Humanitarinius mokslus krimtusi I. Žekevičiūtė nusprendė pasukti juvelyrės keliu (0)

Rugsėjo mėnesį, prieš pat jubiliejinį Rokiškio miesto gimtadienį, Krašto muziejaus žiemos sode buvo pristatyta juvelyrinių dirbinių ir objektų paroda „Comfort“. Jos autorė – iš Pandėlio apylinkių kilusi 33-ejų Ieva Žekevičiūtė, šį amatą atrado studijuodama visai kitą kryptį – humanitarinius mokslus. Kurį laiką dirbusi su kitais šios srities profesionalais, mergina džiaugiasi dabar einanti asmeniniu kūrėjos keliu, pristatyta pirmąja asmenine paroda, o besibaigiančius 2024-uosius vadina savo svajonių išsipildymo metais.

Kalbėdamasi su „Rokiškio Sirena“ I. Žekevičiūtė juokėsi, kad tai – ir pirmasis jos asmeninis interviu, kuriame pasakoja apie tai, kaip juvelyrika atsirado jos gyvenime, kas buvo pirmieji jos dirbinių pirkėjai ir ar pati vaikystėje mėgo puoštis.

 – Kai kalbėjomės apie parodą „Comfort“, prieš pat jos atidarymą, sakei, kad juvelyrika nėra pagrindinis tavo išsilavinimas. Tad – ką esi baigusi ir kaip šis amatas atsidūrė tavo akiratyje?

– Taip, juvelyrika nėra mano pagrindinė specialybė. Mano išsilavinimas – humanitarinis – studijavau lietuvių filologiją, vėliau – lietuvių literatūrą. Juvelyriką atradau bestudijuodama pastarąją discipliną ir įstojau į profesinę mokyklą. 2022 m. baigiau juvelyrikos dizaino studijas Kopenhagos (Danija) dizaino ir technologijų kolegijoje. Taip susiklostė, kad tuo pat metu siekiau Lietuvių literatūros magistro laipsnio bei papildomai mokiausi amato. Visgi, pasukau juvelyrikos kūrėjos keliu, nes ši sritis mane domino labiau. Asmeninį kūrėjo kelią pradėjau visai neseniai: pradžia laikyčiau 2022-ųjų gruodį, kai Kaune atsidariau savo studiją-dirbtuves. Iki tol dirbau su skirtingais juvelyrais. Rokiškyje buvusi paroda „Comfort“ buvo pirmoji mano asmeninė paroda. Iki jos turėjau keletą jungtinių su kitais juvelyrais.

 – Atidarydama parodą sakei, kad vaikystė prabėgo Rokiškio krašte, kurį palikai jau seniai. Koks mieliausias, gražiausias prisiminimas, susijęs su Rokiškio rajone buvusiu vienkiemiu ar paties Rokiškio vietomis?

 – Labai daug gražių prisiminimų yra iš senelių sodybos: neaprėpiami laukai ir pievos – peizažo toliai. Labai patikdavo stebėti aplinką, įsižiūrėti į tolimą kraštovaizdį ir galvoti, kas galėtų būti už paties tolimiausio, bet dar matomo, miško. Atsimenu, man buvo gal 5-6 metai, aš susikroviau lauknešėlį ir visai rimtai ketinau keliauti iki tolimiausio miško, kurį tik galiu matyti, ir pažiūrėti kas ten yra. Deja, o gal – laimė, ta kelionė baigėsi pievoje ties žaginiais (juokiasi – aut. past.). Mano seneliai ir tėvai kilę iš Rokiškio rajono: Sriubiškių, Paževiškių, Daupelių kaimų. Mano pačios vaikystės vasaros prabėgo vienkiemyje tarp Pandėlio ir Sriubiškio. 

 – Kas yra tavo, kaip kūrėjos-juvelyrės, muza?

– Mane įkvepia ir gamta, ir miestas. Tai – labai lygiavertės aplinkos, kurios įkvepia. Gamta žavi savo organiškomis formomis, pasikartojimų variacijomis bei netikėtomis kombinacijomis. Gamtoje iš esmės viskas yra gražu savaime. Miestas man yra įdomus kaip žmogaus kūrinys ir savotiška gamtos interpretacija – bandymas atkartoti gamtą mechaniškomis formomis. Iš esmės esu aplinkos stebėtoja ir ta aplinka labai dažnai tampa muza. 

 – O ar turi kokį nors sektiną pavyzdį? Gal į kažką lygiuojiesi kurdama savo papuošalus?

– Yra keli juvelyrai-autoriai, kurių kūryboje visada atrandu kažką įkvepiančio. Tai būtų Sigito Virpilaičio, Sauliaus Vaitiekūno (Terra recognita), Solveigos ir Alfredo Krivičių (Asol), Karinos Kazlauskaitės darbai. Jei kalbėtume apie jaunąją juvelyrų kartą, labai patinka Kamilės Stanelienės, Dominyko Vakrino kūryba. Dar galėčiau įvardinti daug kitų, nes tikrai juvelyrikos menas neturi ribų ir, ko gero, yra įdomiausia, kai kūrėjai peržengia ribas.

 – Esi dviejų, iš esmės, skirtingų– humanitarinės ir meninės – disciplinų atstovė. Ar įmanoma šias dvi disciplinas kažkaip sujungti? Aiškinti ir interpretuoti vieną per kitą?

