Apie buvusios „vakarinės“ mokyklos bei bendrabučio virsmą į „Rokiškio Sirenos“ redakciją ir kavinę „Pupelė“ (foto) (0)
Pastatas Nepriklausomybės a. 12, Rokiškyje, pačioje miesto širdyje, Senamiestyje, kur įsikūrusi „Rokiškio Sirenos“ redakcija, visiems gerai žinomas restoranas „Pupelė“ bei dar keletas įstaigų – išskirtinis. Istorikas Giedrius Kujelis sako, kad apie šio pastato ankstesnę paskirtį neturi patikimų žinių, nebent turėtų skirti daug laiko paieškoms archyvuose. O gandų teko girdėti visokių – ir kad tai buvo areštinė, ir bendrabutis, ir kad viešbutis, o kai kas svarstė, kad pastato architektūra labai primena žydų statytus namus. Pastatą 2012 metais įsigijo Simonas Tuska, kuris dabar yra UAB „Rokiškio Sirena“ bei UAB „Miškų ministerija“ vadovas bei savininkas. Jis pasakoja prastos būklės pastatą įsigijęs iš vienuolių bei įdėjęs daug pastangų sukurti išskirtinį statinį bei jo interjerą. Apie tai – pokalbyje. Prisiminimais pasidalino ir prekybininkė, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos narė Audronė Elė Vilčinskienė bei mero patarėjas Vytautas Saulis.
- Kas, Jūsų žiniomis, anksčiau buvo įsikūręs šiame pastate, kur dabar – „Rokiškio Sirena“?
- Šis pastatas rokiškėnams labiausiai žinomas kaip „vakarinė mokykla“, nes paskutiniais savo gyvavimo metais, iki restauruojant, jame buvo įsikūrusi jaunimo ir suaugusiųjų mokykla. Galimai, joje pamokos galėdavo vykti ir po darbo valandų, vakarais, todėl ir buvo prigijęs toks pavadinimas „vakarinė“. Iki mokyklos, kiek teko girdėti, pastate yra buvęs ir kažkoks bendrabutis. Apie jį man šiek tiek pasakojo jame kažkiek laiko gyvenęs Vytautas Saulis, dabartinis mero patarėjas.
- Iš ko įsigijote pastatą?
- Pastatą įsigijau iš Švenčiausiosios Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos. Kiek žinau, pastatas joms buvo grąžintas natūra vietoje kito anksčiau joms priklausiusio pastato. Kadangi jos Rokiškyje neplanavo vykdyti jokios veiklos, pastatą pardavinėjo. Jų atstovė Rokiškyje, besirūpinusi pastatu, buvo Audronė Elė Vilčinskienė. Įdomus faktas, kad su kongregacija preliminarią sutartį dėl pastato įsigijimo pasirašiau 2012 12 12. Toks įdomus skaičių derinys gavosi visai atsitiktinai, tačiau iki šiol tai puikiai prisimenu.
- Ar daug pakeitimų padarėte po įsigijimo? Kokios būklės buvo šis pastatas?
- Pastatas buvo apgailėtinos būklės - tiek viduje, tiek išorėje. Namas pastatytas 1933 metais. Viskas, kas iš jo liko, tai rąstinės sienos ir gegnės. Buvo baisu, kad rąstai bus supuvę, tačiau, pradėjus rekonstrukciją, pasimatė, kad rąstinės sienos - puikios būklės, tik keliose vietose jas reikėjo nežymiai remontuoti ir sutvirtinti. Vykdant pastato rekonstrukciją, buvo ir kuriozinių epizodų. Pvz., ardant grindis pasimatė, kad jos yra iš daugelio sluoksnių – kaskart, darant remontą, grindys būdavo dedamos tiesiai ant prieš tai buvusių grindų. Keliuose kabinetuose buvo toks „sumuštinis“: laminatas, linoleumas, parketas, vėl linoleumas, presuotas kartonas, medinės grindys ir juodgrindės. Su sienomis irgi buvo panašiai - visas remontas senais laikais buvo lipdomas ant viršutinio sluoksnio - medis, tapetai, kartonas, vėl tapetai, tinkas, dažai... Paskutiniame sienų sluoksnyje daug kur buvo sukryžiuotos lentelės, užteptos kalkėmis. Dar senesniuose sienų fragmentuose vietoje sukryžiuotų lentelių radome kažkokių žolių pluošto, taip pat padengtų kalkėmis. Stogas, beje, irgi buvo dviejų sluoksnių - apačioje senovinio apdirbimo skarda, o viršuje - šiferis. Skardinis stogo sluoksnis daugelyje vietų galimai buvo pramuštas bombų ar kitokių sprogmenų skeveldrų. Dar vienas keistas dalykas - viso antro aukšto grindų apatinis sluoksnis buvo iš molinių plytų. Gali būti, kad buvo tokia to meto mada arba buvo daroma iš tokių medžiagų, kokių tuo metu buvo galima gauti. Perdangos buvo apšildytos molio ir žemių sluoksniu.
