„Aleliuja“ vadovės V. Likienės linkėjimas: „Dieve, neatimk iš mūsų to, ką turime“ (0)

Jūžintų sakralinės muzikos choro „Aleliuja“ istorija prasidėjo prieš 10 metų, kai Pandėlyje dirbusi, tačiau visame Rokiškio rajone žinoma ir itin vertinama vokalo mokytoja Vilma Likienė pagaliau „pasidavė“ tuometinio Jūžintų parapijos klebono Leono Lindos įkalbinėjimams atvykti į Jūžintų bažnyčią vargonuoti. Nors ir iki tol Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Šv. Mišių metu skambėdavo giedotojų balsai, tačiau to niekaip negalima sulyginti su šiandien po skliautais aidinčiomis melodijomis. „Aleliuja“ choro choristai dabar stebina ne tik jūžintiškius: Rokiškio vardą kolektyvas garsina keliaudamas giedoti į skirtingas Lietuvos bažnyčias, prieš trejetą metų tapo krikščioniškos sakralinės muzikos konkurso „Garbė Visagaliui“ laureatais, o šiemet sulaukė kvietimo iš paties Panevėžio vyskupijos vyskupo, dalyvauti kitąmet rengiamoje vyskupijos šimtmečio minėjimo šventėje bei kunigo Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju iškilmėse (A. Lipniūnas kitąmet bus paskelbtas palaimintuoju ir taps ketvirtuoju lietuviu, iš Vatikano bei Romos popiežiaus sulaukusiu tokio įvertinimo – aut. past.). Šiose iškilmėse „Aleliuja“ dalyvaus kartu su keletu kitų pajėgiausių Panevėžio vyskupijos chorų, kurie bendrai repeticijai bursis jau lapkričio 22-ąjų naujojoje Utenos bažnyčioje. Džiaugdamasi gautu kvietimu, V. Likienė „išdavė“ dar niekam nesakytą paslaptį, jog būtent ji buvo vyskupijos 80-mečio šventės organizatorė...  

Bet šį kartą su chorvede kalbėjome ne apie tai, o trumpai apžvelgėme veiklos 10-metį, moteris dalinosi mintimis ar prabėgęs laikas yra daug ar mažai, prisiminė pirmąją repeticiją ir džiaugėsi tuo, ką šiandien yra sukūrusi.

– Kunigas J. Bučelis pasidžiaugė, kad choristai tuoj nebetilps ant viškų. Tad kiek balsų gieda Jūsų chore?

– Šiandien choras buvo ne pilnos sudėties – trūko trijų chorisčių. Jei būtų susirinkę visi, būtume pritrūkę segtuvų (šypteli – aut. past.). O skaičiuojant visus, net ir tuos, kurie dėl tam tikrų aplinkybių šiandien negalėjo dalyvauti iškilmėse, chore gieda 18 žmonių.

– Savo padėkos kalboje Jūs labai gražiai pasakėte, kad „Bažnytinė muzika neturi amžiaus“, tačiau jei paklausčiau ar nedidelio miestelio chorui dešimt metų yra daug, ką atsakytumėte: daug ar mažai?

–  Žinote, „daug ar mažai“ yra filosofija. Jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie tą kilimą, kuris nutiestas per visą bažnyčią, kaip pasakyti jis – ilgas ar trumpas? Matuojant pagal bažnyčios erdvę, jis yra ilgas – juk driekiasi per visą bažnyčią. Bet jeigu jį ištiestume dangaus horizonte, jis – visiškai trumputis. Tad ir tie pralėkę dešimt metų vertinami įvairiai. Jei pažiūrėsi į tai, kad kiekvieną sekmadienį, kiekvieną šventę man reikia atvažiuoti penkiasdešimt kilometrų ir juos grįžti, tai galim skaičiuoti: per metus būna apie šešiasdešimt paprastų sekmadienių. Nekalbu apie Vėlines, Kalėdas, Velykas, apie Žolinę ir kitas liturgines šventes... Tad kaip ir sakėm, daug ar mažai yra filosofinis klausimas. 

– Tada lai į jį kiekvienas žmogus atsako sau pats. O ką Jums reiškia šis darbas – sakralinio choro vadovė?

