Algimantas Šablinskas piligriminius žygius atrado dar 2012-aisiais. Patarimai pradedantiesiems (foto) (0)

Visai neseniai „Rokiškio Sirena“ rašė, kaip vyko „Camino Lituano“ kelio atšakos Rokiškio rajone žymėjimas. Pasiskirstę komandomis, pėsčiųjų žygius palaikantys aktyvūs žmonės dėliojo specialius ženklus ant pakelės medžių, kalė į žemę medinius kuoliukus, juos taip pat atitinkamai pažymėdami. Viso to žygeiviams (ir ne tik jiems) reikšmingo proceso iniciatorius – piligrimas ir kavinės „Senas grafas“ šeimininkas Algimantas Šablinskas. Šis rokiškėnas turi itin daug informacijos tiems, kurie norėtų, bet nedrįsta užsiimti piligriminiais žygiais. Apie tai – mūsų pokalbyje.

- Neseniai vyko „Camino Lituano“ Rokiškio kelio atšakos žymėjimas. Žmonės teiraujasi, ar šis kelias jau pažymėtas piligrimų maršrute?

- Nors kelias jau sužymėtas  ir juo galima sklandžiai keliauti, laikantis mūsų nuorodų, jis dar nėra pilnai paruoštas "naudojimui" - nėra kelio aprašymo, nėra raštiškų sutarčių (tik žodinės) su nakvynės namais, kelio žemėlapis dar neaktyvuotas... 

- Ar Rokiškio kelio atšaka jau įtraukta į žemėlapius, ar jos žymėjimas yra baigtas?

- Kaip minėjau, dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, atšaka dar neįtraukta į žemėlapius, nors žymėjimas baigtas...

- Kada Jūs pats asmeniškai susidomėjote piligrimyste?

- Piligrimu tapau, kai lygiai prieš dešimt metų, kai nuėjau „Camino de Santiago“ prancūziškąjį kelią Ispanijoje.

- Į kur keliavote patį pirmąjį kartą?

- Su žmona Audrone per mėnesį nuėjome 800 km nuo Sen Žan Pjė de Poro - miestelio Prancūzijoje (dėl to šis istorinis kelias vadinamas prancūziškuoju) iki „Santiago de Kompostela“ miesto Ispanijoje.  

- Kas paskatino tuo susidomėti?

- Straipsnį apie Šv. Jokūbo piligrimų kelią („Camino de Santiago“) Ispanijoj, pirmą kartą perskaičiau kažkuriam lietuviškam žurnale. Negaliu teigti, kad ta idėja man patiko iš karto, tačiau mintis apie savąjį kelią užsifiksavo giliai pasąmonėj ir tūnojo ten iki reikiamo momento. Kai pašlijo sveikata, medikai nedaugžodžiavo: negalavimų priežastis nuolatinė įtampa ir stresas. Verkiant reikėjo poilsio nualintai širdžiai. Tada mintis apie savąjį piligrimo kelią ėmė lankytis vis dažniau ir dažniau. Pirmiausia palengva prie šios minties pradėjau pratinti šeimos narius, kurie pradžioj mano idėją sutiko su lengva ironija: „Tėti, savo kryžių gali nešti ir Lietuvoj, kam taip toli trenktis?“. Tačiau, laikui bėgant, mano užsispyrimas tik stiprėjo ir 2012-ųjų pavasarį dviese su žmona išskridom link savosios svajonės.

- Kiek laiko praleidžiate piligriminėse kelionėse (per metus)?

- Nuo pačių pirmųjų žygių jais užkrėčiau savo draugus ir pradėjau organizuoti piligrimines keliones Lietuvoje. Pradžioj būdavo vienos - dviejų dienų žygiai, kelis kartus per metus. 2018-ųjų vasarą su „Ėjimo gurmanų" kompanija Rokiškio krašte suorganizavau trijų dienų žygį „Lietuvai 100 kilometrų", kuris tapo tradiciniu. Taip atsirado vasaros žygiai „Lietuvai 101 (102 ir t.t.) kilometrai". Pernai su Audrone įveikėme „Camino Lituano“ piligrimų kelią nuo Žagarės iki Šventežerio (500 km), kas paskatino imtis veiksmų, kad ir Rokišky atsirastų Camino Aukštaitijos atšaka. Kas dabar ir vyksta...  

- Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

- „Camino Lituano“ kelią susiplanavom praeitą pavasarį, per patį karantiną, todėl teko susidurti su nakvynių problemomis -  teko miegoti nešildomose patalpose, įveikti po keletą papildomų kilometrų, surasti vietą nakvynei. Kartą suradom nakvynę gana toli nuo kelio, todėl samdėme transportą, kad pavėžėtų į nakvynės vietą, o rytojaus ryte vėl nuvežtų iki tos vietos, kur baigėme, kad nenutrūktų kelias...

- Galbūt pasidalintumėte keletu linksmesnių kelionių istorijų?

- Geriau tada duosiu kelis patarimus busimiems piligrimams:

Dažnai piligrimai daro didelę klaidą ir vandenį godžiai geria tik tada, kai pajaučia troškulį. Papasakosiu chrestomatinį atvejį, kaip šiukštu, nedera elgtis keliautojui, iš savo piligriminės kelionės po Ispaniją švento Jokūbo keliu. Mūsų „Camino“ jau buvo apsivertęs „ant kito šono“, kai vienam miestely užkalbino lietuviškai. Anykštėnas Gediminas mums pasiskundė prasta savijauta ir pykinimu, tas jausmas, tarsi būtų apsinuodijęs maistu. Kai paklausiau, kiek išgeria vandens per dieną, atsakė, kad vieną ar du puslitrinius buteliukus, nors keliauja jau penktą parą. Diagnozę, kaip tikras daktaras, nustačiau akimirksniu – dehidratacija ir organizmo apnuodijimas „sudegintais“ medžiagų apykaitos produktais - šlakais. Keliaujant karštyje, gerti reikia daug, mažiausiai, tris – keturis litrus vandens per dieną, kad palaikytum normalų organizmo aprūpinimą skysčiais. Dėl vandens trūkumo ne tik apsinuodija organizmas, bet išsausėja, praranda elastingumą ir „baisiai“ pradeda skaudėti kojų sausgyslės. Kiek mes savo Kely matėm tokių išsekusių ir vos paeinančių klipatų piligrimų... Labai gaila, bet iš akių mačiau, kad Gediminas manim nepatikėjo, nors gal ir patikėjo, bet taupė: buteliukas mineralinio vandens kaimo parduotuvėj apie pusantro euro – nepigu. Didesnį pirkti? Dar brangiau mokėti, plius papildomą svorį ant kupros nešti. Išeitis paprasta ir nemokama: visi vandenį geria iš krano kaimų ar miestelių aikštėse, ir nieko – išgyvena. Pasitaikydavo, žinoma, ir tokių, kaip mūsų sutiktas anykštėnas, kurie paniškai bijojo trydos. Tokia, iš pirmo žvilgsnio, menkutė dilema jaukia kelionės planus! Pirma pamoka – „neekonomink“ savo sveikatos sąskaita! Kai pasiūliau dieną - kitą pailsėti ir atsigauti, prasitarė, kad jam visos dienos suskaičiuotos: turi tik porą savaičių, o lėktuvas nelauks, trūks plyš privalo „įsipaišyti“ į atostogas ir iki to laiko nueiti likusius tris šimtus kilometrų. Antra pamoka: neplanuok, taip toli į priekį! Atsipalaiduok ir pasitikėk savuoju „Camino“ – jis tavimi pasirūpins. Tau beliks tik mėgautis Kelio suteikta laisve bei ramybe. O kai pasiūliau kokį vieną ar du etapus pavažiuoti autobusu ar traukiniu, kad pailsėjęs įtilptų į grafiką, patikino, kad taip elgtis negali iš principo, nes draugai ir bendradarbiai nupirko bilietą ir išlydėjo su fanfarom, o jo sugrįžtančio Anykščiai laukia, kaip Roma kadaise laukdavo su pergale grįžtančio Cezario. Trečia pamoka: neužsikrauk per didelių įsipareigojimų! Tai tavo vieno Kelias, negali keliauti dėl kitų, negali aprėpti neaprėpiamo. Prieš atsisveikindamas mestelėjo, kaip, girdi, mums gera dviese: eidami galime pasišnekėti, pasitarti, o jis kaip vilkas vienas, jau pavargo nuo savo minčių ir vienatvės. Ketvirta pamoka: nepervertink savęs! Kad ir koks sau atrodai tvirtas ir stiprus, prie tam tikrų aplinkybių išskysti. Vieniši keliauja tik drąsūs žmonės, stiprios asmenybės, nebijančios iššūkių ir sunkumų. Nors vienišų piligrimų, keliaujančių „Camino“ sutikdavom dažniausiai, tokiu negali tapti per vieną dieną. Būna, sėdėdamas prieš televizorių ant sofkutės prisifantazuoji, jau atrodo kalnus tuoj tuoj imsiu versti, o tik pakeli šikną nuo kušetės, susiduri su realiais sunkumais, tuoj apima panika, atsiduri „kreivų veidrodžių karalystėj“, kada net mažmožiai tampa milžiniškom problemom. Toks iš pirmo žvilgsnio paprastas kelių minučių pokalbis duoda tiek pamokų. Tai ženklai - reikia išmokti skaityti Dangaus siunčiamus ženklus, tada gyvenimas tampa paprastesnis. Kam daryti klaidas ir kentėti nuo jų, jeigu galima iš kito klaidų mokytis ir eiti jau „pramintu“ keliu?