Pastato išplanavimas prieš rekonstrukciją buvo visiškai kitoks. Kažkada apsilankę seniau čia dirbę mokytojai stebėjosi, kad viskas taip kardinaliai pakeista ir tik iš atminties galėjo pasakyti, kurioje pastato pusėje koks kabinetas buvo.
Nors pastatas ir nėra kultūros paveldas, tačiau stovi kultūros paveldo teritorijoje, todėl, vykdant rekonstrukciją, reikėjo laikytis tam tikrų specialių reikalavimų, samdyti archeologus, kad atliktų archeologinius kasinėjimus. Turbūt mažai kas galėtų pasakyti, kad aikštės pusėje esantys pastato langų rėmai yra mediniai. Toks buvo reikalavimas. Kaip ir pilko šiferio stogo danga...
- Ar perkant pastatą, jau buvote numatęs jo paskirtį?
- Tuo metu mano besikuriančiam verslui reikėjo ofiso. Tokia ir buvo pirminė mintis, labai nedetalizuojant, ką reiks daryti su likusia didžiulio pastato dalimi. Pasibraižiau pastato naują išplanavimą, kad būtų galima ateityje kuo universaliau pritaikyti įvairioms veikloms. Tačiau visko nenumatysi - vėliau pastato išplanavimą teko dar šiek tiek keisti, nes į Rokiškio kavinių rinką 2015 metais atėjo naujas žaidėjas - kavinė „Pupelė“. Iš mažiausios Rokiškio kavinukės „Pupelė“ tapo pačia didžiausia Rokiškyje veikiančia kavine, galinčia talpinti gerokai virš 100 klientų. Šiuo metu „Pupelė“ yra užėmusi 70 proc. viso pastato (jai priklauso visas pirmas ir dalis antro aukšto). Be kavinės pastate dar įsikūrusios UAB „Miškų ministerija“, UAB „Rokiškio Sirena“, kirpykla ir dar viena įstaiga.
- Kas kūrė šio pastato vidaus interjero dizainą? Kieno mintis - pasirinkti išskirtinius tapetus, baldus?
- Šį klausimą kažkodėl išgirstu itin dažnai - beveik be išimties iš visų, apsilankiusių pastate. Žmonėms turbūt keista, įėjus į iš pažiūros niekuo neišsiskiriantį pastatą, pakliūti į klasikinio stiliaus aplinką su atitinkamais baldais, tapetais ir paveikslais. Visą interjero dizainą kūriau pats, jei tai galima pavadinti kūrimu. Tiesiog man patinka tokia aplinka ir senoviniai baldai, tad viskas gavosi natūraliai, nereikėjo tam įdėti jokių pastangų. Kiek ilgiau reikėjo pagalvoti apie tai, kaip išplanuoti patalpas. Turėjau kelias dienas pasivaikščioti po remontuojamus griuvėsius ir vaizduotėje pamatyti, kaip viskas turėtų atrodyti po remonto. Į mano kabinetą pirmą kartą patekę žmonės irgi sako, kad dar niekur nėra matę tokio kabineto. O viskas paprasčiau, nei atrodo. Tereikėjo padaryti taip, kaip man patinka - pirkti baldus ne iš IKEA, o iš naudotų baldų parduotuvių, prie jų šiek tiek priderinant tapetus, šviestuvus ir kitas interjero detales. Kaina absoliučiai ta pati, o efektas - visai kitas. Svarbiausia, kad dariau tai dėl savęs, o ne dėl kitų. Man tiesiog patinka būti tokioje aplinkoje.
