Kaip rasti tinkamą darbuotoją, kai kandidatai nebeatsiliepia (0)

Situacija pažįstama daugeliui. Skelbimas patalpintas, atlygis normalus, pareigos aiškios. Pirmos dienos dar teikia vilčių, atsiranda keli CV, įvyksta pokalbiai. O tada – tyla. Kandidatai dingsta. Neatrašo, neatsiliepia, neateina į antrą pokalbį. Darbuotojų paieška tokiose akimirkose pradeda erzinti ir kelti klausimą: kas nutiko, jei anksčiau tai veikė?

Atsakymas dažniausiai nemalonus, bet paprastas. Kandidatai nepasikeitė taip stipriai, kaip pasikeitė jų lūkesčiai ir elgsena.

Tylintys kandidatai nėra problema, tai signalas

Kai žmogus nebeatsiliepia, labai patogu tai nurašyti jo neatsakingumui. Visgi dažniau tai ženklas, kad kažkur nutrūko ryšys. Gal pokalbis buvo per formalus. Gal grįžtamasis ryšys užtruko. Gal pats pasiūlymas nesuskambėjo taip, kaip tikėjotės.

Vienoje įmonėje, su kuria teko kalbėtis, vadovas atvirai prisipažino: „Mes visada parašydavome po savaitės. Galvojome, kad tai normalu.“ Kandidatai per tą savaitę jau būdavo priėmę kitą pasiūlymą arba tiesiog praradę susidomėjimą. Niekas nepyko, tiesiog dingo.

Greitis šiandien svarbesnis nei tobula tvarka

Darbuotojų paieška šiandien labiau primena gyvą pokalbį nei konkursą su etapais. Kai tempas per lėtas, kandidatas jaučiasi nereikalingas. Net jei pasiūlymas geras, emocija būna atvėsusi.

Veikiančios komandos tai suprato ir pakeitė paprastą dalyką. Jie atsako greitai. Net jei atsakymas trumpas, net jei dar nėra sprendimo. Žinutė „grįšime rytoj“ dažnai reiškia daugiau nei tylėjimas tris dienas.

Žmonės nori jausti, kad su jais kalbama, o ne laikoma sąraše.

Darbo pasiūlymas turi kalbėti apie realų gyvenimą

Dar viena vieta, kur kandidatai pradingsta, – pasiūlymo formulavimas. Pareigos, atsakomybės, reikalavimai. Viskas teisinga, bet be jausmo. Žmogus skaito ir nemato savęs.

Vienas kandidatas po pokalbio pasakė labai aiškiai: „Aš supratau, ką turėsiu daryti, bet nesupratau, kaip jausiuosi dirbdamas pas jus.“ Tai daug pasako.

Kai pasiūlyme atsiranda kasdienybės detalės, komandos tempas, vadovo bendravimo stilius, kandidatai lieka pokalbyje ilgiau. Jie ima klausti, o tai jau geras ženklas.

Kodėl verta kalbėti su tais, kurie patys nerašo

Didelė dalis tinkamų žmonių darbo aktyviai neieško. Jie dirba, turi savo ritmą ir retai siunčia CV. Tačiau jie kalbasi. Su kolegomis, su pažįstamais, su tais, kurie kreipiasi asmeniškai.

Čia darbuotojų paieška reikalauja drąsos išeiti iš skelbimų ribų. Asmeninė žinutė, rekomendacija, trumpas pokalbis be spaudimo dažnai atveria duris, kurios per portalus lieka uždarytos.

Tokiuose pokalbiuose mažiau vaidybos. Daugiau atvirumo. Ir gerokai mažiau dingimų.

Kai viduje trūksta laiko ar aiškumo

Ne visos įmonės gali skirti tiek dėmesio kiekvienam kontaktui. Kartais vadovas pavargęs, HR apkrautas, o procesai pradeda strigti. Tada kandidatai tai pajunta pirmi.

Tokiose situacijose išorinis partneris padeda palaikyti tempą ir ryšį. Ne formaliai, o žmogiškai. Kandidatai gauna atsakymus, vadovai – aiškesnį vaizdą, kas vyksta rinkoje ir kodėl žmonės traukiasi.

Svarbiausia, kad darbuotojų paieška vėl tampa dialogu, o ne laukimu.

Kai atranka tampa pokalbiu, o ne filtru

Geriausi rezultatai ateina tada, kai kandidatas nejaučia, kad jį tikrina. Jis jaučia, kad su juo kalbasi. Klausimai paprasti, atsakymai ne išmokti. Pokalbis apie darbą, o ne apie įvaizdį.

Tada žmonės nedingsta. Net jei atsakymas būna neigiamas, jie jį priima ramiau, nes jaučia pagarbą.

Ir būtent čia slypi atsakymas, kaip rasti tinkamą darbuotoją tylos laikais. Mažiau formos, daugiau ryšio. Mažiau laukimo, daugiau gyvo kontakto. Tai nėra sudėtinga, bet reikalauja dėmesio. Ir jis atsiperka.

Užs. nr. 3423.