– Šis darbas yra kitoks, negu bet kur kitur. Šiandien Lietuvoje yra mažai Kultūros centrų, kurie turi sakralinės muzikos kolektyvus (choras priklauso Rokiškio Kultūros centrui – aut. past.). O jeigu turi sakralinės muzikos kolektyvą, jis būtinai turi būti praktikuojantis. Man vienas kunigas yra pasakęs tokios stebuklingus žodžius: „Vilma, tu dirbi su atsidavimu“. Ir tai viską pasako. Žinot ką reiškia atsidavimas? Tai reiškia, kad tu neturi Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių, nes visą laiką esi toje tarnystėje. Bet tai yra mano misija, kurią lydi tiek choristai, tiek parapijiečiai. Šiandien čia susirinko daugybė žmonių ir tai nėra stebuklas – jie visada čia, kiekvieną sekmadienį, visi. Labai retu atveju kažkurio nėra.

– Jūsų choro skambesio tikrai galėtų pavydėti ne viena didelė bažnyčia. Ar Jums nesinori „platesnių vandenų“, nei mažyčiai Jūžintai, kur į Šv. mišias ateina, spėju, mažai parapijiečių?

– Žmonių būna labai įvairiai: ir virš šimto, kartais būna tik trisdešimt. Turbūt priklauso nuo metų laiko, nes mūsų bažnyčia yra nešildoma ir žiemą čia šalta. Nereikia slėpti, kad parapija iš tikrųjų yra nykstanti. Bet yra nemažai atvažiuojančių. O kai atsisuki atgal ir pamatai tuos kelis žmones, kurie net ir sunkiai eidami atėjo – širdis džiaugiasi. Kartą po Jūžintų bažnyčią vaikščiojo rašytojas Edmundas Malūkas. Aš taip pat buvau čia ir jis manęs paprašė pagiedoti, net sumokėti siūlėsi (šypteli – aut. past.), o aš klausiu kam jam to reikia? Jis sako: „Suprantat, bažnyčia be garso yra negyva“. Man šie žodžiai įsirėžė į atmintį.

– Gal todėl kunigo L. Lindos ir buvote primygtinai kviečiama giedoti jo parapijoje? Smalsu, ką radote atėjusi čia dirbti?  

– Visada sakiau, kad ta pradžia buvo ne mano iniciatyva: aš nebuvau nusiteikusi važinėti šitiek kilometrų ir tikrai neieškojau vargonininko tarnystės. Turėjau tuo metu du darbus skirtingose mokyklose ir man krūvio tikrai pakako. Tačiau Jūžintų bažnyčioje esu giedojusi keleto santuokų ceremonijų metu ir kunigas Leonas, girdėjęs mano balsą, nebenorėjo nieko kito. Skambino ir primygtinai prašė vargonuoti bažnyčioje. Per vieną dieną, pamenu, skambino net keturis kartus. Pagalvojau, kad gal nereikia su kunigu pyktis, gal tikrai jam labai reikia pagalbos. Ir jei trumpai – atvažiavau vieną kartą padėti, kitą kartą ir, tikrąja to žodžio prasme, jis mane įklampino (juokiasi – aut. past.). Bet įklampino labai gražiais būdais: parodydamas labai didelį ir nuoširdų dėmesį kaip vargonininkei. Nors aš jam čia vežiau vieną vargonininkę, antrą, trečią, bet jam niekas netiko. Supratau, kad man teks eiti šiuo keliu... 2015 m. rugsėjo 13 d. atėjusi radau senojo vargonininko „palikimą“ – kelis choristus, kuriuos, žinojau, reikės ruošti Kalėdoms. O pirmoji mūsų repeticija man ir šiandien prisiminus kelia šiurpuliukus kūne (šypteli – aut. past.)...

– Intuicija kužda, kad šiurpuliukai buvo ne dėl puikaus balsų skambesio...

