kasmet – vis daugiau. Va ir visa reforma.

Ir nuoširdžiai stengiamės tai pasiekti. Todėl iki šios dienos ir veikė mokyklos su 7-30 vaikų. Todėl iki šiol toleruojamos jungtinės klasės. Nes ne vaikams mokyklos reikia, o bendruomenėms pastatų, kaimo žmonėms – darbo.  Lyg ir turėtume džiaugtis, kiekvienam kaimo vaikui – po personalinį pedagogą. Tik va, Valstybės kontrolė rėkia didžiosiomis raidėmis: žlugdote vaikų ateitį, auginate ištisą pašalpinių kartą. Atskirtis tarp didmiesčių ir likusios Lietuvos auga septynmyliais žingsniais.

Artėja juoda demografinė krizė. 2019 m. rajone gimė mažiau nei 200 vaikų, o jei tiksliau – netoli 180. Tai 9 pilnos klasės. Pasiskaičiuokim: keturios klasės J. Tūbelio progimnazijai, 3 – Senamiesčio. O likusias dvi dalinasi: „Ąžuoliukas“, Pandėlio, Juodupės, Obelių, Kamajų gimnazijos. Vidurkis – 8 vaikai mokyklai. Kapiec, liepto galas. Viskas, daugiau vaikų nėra. Ir dar iš tų pernai gimusių neaišku, kiek Lietuvoje lankys pirmąją klasę. Ir nepanašu, kad tendencijos keisis. Kitas mitas – trūksta mokytojų. Nė velnio netrūksta. Jų per daug. Todėl ir lesioja po nepilną etatą.

Švietimo programų atnaujinimas prieš švietimo reformą, tai, dovanokite, vežimo statymas prieš arklį. Teoriškai gražu, praktiškai – nevažiuoja. Programų atnaujinimas negali būti prieš reformą. Tam, kad progamų atnaujinimas būtų praktinis, o ne teorinis ar su didelėmis išlygomis pritemptas už ausų, būtina materialinė bazė. Jei mes norime Lietuvą padaryti inovacijų šalimi, tai laboratoriją žmogus turi pamatyti ne paveikslėlyje ir ne universitete, o mokykloje. Ir ne baigiamosiose klasėse. Pasiskaičiuokim, kiek reikės lėšų įrengti kiekvienoje mokykloje fizikos, chemijos, biologijos laboratorijas. Jei vidurinysis išsilavinimas, tai jis vienodai vidurinysis ir Vilniuje, ir Rokiškyje, ir Pandėlyje, Juodupėje, Obeliuose, Kamajuose. Vadinasi, kiekviena mokykla turi turėti panašias galimybes ir bazes. Ir jei nereformavę švietimo tinklo jas įrengsime, bus kaip su remontais: pirma įrengsime laboratorijas, paskui uždarysime tuščias mokyklas. Jei visgi bus nuspręsta pataupyti, tai, sutikite, dviejų Lietuvų praraja vis gilės: vilniečiai, kauniečiai mokysis inovatyviais metodais, mūsiškiams – viduriniojo išsilavinimo ekonominis variantas. Todėl dabar, nesutvarkius mokyklų tinklo, naujinti bendrojo lavinimo programas, yra tas pats, kaip už pusę milijono išsiaiškinti, ar Klaipėdai reikia tramvajaus. Tų naujų programų tiesiog nebus kur įgyvendinti.

Toliau, jei mes norime technologų o ne vadibybininkų (jie patys taip užrašo savo profesiją CV), tai metas labai atsakingai pagalvoti, kiek mums reikia talentingų dailininkų ir literatų, kuriuos teoriškai turėtume atleisti nuo chemijos ir fizikos mokymosi, ir kiek mums reikia fizikų, chemikų, biologų ir matematikų, kuriems leisime nesimokyti istorijos ir literatūros. Demokratinio profiliavimo dėka mes jau seniai nebeturime tiksliukų, o ir menininkais pasigirti, deja, negalime. Užtat kasmet sugeneruojame milžinišką srautą vidutinybių: įvairiausių mosčių vadibybininkų, administratorių, viešųjų ryšių specialistų, ir kitų nekvalifikuotos darbo jėgos su diplomu atstovų, kurie ir sakinio nesugeba be klaidų parašyt. Ir kurių nė už ačiū niekam nereikia. Ir su kuriais jokia inovacijų valstybe netapsime. Nes profiliavimo dėka šiems vaikams leista tiesiog nesimokyti. Ir to dėka jie negali stoti į jokią specialybę, kuriai reikalingas geras tiksliųjų mokslų išmanymas. Nes ne universiteto darbas, dovanokit, būsimuosius inžinierius-konstruktorius ar technologus Pitagoro teoremos mokyti. Ir netgi tokios romantiškos specialybės, kaip drabužių dizaineris, atstovas turi mokėti pasiskaičiuoti ir medžiagos išeigas, ir brėžinius nusibraižyti, ir pažasties prakarpą pagal tam tikras formules apskaičiuoti. Dydžiams nuo 36 iki maždaug 56. Vien gražiai piešti nepakanka. Kai aš moksleivių ekskursijai pasakojau apie dizainerio-maketuotojo darbą, žinot ką iš jų išgirdau? O gi tai, kad tokios specialybės jie nesirinktų, nes... čia reikia daug mokytis. Su kuo jus visus ir sveikinam.