- Paskutiniu metu vyko Žemaitijos piligrimų kelio žymėjimas. Kiek laiko praleidote šioje kelionėje?

- Gegužės pirmą savaitę dalyvavome Žemaitijos kelio testavime (žymėjime dalyvavome kelis kartus pernai vasarą), kur įveikėme apie 200 km puikiai sužymėtą Žemaitijos kelią nuo Telšių iki Kurtuvėnų. Visą savaitę bendravome su vietos bendruomenėmis, ragavome žemaitišką maistą, klausėmės žemaičių kalbos, lankėme piliakalnius, domėjomės kultūra, gėrėjomės pavasarį bundančia gamta

- Kiek žmonių dalyvavo Žemaitijos kelio žymėjime?

- Dalyvavo apie 30 žmonių piligrimų.

- Kiek, Jūsų žiniomis, Lietuvoje yra piligrimų?

- Labai sunku pasakyti... Pagal išduotus pasus galima spręsti, kad per metus centrinį kelią Žagarė - Seinai įveikia gerokai virš 1000 piligrimų. 

- Turite piligrimo pasą. Kokias galimybes jis suteikia?

- Pasas suteikia galimybę už auką arba minimalią 10 eurų kainą gauti nakvynę vietos bendruomenių piligrimų namuose, miestų viešbučiuose ar privačiuose piligrimų namuose. 

- Kokie artimiausi Jūsų piligrimystės planai?

- Planuojame įveikti „Camino Latvia“ nuo Valkos iki Skaistkalnės apie 400 km.

- Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie norėtų keliauti pėsčiomis, tačiau bijo kelionių netikėtumų?

- „Jei manote, kad galite, tai ir galite. O jei manote, jog negalite – jūs esate irgi visiškai teisūs.“ – jau nepamenu, kieno tai žodžiai, bet jie baisiai tiksliai apibudina tą padėtį, kurioje mes visi atsiduriame, prieš pradėdami ką nors planuoti. Kiekvienas mes turim savo In ir Jan - tarpusavyje prieštaraujančius ir vienas kitą papildančius pradus. Piligrimai juos vadina Kelio Demonu ir Kelio Sargu. Visi mūsų troškimai, slapčiausios svajonės, vidinės baimės gimsta galvoje ir tik nuo mūsų valios ir įsitikinimų priklauso, ar užauginsime savo svajonę, ar ją užgniaušime. Tik nuo Kelio Demono ir Kelio Sargo tarpusavio dvikovos priklauso -  įsileisite Kelio idėją į savo širdį, ar ją išmesite iš galvos. Jeigu atsitiks, kad Kelio Sargas nugalės, tada tik laiko klausimas, kada jūs neskubėdami susidėsite visą savo turtą į kuprinę (pamatysite, kiek mažai žmogui reikia), atsisveikinsite su brangiausiais artimaisiais (iškeliauti verta dėl to, kad pajaustumėte, kaip džiugu vėl juos apkabinti sugrįžus) ir išeisite į savo pirmąjį Kelią. Kai kiekviena diena bus nenuspėjama, kai nežinosi, kas tavęs laukia rytoj... Kelias taps iššūkiu, žaidimu, naujų patirčių gurkšniu. Jus stebins nauji atradimai ir pokyčiai, nematyta gamta ir neatrastos vietos, nauji žmonės ir šypsenos – daug šypsenų, bet svarbiausia atsiras suvokimas, kiek dar gali būti daug tų pirmų kartų. Ir visai nesvarbu amžius, kiek daug jaunų, o dar daugiau gyvenimo pažinusių piligrimų išsiruošia į savo pirmąjį Kelią...