Irena Varnienė: yra kuo džiaugtis (1)

Visi žinome seną lietuvių liaudies patarlę: „Gyvena kaip žirnis prie kelio“. Argi ji nenusako ir šimtmečius trūkusios mūsų šalies situacijos? Kiek kartų Lietuvą kaip tą žirnį prie kelio pešiojo ir vokiečiai, ir švedai, ir rusai, ir lenkai. Bet išlikome, nes turėjome ąžuolo, o ne žirnio tvirtybės, ir galime džiaugtis. Paklausite kuo?

Pirmiausia LAISVE,  kuri po 120 carinės Rusijos okupacijos metų labai  rizikingomis sąlygomis buvo paskelbta 1918 metų vasario 16 dieną, ir po 50 sovietinės Rusijos okupacijos metų kaip stebuklas susigrąžinta 1990 kovo 11 – ąją. Ji buvo vasario šešioliktosios  Lietuvos kelio tęsinys.  Priešindamiesi užkariautojams už laisvę galvas guldė mūsų tautos piliečiai ir mūšiuose su kryžiuočiais, ir sukilimuose, ir karuose, ir tremtyje, ir rezistencinėje kovoje, ir 1991 metų sausio tryliktąją per kruvinąjį sekmadienį prie televizijos bokšto, sovietiniams okupantams mėginant įvykdyti valstybinį perversmą.

Tik LAISVĖ padeda atsikratyti baimių, suteikia jėgų drąsiai reikšti mintis, būti savimi, nesirūpinti, ką kitas pagalvos, ką pasakys, kas man bus? Laisvė  sugriovė sienas, atvėrė kelius ne tik pažinti, keliauti, mokytis. Ji teikia drąsos veikti, kalbėti, kurti save ir mūsų Lietuvą, visų čia gyvenančių piliečių Lietuvą, kuriems dėl jos skauda, imtis verslo, kūrybos, darbo, kad laimėtų šviesa, gėris ir tiesa. Žinoma,  laisvę visada lydi atsakomybė už  viską, ką darai. Kai nėra atsakomybės (o gal ji dar tebekarščiuoja), sąžiningumo, kaip bombos sprogsta visokios ekologinės, gamtosauginės ir kitos bėdos. Viskas priklauso nuo mūsų. Tik gaila, kad per 30 paskutinių laisvės metų daugelis taip ir neišaugome iki brandos.

Džiaukimės, kad Lietuva nuo 1995 – 05 - 11 yra Europos Tarybos narė, kad nuo 1994 – 01 – 04 NATO narė, o nuo 2004 – 05 – 01 esame Europos Sąjungos nariai, kad esame vertinami, girdimi, gerbiami, kad gyvename ramiai, saugiai ir perspektyviai.

Džiaukimės unikalia Lietuvos gamta, budrios Dievo akies saugoma nuo baisų stichinių nelaimių ir katastrofų, pritraukiančia čia daugybę  turistų. Džiaukimės gamtos, istorijos ir kultūros paminklais, kurių gausu ne tik sostinėje, didžiuosiuose miestuose, bet ir miesteliuose, kaimuose - visoje šalyje.

Tik atsimerkime, pasidomėkime, pamatykime, aplankykime. Tik nebūkime pasyvūs.

Didžiuokimės per 30 nepriklausomybės metų pasiektais įvairiais mokslo ir augančios pramonės laimėjimais biotechnologijų, fizikos, chemijos, medicinos, informacinių technologijų, gamtos, net kosmoso ir humanitarinių mokslų srityse, gerėjančiu gyvenimu, menininkų ir sportininkų pasiekimais, technologijų progresu, išradingais, protingais, drąsiais, versliais, ieškančiais, kuriančiais darbščiais Lietuvos žmonėmis.

Didžiuokimės savo originalia kalba, davusia gyvasties ištakas ir kitoms kalboms. Ja mes kalbame, bendraujame, mąstome, mokomės, kuriame, atskleidžiame savo, kaip lietuvių, savastį. Nors istorinės aplinkybės ar sudėtinga ekonominė situacija, siekis pažinti pasaulį, mokytis, išbandyti save mus išsijojo po visą planetą, laimė, kai  nepamirštama Tėvynė Lietuva, kai  laikomasi tradicijų, papročių, prisimenama istorija, kalbama  lietuviškai ten, kur bebūtume. Nes, anot Jono Basanavičiaus, tauta nežinanti savo praeities, nemokanti kalbos, neturi ir ateities.

Yra kuo džiaugtis, o jei kažko dar stinga, kiekvienas prisidėkime savo darbu, pareigingumu, sąžiningumu prie savo šalies – Lietuvos gerovės. Pamirškime pyktį, dejones, įtarumą ir būkime sąmoningais Lietuvos piliečiais, džiugiai patys įmūrykime savo atsakingu darbu nužiestą plytą į jos valstybingumo rūmą.

Irena Varnienė, LKRS narė

(Pasisakiusiojo kalba netaisyta).

"Rokiškio Sirena" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su išsakyta nuomone. Skiltyje "tribūna" galite pasisakyti visi.

Savo tekstą siųskite el. paštu reklama@rokiskiosirena.lt arba paprastu paštu Nepriklausomybės aikštė 12, Rokiškis.