– Tikrai ne. Atėjusi į pirmą repeticiją aš jiems sakau: „Mums reikės giedoti „Gul šiandieną jau ant šieno“. Jie man tarmiškai atsako: „Ai, vadove, šytų mokam“. Viskas gerai, tikiu, kad moka, bet aš juk nesu girdėjusi, kaip jie gieda. Ir kai jie užtraukė šią giesmę visokiais balsais... man tikriausia visos blusos nugaišo, jeigu jų turėjau (juokiasi – aut. past.). O aš stoviu ir galvoju: „Dieve, nuo ko man pradėti? Aš nežinau!“. Tegalėjau pasakyti, kad tai – absoliučiai nesakralu ir siaubinga, bet aš nežinau, kaip tą siaubą sutvarkyti. Visgi kartais mokydama naudoju tokią metodiką: choristams parodau, kaip yra negražu. Tad ir tąkart, iš visų jėgų, visu balsu užrėkiau. Tiesiog rėkiau, ne giedojau. Pamenu žiūrėjo į mane didelėmis akimis, nes prieš tai juk ne kartą girdėjo kaip giedu, ir vienas iš jų tik paklausė: „Tai kū čia mums reikėtų daryt?“. Šypsojausi, kad jeigu jie Kalėdų rytą šitaip užgiedos, tai bus ne Kalėdos, o Didysis penktadienis – tas šventas kūdikėlis dar negimęs numirs. Ir kai šiandien kunigas sakė, kad tie, kurie gieda, meldžiasi dvigubai, aš visada savo choristams sakau, kad jeigu rėkti ir demonstruoji savo balsą, bet nieko viduje nejauti ir nesupranti, kur tu tai siunti, tai ne tik, kad dvigubai nesimeldi, bet dar ir darai pačią didžiausią nuodėmę – puikybės nuodėmę – siekdamas parodyti, koks gražus tavo balsas. Tai va, dešimt metų čia vyksta vokalo pamokos: kaip valdyti savo balsą, kaip jį naudoti. O kai išmokai žmogų naudotis savo instrumentu – savo balsu – tada ant viškų stovinčių ir giedančių 12 žmonių atrodo lyg 40. Visa mano darbo sistema ir yra tokia: ji eina tik į dvasingumą, į sakralumą. Ar būčiau tada patikėjusi, jei kas nors būtų pasakęs, kad išbūsiu čia 10 metų? Tikrai ne. Bet dar labiau stebina, kad iš tų kelių žmogelių drebančiais balsais, su kuriais pradėjau, išsaugsim iki to, kas yra šiandien. Aš ir pati suprantu, kad šiandien jau pakankamai gražiai skambam. Bet pradžia buvo sunki ne tik dėl giedotojų mokymo: repeticijos vykdavo arba šaltoje bažnyčioje, arba tekdavo blaškytis lyg našlaičiams po žmones: pas Aldona Pajedienę namuose, pas Joną Jušką pirtyje, pas Vilmantę Mačežienę kaimo turizmo sodoje... Kažkada neturėjom net padoraus instrumento, bet mūsų kunigas jį parūpino ir dabar jau galim užsidėti „gaziuko“ kiek norim. Žmonės čia yra ypatingi, jie dalinasi viskuo: ypač dosniai ir noriai savo laiku. Nes sekmadieniai yra mūsų auksinė diena, kurią visą praleidžiame kartu. 

– Žinau du choristus, kurie yra ne vietiniai: verslininkas Leonardas Šablinskas atvažiuoja iš Rokiškio, rajono meras Ramūnas Godeliauskas iš kiek arčiau – Ragelių parapijos. Ar yra daugiau ir iš toliau?

– Tikrai yra. Mūsų Karolina atvyksta iš Vilniaus. Ji gyvena ir dirba sostinėje, bet kiekvieną sekmadienį skiria Jūžintams, mums. Gintas su Brigita gyvena ir dirba Utenoje, Vita – Obeliuose, Daivutė – Kamajų parapijoje. Dabar prisijungia Aistė iš Kupiškio, o Eglė – iš Laibgalių. Vietiniai yra: Vilmantė, Rita, Roma, Regina, Danutė, Inga ir jauniausioji, močiutę chore pakeitusi Auksytė.

– Ar tai buvo ta mergaitė, kurią pasveikinote su „Įvilktuvėmis“?

– Taip. Ji dabar yra septintokė, o pas mus chore – antrus metus. Kaip jau sakiau, chore giedojo jos močiutė, o Auksė kurį laiką mane už rankos vis prie bažnyčios tampė: „Gal ir aš noriu ateiti giedoti, gal kai kada ir mane priimsit?“. Bet artėjo Velykos, mes ruošėme rimtą repertuarą ir suabejojau, ar tas vaikas gebės greitai įsijungti. Paskui jaus diskomfortą, kad neišmoko. O po Velykų mes ją sutikome kaip pilnateisę choro narę ir šiandien ji jau gieda solo giesmę. Tiesą pasakius nemažai choristų turi savo solo giesmes arba psalmes. Iš jų pačių lūpų esu girdėjusi, jog jei vadovė – aš – pasitikiu, leidžiu giedoti solo, reiškia – jie gali.

