Vytautas Šlikas: "Vagonis joja ant dvesiančio asilo" (28)

Publikuota: 2017-06-01 Kategorija: Tribūna
Vytautas Šlikas:
Vytautas Šlikas

1953 metais grįžęs iš tarybinės armijos Švietimo skyriaus vedėjos Elenos Tebeleškytės ir karinio komisariato kontrole buvau įdarbintas Panemunėlio miestelio pradinėje mokykloje. Vedėjas Jonas Vaineliūnas davė antrokus, pilnas energijos, kurios neturėjau kur dėti su miestelio jaunimu, padedamas mokytojos Liudos Kepalienės „išrepetavau“ Žemaitės „Trys mylimos“ ir ėmiausi meilės vaidmens mamai ir dviems dukroms, panašiai kaip dabar Vagonis mašinų vagies vaidmens.

                      Kažkas danešė iki rajono valdžios, mane skubiai perkėlė į Rokiškio miestą, paskyrė rajono Kultūros namų direktoriumi ir kaip mokytoją perkėlė į mergaičių gimnaziją. Po trijų mėnesių aš rajono kultūros skyriaus vedėjo pareigose -  vedėjas patvirtintas Kultūros ministerijos kolegijos. Iki 1958 metų aš savo darbe buvau patenkintas, nes viskas klostėsi kaip pasakoje, nors muziejuje buvo vienas direktorius Kazys Paunksnis, rajono bibliotekoje 4 darbuotojos, kaime 6 kultūros namai ir 16 klubų-skaityklų. Ir niekas į mano darbą nesikišo. Su finansų skyriaus vedėju Jonu Pekeliūnu turėjome mašiną Gaz 669 ir jokių pinigų eksploatacijai - nori važiuoti į kaimą įsipilk degalų iš savo kišenės. Supratau, kad šitaip išgyventi negalėsiu reikia galvoti kaip uždirbti pinigų. Suradau mieste kvalifikuotą su diplomu siuvėją Joną Juozapavičių, gavęs ministro Juozo Banaičio sutikimą organizavau 3 mėnesių kirpimo-siuvimo kursus. Išleidome 16 laidų po 15-16 kursantų. Mokykloje mokytojui Danieliui Gužui (partizanų broliui) pasiūliau Kultūros namuose organizuoti dar vairuotojų kursus. Atsirado spec. lėšos. Iš kolegų mokytoją Vytautą Vajegą prikalbinau už atlyginimą vadovauti dramai, Antaną Gradecką orkestrui, o Vilių Zalenkauską chorvedžiu, Kultūros namų direktore Salomėją Kuzmienę, kuri vadovavo šokių rateliui ir dirbo  kultūros centro veiklos organizatore. Pareikalavau iš visų įstaigų vadovų parašyti patiems savo pareigas ir teises, Ilzenbergo dvare pravedžiau savaitės kursus, pakvietęs ministerijos ir liaudies kultūros centro vadovą Vytautą Jakelaitį ir respublikinės bibliotekos direktorių Antaną Girčių. Visa seminaro medžiaga buvo atspausdinta žurnale „Meno saviveikla“. Iš spec. lėšų kultūros skyriui nupirkau motociklą IŽ ir turėjau galimybę lankyti kultūrinėse įstaigose vedamas kultūrines ir bibliotekos organizuotas priemones ir įvertinti pavaldinių darbą. Dabar matydamas rajono vadovų intrigas su kultūros ir meno darbuotojais suprantu, kad tai yra didžiuliai trukdžiai, neturint pareigų ir teisių reglamento. Atsivežė Antanas Vagonis Druskiną, pastatė Kultūros centro vadovu, o paskui “išprievartavo“ ir pavedė vadovauti lėlėms. Tuo laiku rajone buvo 14 chorų - reprezentaciniai mašinų gamyklos, Juodupės vilnonių audinių fabriko, Rokiškio rajono ligoninės ir net policijos. Kiekviena kaimo kultūrinė įstaiga turėjo chorą, dramos ratelį, šokių kolektyvą, o dalis ir orkestrus. Man kyla klausimas, kodėl dabar Vagonis neduoda dirbti Vilimui, Blaževičiui, kad rajono miesteliuose būtų reprezentaciniai