Jei mes norime užauginti ne vadybininkus, o inžinierius konstruktorius, biotechnologus, astronomus, atominės fizikos atstovus, tai privalomojo matematikos egzamino 12-oje klasėje neužtenka. Reikia juos ruošti nuo pirmos klasės. Ir nereikia apsimesti, kad žmogus „prie meno“ nesupranta matematikos. Ar matematikas nesupranta literatūros. Viską jie supranta. Kad nenori mokytis, tingi, tai čia jau kitas klausimas. Dabar madinga mokyklose ugdyti kritinį mąstymą, mokyti analizuoti ir t.t. O PUPP egzaminai rodo, kad nemažai mūsų moksleivių elementariai nesuvokia perskaityto teksto. Kritiniai mąstytojai ir analitikai, vadinasi. Po dešimties metų mokykloje. Ir šitie vargo mąstytojai prieš kiekvienus rinkimus rėkia, kad būtina atimti babytės pasą. Babytė, atsiprašant, ir Baltijos kelyje stovėjo, ir Sąjūdžio laikraščius skaitė, ir Sausio 13-ąją Lietuvą gynė su rankinuku prieš tankus, ir blokadą išgyveno. Ir ją gyventi moko ir valdžią rinkti pretenduoja iclius, po keturių metų studijų universitete savo CV be klaidų parašyt nesugebantis.

Verkiama dėl kvalifikuotų mokytojų, ypač provincijoje, trūkumo. Bet patogiai pamirštama, kad visos mūsų mokyklos apsirūpino interaktyviomis lentomis, moderniausia technika. Galbūt metas pagalvoti apie tai, kur tas technologijas pagaliau panaudoti? Pavyzdžiui, prieš gerus dešimt metų verslo konferencija tarp Vilniaus, Niujorko ir Klumpiabalių buvo kažkas vau. Dabar gi, turint technines priemones juk galima suorganizuoti universitetų dėstytojų chemijos, fizikos, matematikos paskaitas nuotoliniu būdu. Kodėl to bijoma? Ir tą galima daryti net ne vakar, užvakar. Prieš dešimt metų tam jau buvo visos galimybės. Kam tos išmaniosios lentos, technologijos perkamos? Kad būtų kur musei nutūpt? Kad būtų kur komisijas pavedžiot?

Kita svarbi problema: išgryninti mokyklos funkcijas. Mokykla – švietimo įstaiga. O ne valgyklos, prieglaudos ir socialinių paslaugų centro hibridas. Į mokyklą ateinama ne pasėdėti, ne pavalgyti, ne pabendrauti ir smagiai praleisti laiką, o mokytis. Todėl reikia nustoti žaisti vaikų darželius su integracijomis, neturint tam resursų. Baikit jūs, vienąkart, iš vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, tyčiotis. Jei jus kas pasodintų 8 val. trukmės paskaitoje apie Higso bozonus mandarinų kalba, ką jūs darytumėt? Kokią valandą apsimestumėt, kad klausotės, vėliau imtumėt ieškoti įdomesnių užsiėmimų. Suaugęs žmogus, išsilavinęs, kultūringas, mokantis sutelkti dėmesį. O jūs įsivaizduokite vaiką, kuriam visos matematikos, geografijos, istorijos ir kitos pamokos – ta pati paskaita mandarinų kalba apie atomo sudėtį. Ir jei jis pradeda erzėti, tampa tautos priešu. Štai vienos mokyklos direktorius džiaugiasi: vienas spec. poreikių vaikas klasėje pamokoje mokslo metų pradžioje ramiai išsėdėjo 5 min, o mokslo metų pabaigoje – 15 min. O jūs atleiskite, ką 40 min. mokslo metų pradžioje, ir 30 min. mokslo metų pabaigoje veikė visa likusi klasė? Žiūrėjo monospektaklį? Niekas nesiūlo tų vaikų uždaryti kažkur toliau nuo visuomenės. Bet ir iš jų tyčiotis nereikia. Kalbant apie integraciją, teoriškai kalbama apie padėjėjus, specialius pedagogus, kurie skirti tam vaikui lavinti. O ne knygelėse juos kas nors matė? Kodėl toks žmogus tempiamas už ausų iki 10 klasės, nors realiai jis ir septynių klasių kurso neįveikia. Gal geriau plėsti specializuotas mokymo įstaigas, kad tas vaikas ne sėdėtų su vaizdu į musę ant Pitagoro teoremos brėžinio, ar mokytojo lieptas, gėlytes spalvintų, o mokytųsi to, ko jam reikės: pagal galimybes susiskaičiuoti pinigus, susitvarkyti buitį, pasirūpinti savimi ir artimaisiais, išmokti meistrauti. Tačiau kai į vaiką žiūrima ne kaip į žmogų, su jo, šiuo atveju, ypatingais poreikiais, o į tiesiog dar vieną, tik gerokai dosnesnį, krepšelį... Taip ir lieka integracija gražia „pakazūcha“.

