Grąžinti mokesčiai turi būti žemdirbiškai veiklai, o ne bezdalams (11)

Artėjant dar vienam metų slenksčiui, labiausiai sau ir bendrapiliečiams linkėčiau, kad nepasikartotų 1926 metai. Aš manau, kad būtent tais lemtingais metais pulkininkas, generolu vėliau tapęs Povilas Plechavičius įtakojo, kad nuo valdžios būtų nustumtas valstiečių liaudininkų atstovas Kazys Grinius ir valdžios vadžias perimtų prezidentas Antanas Smetona.
Po 50 metų sovietinės valdžios atgavome tėvų, senelių ir prosenelių žemę, pagaliau tapome tikri ir vieninteliai jos šeimininkai. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą, atsirado ir paramos žemės ūkio produktų gamybai ir kaimo plėtrai. Ne mūsų, lietuvių, būdui skųstis. Džiaugėmės gavę tiesioginės paramos, nors kasmet valdžia sugalvodavo, kaip ją „apkandžioti“, manipuliuojant visokiausiais variantais – nuo stogų dengimo iki cukrinių runkelių auginimo.
Didesnis smūgis buvo tuomet, kai netikėtai Kamajų ir Jūžintų seniūnijų žemdirbiai sužinojo, kad jų dirbama žemė bus vertinama kaip derlinga. Buvo bandyta paaiškinti, kad minėtų kraštų žemės negali būti laikomos derlingomis. Tačiau apsilankymas pas ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių rajonui davė priešingą rezultatą: derlingų žemių zonomis tapo ir Pandėlio bei Rokiškio kaimiškosios seniūnijos vietovės. Žemės našumo vertę žinantis kaip nustatyti profesorius Jonas Pakutinskas buvo žadėjęs spręsti klausimą dėl nederlingų žemių kriterijų. Tačiau išlindo kitas paradoksas: rajone neatsirado kam į jį kreiptis.
Buvęs Seimo narys Vytautas Saulis, kurį laikau savo mokiniu, keturias kadencijas atstovavo Rokiškio rajoną. Jo rūpesčiu rajone buvo pasinaudota gausesne ES parama, pagerinta savivaldybės, ligoninių, kelių, bendruomenių darbas. Jis kandidatavo ir penktai kadencijai, bet socialdemokratai, sakyčiau, patys išsikasė sau duobę viršūnėse meluodami Lietuvos žmonėms apie neva gerėjantį gyvenimą. O kur dar intrigos dėl rajono vadovų postų... Tai irgi turėjo įtakos rinkėjų požiūriui į socialdemokratus.
Nežiūrint to, rajono savivaldybės taryba turėtų Vytauto Saulio nuotrauką pakabinti garbingoje vietoje už ilgametį atstovavimą rajono gyventojams ir valdžiai. Jis stengėsi. Jei būtų išrinktas, galbūt šiandien būtų įtakojęs, kad neliktų pasibaisėtinų duobių kelyje Laibgaliai-Sėlynė.
Žemdirbystė yra mūsų rajono ekonominės veiklos veidas. Jo ateitis - mūsų žemdirbių rankose. Žemdirbiai žino savo žemės bėdas. Tai pasenę ir sugedę drenažai, nuo trąšų ir laiko pakilęs žemės rūgštingumas bei sumažėjęs aerobinių bakterijų kiekis. Vietoj kultūrinių javų lenda asiūklių ir rūgštynių ploteliai, o juk ten dar gali įsikabinti aviža, rugys ir kvietrugis. Trąšos gelbsti tik terpiant jas per augalų lapus.
Gaila, kad mokslininkai yra labai nutolę nuo mūsų žemdirbių. Pamenu laikus, kai žemdirbystės mokslams vadovavo Petras Vasinauskas ir Antanas Budvytis. Jie kviesdavo kas mėnesį, o reikalui esant ir dažniau, agronomus iš visos šalies, spaudoje nuolat informuodavo apie augalų padėtį nuo pasėjimo iki nuėmimo.
Laikai kiti. Dabar nebedera laukti kol kas pakvies ir paklaus, kaip sekasi. Mes galime imti pavyzdį iš Lašų žemės ūkio bendrovės direktoriaus Zenono Akramavičiaus. Jis pats pasikvietė mokslininką Rimantą Veličką, kad išsiaiškintų, kaip auginti nederlingose žemėse žieminius rapsus. Per dieną apvažiavo ir apėjo 400 ha pasėtų rapsų plotų ir, išklausęs patarimų, jau gali džiaugtis rezultatais.
Labai gaila, kad mes apleidome žemdirbių ir valstiečių spaudinius „Rokiškio žemė“ ir „Prie Nemunėlio“. Gal ten dabar galėtume pasidalyti žemdirbių ir mokslininkų nuomonėmis ir kelti žemdirbiškas problemas. Reikėtų, kad rajono taryba pakartotų buvusių merų Vidmanto Kanopos, Gedimino Matiekaus sprendimus, kad 30-50 proc. sumokėtų žemės mokesčių grąžintų žemdirbiškai veiklai, o ne bezdalams, kurie greit išgaruoja padidindami CO2.
Reikia imtis ne svaigalų, o chemikalų neriboto naudojimo. Juk chemikalus peršantieji mulkina ir apvagia visus: ir vidutiniokus, ir stambius ūkininkus. Gaila, kad naujoji rajono ūkininkų sąjungos vadovybė paskubėjo susikukuoti su Jonu Talmantu. Jis jau pasiskelbė, kad bus kandidatu į Žemės ūkio rūmų pirmininkus, nors dar neseniai aiškino, kad tokia organizacija šalyje visai nereikalinga. Aš manau, kad ŽŪR vadu negali būti asmuo, kurio pastangomis šiuo metu žemės mokestį mokame ne nuo žemės našumo, bet nuo rinkos vertės.
Kokiu keliu pasuks mūsų seimo nariai Jonas Jarutis ir Raimundas Martinėlis? Ar jie bendraus su žemdirbiais, kad išlaikytų nykstantį kaimą? Ar kurs savo asmeninį gyvenimą ir pataikaus sukiužusiai rajono valdžiai? Atsakymus, tikiuosi, sužinosime jau ateinančiais 2017-aisiais.

Vytautas Šlikas
mokytojas
kolūkietis
ūkininkas