– Manau šios dvi skirtingos disciplinos papildo viena kitą, leidžia į temą pažvelgti plačiau, giliau. Man pačiai, kaip žiūrovui, įdomu kūriniuose rasti interpretacijų sluoksnius ir po truputį tuos sluoksnius lukštenti. O pačiai kuriant ir yra įdomiausia sukurti kūrinį, kuris turėtų papildomą istoriją ar interpretaciją.

 – Kas dar be juvelyrikos tave domina? Kokie tavo laisvalaikio pomėgiai?

– Vienas iš didelių pomėgių – teatras. Tai viena iš miesto aplinkos mūzų, kuriai sunkiai atsispiriu. Taip pat gana aktyviai dalyvauju kituose kultūriniuose renginiuose: literatūros ir poezijos skaitymuose, parodose. 

 – Kaip tavo artimieji priėmė žinią, kad būsi juvelyre? Ar skubėjo pateikti užsakymus?

– Žinia atėjo po truputį: studijuodama literatūros magistrą taip pat pradėjau lankyti ir profesinę taikomosios dailės mokyklą, kurioje įgijau pirmuosius pradmenis su minkštaisiais metalais, tokiais kaip: žalvaris, varis, melchioras. Gal kiek netikėta žinia artimiesiems buvo ta, kad įstojau mokytis į Kopenhagą. Tiesą pasakius man šį žinia taip pat buvo labai netikėta (šypteli – aut. past.), bet pasinaudojau šia unikalia galimybe. Iš artimųjų sulaukiau didelio palaikymo ir tai skatino nesustoti, judėti į priekį.  

 – Kas buvo pirmasis žmogus, pasidabinęs tavo kurtu juvelyriniu dirbiniu?

– Ko gero bus sunku tiksliai atsakyti... Pirmieji darbai tiko taikomojoje dailės mokykloje, vėliau užsakymai klientams. Bet tikrai vienas pirmųjų žmonių, kuris sulaukė mano juvelyrikos dirbinio, kai tik turėjau galimybę gaminti sau, buvo mama. 

 – O pati mėgai/mėgsti puoštis?

– Geras klausimas (juokiasi – aut. past.). Man labiau patinka kūrybinis procesas ir tikrai nedažnai pati užsideda kokius nors papuošalus. Ypatingai – savo, juos palieku kitiems. Mieliau renkuosi kolegų, jei pristato ką nors įdomaus.

 – Ar juvelyrų pasaulyje yra stipri konkurencija? O gal visi esate draugai, vienas kitam – pagalbininkai, patarėjai?

– Turėčiau pasakyti taip, konkurencija tarp juvelyrų ir menininkų yra nemaža tiek Lietuvoje, tiek kitur. Bet, ko gero, labai daug kas priklauso nuo asmeninio požiūrio – kiek asmeniškai vertini tave supančią aplinką. Tikrai yra dalis juvelyrų, kurių požiūrio nepakeisi... Tačiau aš linkusi žiūrėti pozityviai ir manau verta bendradarbiauti bei padėti vienas kitam.  O smagiausia, kai atsakas būna toks pats ir užsimezga draugiški santykiai ar, netgi, tikra draugystė. Man pačiai dabar tenka susidurti jau su žmonėmis, kurie nori mokytis juvelyrikos. Tai man irgi daug reiškia, matau prasmę tame, kad galiu mokyti, pasidalinti savo žiniomis.

 – Asmeninį juvelyrės kelią pradėjai neseniai. Ar jau turėjai užsakymų?

– Užsakymų jau pasitaiko. Šie metai unikalūs, nes turėjau galimybę sukurti savo svajonių kolekciją. Iš esmės – svajonių metai kūrybiniu atžvilgiu, tačiau su užsakymais jau ne tiek užsiėmiau. Man labai patinka daryti proginius papuošalus. Kiti gal priešingai – nemėgsta, bet man tai suteikia džiaugsmą.

 – Ar juvelyrui, gaminančiam proginius papuošalus konkrečiam žmogui, reikia tą žmogų pažinti „giliau“, kad papuošalas atitiktų žmogaus charakterį, asmenybę?

– Dažniausiai taip. Žmonės turi kažkokį išskirtinumą, nori laisvės ir serijinėj prekyboj neranda jam priimtino papuošalo. Man patinka, kai žmonės turi savo vizijas ir patinka jas įgyvendinti. Kiekvienas menininkas žvelgia iš savo perspektyvos: yra kitokio tipo kūrėjų, kuriems kaip tik patinka išpildyti savo asmenines vizijas ir kurie nelinkę vykdyti kitų norų. Gal dabar man toks laikas, kai patinka išpildyti kitų žmonių norus. Žinoma, gera turėti ir erdvę sau.

 – Kur matai save po 5-erių ar 10-ies metų? Ar matai perspektyvas būti juvelyre Lietuvoje?

– Sunku pasakyti kas bus po 5 ar 10 metų… Kol kas stengiuosi gyventi, kurti čia ir dabar. Buvo labai smagu ir jauku parodą eksponuoti Rokiškyje. Manau, dabar esančios galimybės išplečia perspektyvas, tikrai yra labai daug įvairių tarptautinių konkursų bei rezidencijų, kurios gali papildyti kūrybinį kelią bei darbus Lietuvoje.

– Ačiū už pokalbį!