Alfonsas Keraitis: tauta švenčia savo Nepriklausomybės dieną. Džiaugsmas ir pamąstymai (3)

Šias mintis rašau tokią dieną, kai tauta ruošiasi iškilmingai, džiaugsmingai ir su pakilia nuotaika paminėti mums visiems brangią šventę – Nepriklausomybės paskelbimo dieną.  Nuo tos dienos jau praėjo netrumpas laiko tarpas. Bet laiko tėkmėje tai gal ir ne toks ilgas laikotarpis, bet gyvenime per tiek metų jau keitėsi trys ar keturios žmonių kartos. Šiandien Lietuvoje tikrai ne tiek daug belikę žmonių. Švenčiančių tokį savo gimtadienį,  kokį dabar švenčia visa tauta.

Aš per visą savo gyvenimą neturėjau nė vienos progos pasveikinti nors vieną giminę, artimą ar pažįstamą su tokiu gimtadieniu. Jaučiuosi laimingas, kad gimiau tokiu laiku, kai Tu, mano brangi Tėvyne, turėjai tik 19 laisvės metų ir atrodei tokia graži, laiminga, lyg tik pilnametystės sulaukusi mergina. O dabar Tau jau virš 100 metų, bet neatrodai senutė, o tik prieš 32 metus vėl iš naujo atgimusi šalis. Džiaugiuosi, kad Dievas man leido kartu su Tavimi tiek metų išgyventi, būti nors maža dalele visos tautos, matyti ir pajusti visus Tavo per tą laiką patirtus sunkumus, kančias ir džiaugsmus, kad Tu išlikai nepalūžusi, vėl esi laisva ir nepriklausoma, kad dabar visi galime linksmai švęsti šią dieną. Visa tai reiškia, kad tauta išliko gyva, meilė Tėvynei tebepulsuoja mūsų širdyse.

Prieš šią šventę žiniasklaidoje daug pranešimų, kaip tautiečiai kuo gražiau ir originaliau ruošiasi Tave pasveikinti šią dieną. Šventės iškilmės suteikia nemažai džiaugsmo, bet dabar ne tokio, koks buvo daugiau kaip prieš 30 metų, kai sukibę rankomis Baltijos kelyje garsiai skandavome „Lietuva laisva“, tarsi skelbdami pasauliui, kad mes labai išsiilgę tos laisvės, bet ne tokios, kokią turime dabar.

Prabėgę trys dešimtmečiai labai pakeitė mūsų gyvenimo būdą, išaugo nauja žmonių karta, nepatyrusi jokių sunkumų ir žinanti tik savo teises, o savo pareigas dažniausia „perleidžia“ kitiems.

Labai norėtųsi, kad visi šventiniai renginiai visiems paliktų tik malonios ir geros nuotaikos jausmą, kad nors trumpam pranyktų niūrūs ir be nuotaikos veidai, pyktis, neapykanta ir nepasitenkinimas vieni kitais. Juk tuos „deimančiukus“ mes patys ne per vienerius metus sukūrėme. Juk per visus atkurtos nepriklausomybės metus valdžia su tauta tik truputį pabendrauja įvairiomis progomis ir vėl išsiskiria – valdžia spręsti tautai ne visada palankių ir priimtinų sprendimų, o tauta kasdien murkdytis savo bėdose ir rūpesčiuose. O kokie buvo valdžios per tą laiką didieji „laimėjimai“, iš atminties daugeliui tautiečių dar neišblėso. Daugelyje veiklos sričių „sumanaus vadovavimo“ dėka palikti milijoniniai nuostoliai. Bet tai išlieka tik visos tautos skola. Valdžia sau galvos dėl to nesuka.

O koks daugiau kaip per šimtmetį nueitas tautos kelias, vyresniųjų žmonių karta dar gerai prisimena. 1918 m. paskelbta Nepriklausomybė išgyveno tik nepilnus 23 metus, vėliau jos netekome pusei amžiaus – 50 metų. Tai buvo patys sunkiausi tautos gyvenimo metai. Pradžioje Tave, mūsų Tėvyne, beveik ketverius metus mindžiojo ir trypė gestapininkai iš Vakarų, o vėliau juos pakeitė Stalino pasiųsti sadistai su penkiakampėmis žvaigždėmis kepurėse iš Rytų šalies. Ir skriaudė jie Tave apie 45 metus. Todėl Tavo, Tėvyne, visi jaunystės ir brandos amžiaus metai paženklinti didelėmis kančiomis, trėmimais, kovomis ir žūtimis už laisvę, pačių patriotiškiausių ir šviesiausio proto tautiečių.

