Irena Varnienė: Mamos, būkit laimingos (1)

Būkit laimingos

Jos rankos švelniausios pasauly,

Kai glaudžia, kai glosto tave.

Širdis jos gili tarsi jūra –

Ji visad visur su tavim.

Jos akys budrios ir mielos:

Jose supratimą randi.

Jos žodžiai tikri ir nuoširdūs:

Už auksą vaikams brangesni.

Jaunystėj, jei ką ir praleidai,

Brandoj jos žodžius vėl renki,

Jie kartais ateina savaime-

Su jais daug lengviau tau kely...

Ji motina, motinėlė, motulė, mamyčiukas, mamytė, mama..., vadinama dar tūkstančiais vardų, pačių švelniausių, maloniausių. Jos įsčiose prasideda žmogaus gyvenimas, ji pirma pasitinka kūdikį( laimė, kad ir tėvui šiame amžiuje leidžiama dalyvauti gimdymo misterijoj, jau ir jis gali pirmas pasiimti savo atžalą ant rankų ir priglausti prie širdies), pamaitina, moko žaisti,  niūniuoti, žingsniuoti, kalbėti. Nuo tada ji gyvenimą sieja tik su  savo vaikais. Jie jos mintyse, galvoje, sapnuose. Ir nesvarbu, kur beeitų, ką bedirbtų, kokias pareigas bevykdytų. Tik jai labiausiai rūpi ne tik materialinė vaiko gerovė, sotis, bet ir jausmai, dvasinis pasaulis, išsilavinimas, meno supratimas, pamaldumas. Ji sekioja paskui mažulį, kol šis keverzoja pirmuosius žingsnius, nepaleidžia iš akių, kol užauga ir palieka jos namus. Paklaidžioję po svetimus miestus vaikai kaip paukščiai pavasarį išsiilgę sugrįžta pas ją. Kurgi daugiau galėtų taip išsikalbėti, tiek pasikrauti jėgų ir energijos? Ji kaip švyturys kiekvieno vaiko sielai. Gal todėl nuo seno lietuviai turi patarles: „Motinos meilė uolas skaldo“, „Kaip avelės be piemens, taip vaikai be motinos“, „ Viena gera motina šimtą mokytojų atstoja“, „Tėvas miršta – stogai nuplyšta, motina miršta – vaikai išskysta.“ Bet gyvas ir toks posakis, kad nei gimimo vietos, nei tėvų ateidamas į šį pasaulį nepasirinksi. Kaip tada?

Koks pragaras turėtų virti vaiko širdyje, jei nėra šeimoje darnos, sutarimo, jei motinai labiau rūpi „savas“ gyvenimas nei vaikai. Pamenu atvejį( beje, Rokiškio rajone), kai mama paliko penkis mažus vaikučius ir vidurnaktį kažkur išdūmė su medkirčiu. Likęs vienas tėvas nepakėlė naštos ir vaikus išbarstė po internatus. Ar verta tokia žmogysta motinos vardo? Nežinau, kokį skausmą tie vaikai iki šiol nešasi ir kas iš jų išaugo. Panaši tragedija yra ir girtavimas. Jei motina geria, traukia papirosą, ką ji  pasėja vaiko širdy? Kaip ateityje gyvens jos atžala? Kas jam padės atsirinkti vertybes?

Gyva ir dar viena patarlė: „Maži vaikai motinos sijoną drasko, o  dideli vaikai - motinos širdį“. Ar auklėjimo klaidos, ar taip dažnai mėgstama kaltinti visuomenė lemia vaikų ir tėvų konfliktus, nepagarbą, nesusikalbėjimą. Karantinas aiškiai parodė, kad svarbiausia visuomenės ląstelė yra šeima. O joje būtina tėvų atsakomybė, susikalbėjimas, šeimos darna ir motinos misija. Kokia laimė, kai šeima pilna, kai visi kartu, kai joje žydi meilė ir pagarba vienas kitam. Ne turtas čia svarbiausia, o tarpusavio meilė. Kur taip yra, ten ir su iššūkiais susidorojama lengviau. Pranešama, kad dabar padaugėjo skambučių į vaikų liniją, kad skambinantys kalba apie paaštrėjusius santykius su tėvais, apie savęs  žalojimą ar kylančias mintis, susijusias su savižudybe. Viešpatie, kaip reikia tokiu atveju mamos ir tėvo apkabinimo ir nuoširdžių žodžių, kaip reikia motinos stoiškumo.

Gegužės 3 – Motinos diena. Tai po Velykų didžiausia pavasario šventė, skirta Jums –MAMOS.Te visos gėlės, vaikų šypsenos, bučiniai ir patys gražiausi žodžiai  tą dieną būna skirti MAMOMS. Užauginti dorus vaikus, nepalikti jų širdyse pūliuojančių žaizdų ar ne svarbiausias tavo darbas ir pašaukimas. Būkit laimingos.

Irena Varnienė, LKRS narė

Tai yra originalus autoriaus tekstas.

„Rokiškio Sirena“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje „tribūna“ galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.