Kitas skaudus klausimas: pradinukų mokymas arti namų. Ką reiškia „arti“? Esant minėtai demografinei situacijai? Ar mes ir toliau toleruosime 7 vaikų mokyklas? Jei taip, tai mes turėsime ir jas išlaikyti, aprūpinti, skirti mokytojus. Ir koks skirtumas, kaip jas vadinsime: mokyklomis, skyriais, filialais, faktas toks, kad reiks išlaikyti pastatą ir personalą. Jei nuspręsime atsisakyti, reiks spręsti pavėžėjimo klausimą.

Atrodytų, tai akivaizdūs dalykai. Bet per 30 metų iki tų akivaizdžių dalykų – kaip iki Mėnulio pėsčiomis ir be kopėčių. Prikurta krūva neveikiančių strategijų. Pristeigta visokių planavimo ir kontrolės įstaigų. Dabar dar buriama viena papildoma „pusetatininkų“ grupė. Kurios darbas lengvai prognozuojamas – kaip jau sakiau, tas pats organas, tik kitoj rankoj. Nes jei avarinės būklės name perklijuosime tapetus, jis dvaru netaps. Mokymo programų atnaujinimas – tai tik nauji tapetai. Kuriuos ant seno namo sienų netgi prilipdyti sunku. O dėl kiauro stogo po didesnio lietaus jie patys atšoks. Ir reikia pasisaugoti, kad paskui tapetus ant galvų neimtų kristi ir dar ir stogo balkiai.

Visuotinės reformos tikėtis sunku. Nes švietimo sistema reformuojama 30 metų. Be aiškios krypties ir strategijos. Nes strategų nėra. Yra tik geri, uolūs vykdytojai. Kurie be žemėlapio ir nurodymų, patys krypties nemato.

Ir noro reformuotis nėra. Nes reforma, ypač radikali, kai sprendimai vėluoja 30 metų, bus skausminga. Kiekvienas pavėluotas sprendimas brangus ir skausmingas. Tokių niekas nenori, ypač tada, kai kas antri metai po rinkimus. Todėl norima nuoširdžiai apsiriboti pusiniais, ketvirtiniais ar dešimtadaliniais sprendimais. Kad lyg ir reforma vyktų, bet niekas nenukentėtų: ir kaimo mokyklos liktų, ir pastatų išlaikymui tūkstančiai pro kaminą deginami būtų, ir mokytojai drastiškai mažėjant mokinių skaičiui, išsaugotų savo darbo vietas. Ir ne tik išsaugotų, bet ir algos augtų, nepriklausomai nuo to, kokius rezultatus demonstruoja moksleiviai. Todėl ir reforma trisdešimt metų iš esmės sukasi apie nieką: ateina antroji reformatorių karta. Užuot ieškojus vieningų sprendimų, kur kas geriau švietimo sistemą suskaidyti į 60 sritinių kunigaikštysčių, lai jie ten patys žinosi, jei nori, kaimo liktarnias gesina... Ant savo galvos, taip sakant. Todėl ir turime dvi Lietuvas, vis sparčiau tolstančias viena nuo kitos.

Strateginį mąstymą turintis žmogus – retas unikalus lobis. Ir jų, švietimo sistemoje, pripažinkime, su žiburiu nerasi. Ir veikti jiems ten nėra ką. Teoriškai šviesiausi valstybės protai, prestižinės specialybės korifėjai prisireformavo tiek, jog Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys pareiškė, kad dabartinė švietimo sistema Lietuvoje ruošia naujus pašalpų gavėjus ir griauna žmonių gyvenimus. Šioje srityje susikaupusios problemos išaugo iki nacionalinio saugumo klausimų lygio. AčiŲ, tskant. Ir rezultatai tokie, nes visos reformos susiveda į tai, kaip sugrąžinti tarpukario mokyklą. XXI a. kurti mokyklą, kuri jau prieš šimtą metų nebuvo novatoriška? Jei moksleivių lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje rašinio tema yra, dovanokit, apie žemdirbiškas vertybes? Ir šitie žmogai, kurie galvojo šitas temas, dabar atnaujins programas? Ką jie gali beatnaujinti? Juos pačius atnaujinti reikia.

Mes net nežinome, koks švietimas turi būti kitąmet, o ką kalbėti apie 10-15 metų. Viskas, ką galima išstenėti, tai copy-paste papigiai, už pusę etato, perrašyti programas, ir apsimesti, kad nuveiktas milžiniškas darbas. Užtai ir rezultatai tokie: norėjome tapti inovacijų šalimi – priperėjome vadibybininkų, kuriais apsirūpinom šimtui metų priekin. Ir toliau tebeperėsime. Nes negabus nemokytas vidutiniokas daugiau neišsteni. Atradimams reikia proto, talento, žinių, žingeidumo, nestandartinio mąstymo ir terpės tam talentui skleistis. Ir bent vienos normalios laboratorijos rajonui, pradžiai.