– Bet Jūsų pasitikėjimas iš tikrųjų daug reiškia, nes, kaip be būtų, vieša paslaptis, jog V. Likienė pasižymi griežtumu ir lipti „ant scenos“ bet kam neleis.

– Bažnyčioje yra šiek tiek kitaip. Visada norisi, kad garsas netrukdytų žmonėms melstis. Priešingai – sieki, kad padėtų, kad sielą keltų aukštyn. Tačiau kitą kartą, kaip sakau, vardan žmogaus patirties turi ir truputį tos gėdo atkentėti, bet džiaugtis, kad žmogus turėjo drąsos vienas tai daryti. 

– Nesiekiant nieko įžeisti, tačiau mažo miestelio bažnyčios chore žmonės yra įpratę matyti vyresnio ar jau net ypač garbaus amžiaus giedotojus, bet „Aleliuja“ – gan jaunas choras. Kokiais burtais Jums pavyksta prisivilioti jaunimo?

– Nežinau kiek ir ar yra tos magijos. Dvi panelės, mūsų choristės, – Ginto dukros, ir kad jie visi trys yra čia, tai tik merginų močiutės nuopelnas. Ši moteris yra mano mylimiausias parapijos žmogus, kuris vedė, ir vis dar veda, visą šeimą bei giminę tikėjimo keliu. Tie vaikai taip augo, jie nuo mažumės įpratę ir pavyzdžiui Brigitos prisijungimas prie choro nebuvo netikėtas. Ji gal trejus metus kartu su choristais prastovėjo ant viškų didelėmis akimis nuolat žiūrėdama į mano lūpas (šypsosi – aut. past.) – kaip aš giedu ir kaip iš mano burnos sklinda toks garsas, kol galų gale pamaniau: kiek tas vaikas čia stovės, tegul mokosi giedoti. Atspausdinau jai žodžius ir po truputį vaikas įsijungė. Kodėl kiti ateina pas mane, seka paskui – aš nežinau. Čia yra paslaptis, kurios aš pati nelabai suprantu. Pavyzdžiui mūsų choro seniūnė prieš keliasdešimt metų lankė dainavimo studiją pas mane Pandėlyje. Dabar ji – suaugusi, subrendusi moteris, gyvena ne Jūžintuose, bet atvažiavo ir sako: „Noriu giedoti čia, pas buvusią mokytoją“. Neišvažiavo į kitas rajono parapijas, bet vėl atėjo pas mane.

– Vieni atėjo į chorą Jus jau pažinodami, kiti – augo su Jumis čia, Jūžintuose, o kaip sekėsi su tais, kurie atėjo iš karto „dirbti“?

– Per 10 metų visko buvo, kol mes supratome vienį kitų charakterius, kol žmonės prisijaukino mano trūkumus. Bet tikriausia visa tai nusvėrė mano gerosios savybės. Ir aš kiekviename žmoguje dabar stengiuosi įžvelgti tik gerą. Bet juk mes visi turime trūkumų, kurie kartais kitam gali pasirodyti kaip tik – privalumas. Todėl man labai, labai gera, kad kolektyvas susigyveno ir čia yra kaip šeimoje. Mes tiksliai žinom, kas puodelius išplaus, kas atneš ar surinks segtuvus ar atliks kitą darbą. Viskas vyksta taip, kad nereikia pirštu badyti ir priminti, parodyti. Yra komanda. O kolektyvas auga, nes reikia labai mylėti žmones. Žinote, dabar kalbėdama suprantu, kad tie dešimt metų tikrai džiugina, o aš pati galiu jau sau pavydėti. 

– Atsisveikinant prašau pasakyti linkėjimą savo choristams.

– Linkėjimas būtų toks: prisiminkite, kad Dievas yra amžinas. Ir ta muzika, kuria mes jį šloviname, ji neturi terminų. Mums šis dešimtmetis buvo laikas, per kurį mes užaugome, „pagimdėme“ vieni kitus, išsigydėme pūlinius. Ir dabar yra taip, kaip yra. Dieve, neatimk to, ką mes turim šiandien ir nieko mums daugiau nereikia. 

 – Dėkoju už skirtą brangų laiką.