Daugybę pomėgių turinčiam Kęstučiui darbą rasti ne bėda – „įdarbina“ hobius (foto) (0)

Nors vaikystėje ir paauglystėje, kaip ir daugelis bendraamžių, domėjosi kompiuteriniais žaidimais bei dėl savo profesinės karjeros konkrečių planų neturėjo, Kęstutis Puriuškis dabar – fotografas bei verslininkas, savo pomėgius bandantis panaudoti ir kaip pragyvenimo šaltinį. Yra dar užsiėmimų, kurių Kęstutis nesugebėjo „įdarbinti“, bet su laiku galbūt ir tai pavyks. „Rokiškio Sirena“ pakalbino šį jauną žmogų apie tai, kaip jo pomėgiai tapo darbu.

FOTOGRAFAVIMAS

- Kada susidomėjai fotografavimu?

- Manau, 2015-ieji buvo pati susidomėjimo pradžia. Tiesiog kurį laiką stebėjau kitų fotografų darbus ir pats savęs paklausiau: „Kodėl aš negaliu?“ Tad nusipirkau savo pirmąjį fotoaparatą „Olympus“ – vadinamą „skaitmeninę muilinę“, o iš tiesų tokie fotoaparatai vadinami sisteminiais. Pabandžiau su juo fotografuoti mėnesį ir supratau, kad nieko nebus – reikia geresnio.

- Tai koks buvo antrasis fotoaparatas?

- Nusipirkau „Nikon“ firmos, kuris buvo praktiškesnis.

- Kaip vyko pirmieji bandymai?

- Buvo taip, kad kur ėjau, ten fotografavau. Ėmiau fotografuoti draugus, pažįstamus, gimines. Jie stengėsi mane palaikyti, nenumušti motyvacijos. Taip ir įsivažiavau. Pirmo darbo už užmokestį netgi nepamenu. Iš žmonių reakcijų supratau, kad jiems mano darbas patiko.

- Kada pajutai, kad jau gali fotografavimo imtis kaip verslo?

- Man befotografuojant pažįstamus, reikėjo maždaug dviejų mėnesių „įsivažiuoti“. Tada nusprendžiau pasinaudoti Užimtumo tarnybos parama jaunam verslui. Turėjau parašyti projektą ir, jeigu pasiseks, gauti finansavimą darbo pradžiai. Projektą rašiau pats. Turėjau nurodyti, kuo esu geresnis negu kiti. Parašiau, kad daugiau dėmesio skiriu retušavimui. Iš tiesų valandų valandas mokiausi retušuoti.

- Paramą gavai? 

- Žinoma, paramą gavau – 8000 eurų. Už gautą finansinę paramą nusipirkau aparatūrą. Skirtą sumą turėjau išnaudoti optimaliai – kad nei trūktų, nei liktų. Tada ir prasidėjo rimtesnis darbas. Mat yra situacijų, kur iš tiesų reikalinga kokybiška aparatūra ir jokia „taikli akis“ bei geras skonis situacijos neišgelbės.

- Vis dar naudojiesi ta pačia aparatūra?

- Na, įsigijau dar stabilizatorių. Parašiau paraišką savivaldybei subsidijai gauti ir pavyko. Neatsižadu minties ir toliau savo aparatūrą tobulinti.

 - Kokių įdomiausių užsakymų esi gavęs?

- Didžiausias užsakymas – nufotografuoti ir nufilmuoti durų salonui jų prekių pavyzdžius, pristatyti įmonės veiklą. Man tai buvo gera praktika ir įdomi patirtis. Keturios dienos nepertraukiamo darbo, o iš viso prie šio projekto dirbau apie dvi savaites. Vykdant šį sumanymą, aplankyti didieji Lietuvos miestai bei Jonava, Marijampolė, pamenu, kad iš viso jų - aštuoni. Kaip anekdotą galiu papasakoti situaciją, kai gavai keistoką užsakymą. Skambina man moteris ir klausia: „O jūs mirusius fotografuojate?“ Šiek tiek pasimetęs atsakiau, kad galiu pabandyti. Tada moteris paklausė, ar jai atvežti, ar pats atvažiuosiu. Vos nenugriuvau. Pasirodo, reikėjo perdaryti, retušuoti mirusio žmogaus nuotrauką, kuri pastatoma šarvojimo salėje...

- Galbūt specializuojiesi kokioje nors srityje? Ką daugiausia tenka fotografuoti?

- Dabar orientuojuosi į renginius – pvz., vestuves, krikštynas, gimtadienius. Ten ne tik dirbu, bet susipažįstu su žmonėmis, gerai praleidžiu laiką. Būna ir kitokių užsakymų – produktų, prekių, automobilių fotografavimas, asmeninės fotosesijos. Žinau, kad anksčiau buvo populiaru fotografuoti laidotuves, tačiau, laimei, to nebėra, nors fotografai šia liūdna proga pasidarydavo gražaus pinigėlio...

- Ką manai apie nuosavą fotostudiją?

- Kol kas nežinau, ar to iš tiesų man reikia. Ji galbūt praverstų teminių fotografijų darymui – Kalėdų, Šv. Valentino dienos proga. Bandžiau tokias patalpas įsirengti, bet jos netrukus pasirodė netinkamos, nes nebuvo patogumų. O merginoms juk reikia ir pasidažyti, nusiprausti, galbūt ir persirengti. Kai prieš 3-4 metus gyvenau Vilniuje, buvau susipažinęs su makiažo meistre ir mainais už jos darbų fotografavimą galėjau naudotis profesionalia fotostudija. Studijoje irgi šio bei to naujo išmokau – pvz., kaip susireguliuoti apšvietimą. (Pagalvojęs – aut. pastaba) Vis tik manau, kad anksčiau ar vėliau fotostudija bus....