chorai ir orkestrai. Mano kolega Antanas Gradeckas ne tik vadovavo dviems orkestrams (mokyklos ir Kultūros namų), įsteigė muzikos mokyklą, vėliau tapo Švietimo ministerijos inspektoriumi muzikai ir paliko didžiulius pėdsakus rajono kultūroje. Su Vytautu Vajega atvedėme į Rokiškį Panevėžio teatrą. Pradėjo dramą šefuoti aktoriai Kosmauskas, Babkauskas, Banionis, Blėdis, Urvinis, Vitkus, Klasčius ir visas Panevėžio dramos teatro kolektyvas buvo Rokiškio, o vėliau mane ištrėmus į kolūkį ir kolūkiečių draugai. Jeigu spektaklio dekoracijos netilpdavo mūsų ūkio scenoje kolūkio ir teatro autobusai nuveždavo į Panevėžį 150-300 kaimo gyventojų. Ačiū Vytautui Sketeriui rajono pirmininkui, pavaduotojui Edvardui Firui, jog jie nepavydėjo, kad vienas Liudo Giros kolūkis darbininkus „maitina“ Juozo Miltinio menu. Nuvykome su rajono vadais į Panevėžį, dalyvaujant teatre Juozui Miltiniui, direktoriui Kosmauskui pasirašėme sutartį, kad teatras atvykęs į Liudo Giros kolūkį su spektakliais lankytų rajono miestelius, o vėliau rajono pirmininkas Sketeris kreipėsi į Kultūros ministeriją, kad leistų visiems teatrams lankyti Rokiškį. Štai iš to ir kilo pavadinimas „Vaidiname žemdirbiams“. Dabar juokus krečia Kultūros centro darbuotojai, kad reikia laiko pasiruošti priimti respublikos teatrus, juk yra patalpos, yra scena, yra apšvietimas ir reostatai, juk mums su Vytautu Vajega reikėjo dvare sukurti ir sceną, ir apšvietimą ir surasti rūbus, kad spektaklis atitiktų teatro reikalavimus. Laibgalių kaimo festivaliai vykdavo 2 dienas, pirmą dieną koncertuodavo saviveikla, sportininkai, o antrą dieną sceną užimdavo Panevėžio dramos teatro aktoriai, o vakare sutemus rodant kino filmus užsidegus šviesai aktoriai išeidavo į sceną, didžiulį įspūdį paliko Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“, kuriame daugumos vaidmenis užėmė aktoriai panevėžiečiai. Man atrodo, kad Vagonis joja ant dvesiančio asilo ir laikas jam nulipti, nes reikalingas rajone arklys. Mano tikslas buvo Laibgalius  padaryti be dūmų, pastatėme profilaktoriumą, kurį aptarnavo 2 gydytojai Rudnickai, 5 medicinos seserys. Svarbiausias statinys buvo du bokštai po 600 kubų vandens, kurie turėjo tiekti šilumą elektroninių katilinių pagalba. Šiluma naudojosi jau dirbtuvės, fermos, sandėliai, profilaktoriumas su baseinu. Čia tik beprotis seniūnas, ar rajono vadovas galėjo giedoti internacionalą ir sunaikinti šituos statinius. Rašydamas atsiminimus ieškau kaltininkų ir juos reikia istorijai parodyti. Atrodo, kad iš buvusių nepriklausomybės merų gudriausias Antanas Vagonis, jis kaip palestinietis nuvertė žemiečio Smuškevičiaus paminklą ir dairosi patenkintas savo kvailu darbu ir žino, kad jau įrašytas į rajono istoriją. Aš siūlau Kultūros centro direktoriui, mero pavaduotojui Egidijui Vilimui, Petrui Blaževičiui pasikelti į 5 aukštą savivaldybėje pas Vitalį Giedriką, paimti bedarbių gaunančių pašalpas sąrašą ir padaryti iš jų rajono chorą, orkestrą ir pradėti koncertuoti po rajoną ir respubliką, užsidirbti pinigų papildomiems kultūros darbuotojų etatams.

 

Vytautas Šlikas

2017.06.01

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video