Beje, ateinant „Pupelei“, pagrindinė mano sąlyga buvo daryti kavinę su senoviniu interjeru ir baldais, nors kavinės savininkė Laura Viduolytė - Pupelienė iš pradžių svarstė kavinėje statyti baldus iš europalečių. Šiuo klausimu jaučiuosi labai patenkintas, kad uždaviau būsimai kavinei reikiamą toną. Šiuo metu, tiesa, kavinė kapitališkai atsinaujino ir šiek tiek pasikeitė - neliko senovinių baldų, tačiau stilius, kiek tai įmanoma, išlaikytas.
A. E. Vilčinskienė pastatą pristatinėjo galimiems pirkėjams. Jų buvo tik du
Prekybininkė, Rokiškio rajono savivaldybės tarybos narė Audronė Elė Vilčinskienė papasakojo, kad pažįstamo advokato, atstovavusio vienuolių kongregaciją, buvusi įpareigota tik aprodyti šio pastato patalpas tiems, kas susidomės pirkiniu. Kiek pamenanti, pats pastatas vienuolėms nepriklausęs, jis buvo grąžintas vietoje kito. Jai pasirodę, kad vienuolės norėję kuo greičiau atsikratyti statinio, jokių planų Rokiškyje neturėjo, todėl pastato kaina, pagal to meto nekilnojamojo turto rinkos situaciją, nebuvusi didelė, nors pastatas – ypatingoje vietoje, Senamiestyje. Galimų pirkėjų didesnio susidomėjimo namas nesulaukė. Pasak A. Vilčinskienės, buvo tartasi tik su dviem galimais pirkėjais. Antrasis buvęs Simonas Tuska, kuris iš karto apsisprendė pirkti. Po to dar buvęs vienas galimos pirkėjos skambutis, tačiau A.E. Vilčinskienė atsakiusi, kad pirkėjas jau rastas. Kas anksčiau buvo įsikūręs pardavinėtame pastate, A. E. Vilčinskienė sakė nežinanti, kadangi visada gyveno Juodupėje, o ne Rokiškyje.
Mero patarėjas V. Saulis gyveno čia įsikūrusiame mokinių bendrabutyje
Rokiškio rajono savivaldybės mero patarėjas, buvęs Seimo narys, Vytautas Saulis atsiminė laikus, kai jam teko gyventi mokinių bendrabutyje - pastate, kuriame dabar įsikūrusi kavinė „Pupelė“. Sakė, kad kartais, atėjęs papietauti į kavinę, pajuokaująs, kad jam priklauso nuolaida, nes čia anksčiau gyveno. Tai galėjo būti 1963-1966 metai. Tais laikais buvo atskiri bendrabučiai berniukams ir mergaitėms. Dabartiniame Nepriklausomybės a. 12 pastate gyveno berniukai, o gretimame – mergaitės. Kambariuose vyresniųjų klasių mokiniai gyvenę po kelis. Iš viso berniukų bendrabutyje tuo metu buvo apgyvendinta iki 30 mokinių. Ten buvo virtuvė, kurioje buvo gaminamas maistas bendrabučio gyventojams. Moksleivius prižiūrėjo auklėtojai. V. Saulis sakė, kad ne visi norintys galėjo apsigyventi bendrabutyje, dėl kiekvieno atvejo būdavo sprendžiama atskirai. Daliai moksleivių tėvai nuomodavo butus, apgyvendindavo pas giminaičius. V. Saulis pasakojo: „Rokiškyje pradėjau mokytis nuo 9 klasės, o gyvenau Kurkliečių kaime, dabartinėje Jūžintų seniūnijoje. Važinėti būtų buvę sunku, tad bendrabutyje praleisdavau labai daug laiko: sekmadienį vakare atvažiuodavome, o šeštadienį po pamokų (tą dieną pamokos būdavo sutrumpintos) važiuodavome namo.“
Galbūt dar būtų galima išgirsti ir kitų šio pastato istorijų, tačiau kol kas pavyko sužinoti tik tiek. O gal kas nors iš skaitytojų žino ką nors daugiau?
Rekomenduojami video