Bet tauta tą visą laikotarpį iškentėjom gyveno viltimi, kad taip amžinai negali būtim jautė, kad ji gali gyventi ir tvarkytis savarankiškai ir tą pasiekti be pagalbos iš šalies. Nors tauta per tuos metus patyrė daug išgyvenimų ir negandų, bet sugebėjo išsaugoti meilę Tėvynei, savo gimtajai kalbai ir laisvės siekį. O tos laisvės tauta buvo taip ištroškusi, lyg vienišas keleivis keleto vandens gurkšnių Sacharos dykumoje. Ir tos laisvės troškimas išsipildė su Nepriklausomybės paskelbimu.

Bet labai greitai laikas parodė, kad toje atkurtoje Nepriklausomybėje mes nelabai sugebame savarankiškai gyventi. Bet jeigu nesugebame, tai galėjome nors ko paprašyti, kad pamokytų, kaip gyventi ir valdyti šalį, pavyzdžiui Daniją ar kitas Europos šalis, kurios per porą ar tris dešimtmečius po karo savo valstybes padarė klestinčiomis visoje Europoje ar net pasaulyje.

Jeigu niekas nesikeis kaip yra dabar, tai ilgai laukti nereikės, kad palaipsniui pradėtų nykti mūsų kalba, kultūra, papročiai, tradicijos. Nors ir dabar, tik ne taip sparčiai ir viešai, tam pamatai jau dedami. Dabartinei valdžiai reikia tik gerą diržą paimti ir stipriai uždrožti per minkštą vietą už tokį tautos ateities kūrimą. Juk tik per pastarąjį dešimtmetį labai išryškėjo tautos susiskaldymas, vieni kitų niekinimas, šmeižimas, pasityčiojimas. Ir dažnai tai daroma net su malonumu.

Labai išryškėjo socialinė atskirtis, vieni skursta, kiti turtais pertekę. O apie korupciją, kyšininkavimą, kontrabandą, atsakomybės nebūvimą, atskirų veikėjų ar nusikaltėlių nebaudžiamumą net kalbėti nesinori. Tokių dalykų ne dažnai pasitaikydavo net gūdžiais sovietiniais metais.

Visus tuos mūsų gyvenimo „perlus“ ir „deimantus“ labai gerai mato jaunoji karta ir augdami labai stropiai visa tai bando pritaikyti savo gyvenime.

Dar vienas opus klausimas – kokie bus mūsų santykiai kaimyninėmis ir tolimesnėmis valstybėmis. Žiūrint iš dabartinių pozicijų – įvairiapusiai. Su vienais glėbesčiuojamės, prieš kitus ginkluojamės. Viskas vyksta taip, kaip vyksta visada. Juk kai buvome Sovietų Sąjungoje – vyko socialistinis lenktyniavimas, kai persikraustėme į kitą Sąjungą – prasidėjo dar spartesnis karinis lenktyniavimas. Iš buvusių karų pasekmių daugelio šalių vadovai nepasimokė. Net liaudies išmintis moko, kad kas su kalaviju kovoja, tas nuo jo ir žūsta...

Todėl nereiktų labai džiaugtis, kad mus nuo Rytų agresijos apgins Vakarų galingi tankai ir kita moderni ginkluotė. Reikia ieškoti kitų būdų, kad agresijos ar karo iš viso nebūtų. Bet to daryti daugelis mūsų gerbiamų ir negerbiamų politikų nenori ir net nebando. Negi jiems negaila savo eilinių piliečių, kurie paaukotų gyvybes už neaišku kieno interesus.

Neabejoju, kad šiais laikais visokiausių problemų ir įvykių bus begalės. Toks jau tapo gyvenimas visame pasaulyje. O kaip šios problemos bus sprendžiamos, priklausys nuo to, kas valdys kiekvieną šalį. Čia vien tik politinio patriotiškumo neužteks. Ir padėtis mažai keisis tol, kol nuo politinės pakilos nenulips tie, kurie mus valdė ir mums dirigavo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Gal tik mūsų vaikai, anūkai ir dar vėlesnės kartos sugebės pakeisti padėtį, jeigu į valdžią vėl nepateks tie, kurių tėvai ar seneliai tiek metų „sėkmingai“ valdė šalį, o sugebėjo tik sau sukurti gerovę.

P. S. Visada prisiminkime liaudies išmintį: „Geri ar blogi genai visada persiduoda iš kartos į kartą“. Tai visada labai svarbu prisiminti prieš kiekvienus rinkimus.

Alfonsas Keraitis.

Tai yra originalus autoriaus tekstas.

„Rokiškio Sirena“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje „tribūna“ galite pasisakyti visi.  

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.