- Ar jauti kitų fotografų konkurenciją?

- Į kitus fotografus žiūriu kaip į draugus, stengiuosi susidraugauti. Susitikę renginiuose, visada persimetame vienu kitu žodžiu. Rokiškyje fotografai labai skirtingi savo braižu, fotografavimo stiliumi – įspūdis toks, tarsi mūsų visų akys mato skirtingai. Konkurentu nematau ne dėl to, kad jaučiuosi geresnis, bet todėl, kad man jie – draugai. Be to, juk niekada negali žinoti, kada gali prireikti kolegos pagalbos, pasidalinant užsakymais, klausiant patarimo.

- Ar tenka girdėti kritikos?

- Visada išklausysiu pastabas, stengsiuosi pamatyti klaidas. Dėl kritikos laikausi nuostatos, kad kritikuoti kolegas nėra tinkama.

- Ką manai apie kai kurių formuojamą fotografų įvaizdį – vakarėlių dalyviai, nerimti, pasinaudojantys merginų dėmesiu?

- Gal nuskambės žiauriai, bet kai dirbu, pas mane jausmų nėra. Esu intravertas ir galiu dienų dienas būti vienas, todėl vakarėliai nėra mano stichija. Darbo etika man labai svarbi. Manau, kad viena netinkama fraze galima susigadinti reputaciją. Dėl merginų – manau, yra laikas darbui ir yra laikas asmeniniam gyvenimui.

- Ar fotografuodamas žmones, būna, kad surežisuoji pozas, mimikas, grupės žmonių sustatymą?

- Stengiuosi, kad scenos fotografijose būtų natūralios, daugiau tikro judesio. Režisūros – minimaliai. Pvz., manau, kad vestuvėse svarbu emocija ir tinkama aplinka.

- Ar nepagalvoji tapti fotomenininku ir daryti nuotraukas su gilia mintimi ar pan.?

- Link tapimo fotomenininku neinu. Nejaučiu savyje tokio poreikio. Parodų man nereikia, nes net nežinau, ką ten galėčiau parodyti. Pripažinimo specialiai neieškau.

- Kaip su atvaizdų naudojimu – ar asmeninių švenčių nuotraukas naudoji savo darbo reklamai?

- Vestuvių nuotraukų paslaptyje nelaikau. Nufotografuoto asmens nuomonės dėl viešinimo atsiklausiu tada, kai naudoju nuotraukas iš asmeninių fotosesijų. Jeigu kažkas paprašo nuotraukas iš viešos erdvės ištrinti, taip ir padarau. Nelaikau, kad nuotraukos – mano intelektinė nuosavybė. Taip pat yra itin asmeniškų nuotraukų, kurios darytos tik tam žmogui, todėl internete niekada neatsidurs.

SALONŲ VALYMAS

- Kiek žinau, švarini ir automobilių salonus. Kaip tokia verslo idėja atėjo į galvą?

- Man visada patikdavo pačiam valytis savo mašiną. Patikdavo švaros, jaukumo pojūtis. Per Užimtumo tarnybos projektą susipažinau su vienu vyruku, kuris ėmėsi poliruoti automobilių kėbulus. Žiūrėjau į jį ir pajutau, kad man patinka toks švarus, kruopštus darbas. Apjungėme pajėgas. Nusipirkau mašinų salonų valymo priemonių ir pabandžiau valyti mašinų vidų draugams bei pažįstamiems. Visą informaciją, kaip tai daryti, radau internete. Toks darbas man – kaip meditacija, kuri mane atmuša nuo rutinos, nes nejaučiu čia monotonijos.

- Kaip randi klientus?

- Daugiausiai jie ateina per rekomendacijas. Esu valęs senų, darbinių mašinų nešvarius salonus ir naujų mašinų išpuoselėtą vidų. Gal ir ne viską pavyksta išvalyti, bet vis tiek lieka švaros pojūtis ir tikrai vaizdas – visai kitoks. Yra žmonių, kurie mėgsta mašinas valytis patys, yra žmonių, kurie kreipiasi į mane reguliariai.

- Ką be salono valymo gali papildomai pasiūlyti klientams?

- Galiu atvažiuoti išvalyti mašinos į vietą, galiu pasiimti mašiną darbo pradžioje ir vakarop ją grąžinti. Įmanomi įvairūs susitarimai, kaip ir ką galiu padaryti.

- Ar daug turi užsakymų?

- Sunku pasakyti, nes klientų kiekis nėra pastovus. Šiam verslui būdingas sezoniškumas. Žiemą išvalyti salonai sunkiau džiūsta. Kada reikia valyti mašiną, priklauso nuo to, kaip  dažnai ji naudojama ir prižiūrima.

- Ar viskas mašinų salonuose išsivalo?

- Naudoju geras priemones, tai dažniausiai taip. Šiaip visko pasitaiko. Kad taip nenutiktų, salonus valyti reikia nuolat, reguliariai.

POMĖGIAI

- Kokių dar turi talentų, pomėgių – gal ir jiems kada ateis eilė tapti daugiau nei hobiu?

- Sportuoju, mėgstu pasivaikščiojimus gamtoje. Mėgstu ir muziką. Esu baigęs muzikos mokyklą. Neseniai prisijungiau prie „Alchemikų“ komandos, kuri propaguoja elektroninę muziką. Ką beveikčiau, visada užsidėjęs ausines, klausau muzikos. Tiesa, man patinka ne popsas. Giedu Rokiškio bažnyčios chore. Taip pat mėgstu skaityti knygas.