Algis Kazulėnas: Pyrago dalybos baigtos (29)

Vietiniai rinkimai trumpam buvo nustūmę į antrą planą ne tik teatrų festivalį, bet ir Rokiškio, kaip kultūros sostinės, renginius, kurie, tiesą sakant, nėra niekuo išskirtiniai ar siekiantys sudrebinti ne tik mūsų miestą, bet ir visą Lietuvą. Norisi tikėtis, kad šis procesas įsivažiuos ir įsilinguos atšilus orams ir visiems išėjus į lauko erdves, kultūros bei meno „pasikrausime‘‘ keleriems metams į priekį.

O kaip su tuo pyragu ir jo raikymu?

Labiausiai nusivylę turėtų būti socdemai ir jų rinkėjai. O to nusivylimo kaltininkas – buvęs meras. Jis nesuprato ir nenorėjo suprasti, kad jėga – vienybėje. Išlikę vieningi kaip kumštis, jie šiandien turėtų savo merą (tą patį) ir septynis tarybos narius. Švilpautų sau panosėje ir vargo nematytų. Tačiau buvusiojo arogancija, politinė ne patirtis, kvailas užsispyrimas atvedė prie to, kad viena dalis tapo valdančiąja ir gavo vicemerą, o kita liko su baronkos skyle ir rupia opozicijos dalia.

Konservatoriams šį kartą kortos iškrito puikiai. Seniai taip buvo. Prieš antrąjį merų rinkimų turą jie jautėsi atsipūtę ir ramūs. Kuri pusė beformuotų valdančiąją daugumą – jie būtų buvę reikalingi tiek vienai, tiek kitai pusei. Taip ir atsitiko. Gavę administracijos direktoriaus postą, senieji partiečiai prisiminė, kad jie jau turėjo šį postą ir ne šiaip sau, o daugiau kaip dešimt metų. Kokios perspektyvos šįkart?

Kita jėga – laisvės augintiniai, gali kaltinti tik patys save. Intrigų, po kiliminių žaidimų, blefavimų meistrai liko it musę kandę. Išvilioję ir suvedžioję du susireikšminusius veikėjus, stipresniais netapo. Tik atstūmė save nuo kitų politinių jėgų, nes niekas nenorėjo su tokio lygio žaidėjais tartis, bendrauti, o tiesiog buvo ignoruojami. Susidaro toks vaizdas, kad laisvūnams lemta būti amžinai opozicijoje, oponuoti, regzti perversmų planus ir nuo to patirti jei ne orgazmą, tai tikrą susijaudinimą.

Išrinkto mero komitetas žaidė protingiau ir solidžiau. Panašiai kaip socdemai, suskilę ir atsiskyrę nuo „tvarkos ir teisingumo“, neliko politikos užribyje, o tapo vadovaujančia ir lemiančia jėga. Priešingai, motininė pusė liko su dviem nariais, kurių vangi ir išsikvėpusi rinkiminė kampanija nieko nebegalėjo pasiūlyti, juolab, ir jų idėjinis lakūnas buvo nutupdytas ir nustumtas į angarą poilsiui.

Dar dvi politinės jėgos – darbiečiai ir valstiečiai – didelio vaidmens nevaidina. Darbiečių šeimyninė ranga kelia susižavėjimą, nes jie pasiryžę būti kartu ne tik namuose, atostogų metu, bet ir politikuodami (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad konservatoriams irgi gresia tas pats – iš tarybos atsistatydinęs sūnus atvestų į tarybą tėvą, o netoli sąraše ir mama). Dvi naujokės valstietės, kaip gražūs pavasariniai želmenėliai, suaugs ir subujos, tik reikia pačioms išsikovoti autoritetą ir vadovautis savo galva, ką jos parodė slaptai balsuodamos už vicemerą bei direktorių.

Visiems įstrigo epizodas iš paskutinio senosios tarybos posėdžio, kada vietinis Ostapas Benderis bandė blefuoti, vaizduoti, kad turi „tuzą“, nors rankose, stovėdamas tribūnoje, turėjo tik lapą su savavališkai surašytomis pavardėmis, bet be parašų. Norėjo visiems melagingai įteigti, kad jie turi įsivaizduojamą daugumą, o iš tikrųjų  nieko, t. y. „šešiukę“.

Tai tokia, nei rimta, nei juokinga, politinė vizija. Revizija dar toli, už ketverių metų.

(Pasisakiusiojo kalba netaisyta).

"Rokiškio Sirena" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje "tribūna" galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.