Artūras Dilys: teisėjo darbe, kaip ir sporte, daug disciplinos ir atsakomybės (2)

Ankstyvas rytas, prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vienas po kito privažiuoja automobiliai. „Sveiki, aš Artūras“, – maloniai pasisveikina ir nusišypso vienas pirmųjų iš mašinos išlipusių vyrų. Mėlyna dviratininko apranga, ryškūs marškinėliai, skirti Lietuvos teismų 100-mečiui paminėti, ir iš toli šviečiantis prie automobilio prikabintas baltas dviratis. Štai taip susipažinome su Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų teisėju Artūru Diliu, kuris buvo vienas pagrindinių teisėjų dviračio žygio aplink Lietuvą iniciatorių.

Dviračių sportui dešimtmetį neabejingas teisėjas kiekvieną dieną geba savo darbą suderinti su aktyvia veikla ir teigia, kad sportas būtinas kūnui, sielai ir gerai nuotaikai.

Ne vienas žmogus yra sakęs, kad sportas augina ir užgrūdina: padeda nepalūžti sunkesniais momentais, atsigauti po stresinių situacijų, ugdo atsakomybę ir įkvepia nenuleisti rankų. O kaip Jūsų gyvenime atsirado sportas, aistra dviračiams?

Sportas mane lydėjo visą gyvenimą, tačiau profesionaliai nesportavau. Dviračiai mano gyvenime atsirado ganėtinai vėlai, prieš kokius 6–7 metus. Iki tol apskritai nebuvau normaliai mynęs dviračio. Palaipsniui su draugais pradėjome atrasti šią sporto šaką, nusprendėme sudalyvauti dviračių sporto lenktynėse, po to kilo noras įsigyti geresnį dviratį. Vėliau – ir noras išbandyti savo jėgas. Taip pradėjau dalyvauti varžybose. Mano asmeninis rekordas – 385 km atkarpa, kurią numyniau per dieną nuo Nidos iki Rokiškio.

Drauge su bendraminčiais įkūrėme mėgėjiško dviračių sporto komandą Colibri Cycling Team. Ši komanda vienija apie 20 klubo narių iš Vilniaus, Kauno ir Rokiškio. Kartu su komanda teko dalyvauti dviračių varžybose Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Ir taip intensyviai 5 metus. Tik šią vasarą ramiau leidau laiką, o iki tol visas vasaras aktyviai dalyvaudavau varžybose. Kiekvieną mėnesį vykdavo po 2 varžybas. Tiesa, kartu su šio klubo bendraminčiais organizuojame ir poilsines keliones dviračiais, tad laisvalaikis be dviračio jau sunkiai įsivaizduojamas.

Buvote vienas iš šiemet vykusio teisėjų dviračių žygio, skirto Lietuvos teismų 100-mečiui paminėti, iniciatorių. Kaip kilo ši idėja?

Su kolegomis gana ilgai brandinome šią idėją. Ir taip vieną dieną kartu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėju Nerijumi Masiuliu pasitarę nusprendėme, kad galime dviračių žygį suorganizuoti, minint Lietuvos teismų 100-metį. Pradėjome ieškoti kolegų, kurie palaikytų šią idėją ir prisidėtų prie planuojamo žygio. Atsiliepė 10 teisėjų entuziastų iš įvairių Lietuvos miestų.

Pati dviračių žygio idėja buvo aplankyti 22 pasienio rajonų teismuose dirbančius kolegas. Šitaip paminėdami Lietuvos teismų šimtmetį norėjome sustiprinti teismų tarpusavio bendruomeniškumą ir vienybę. Džiaugiuosi, kad mums tai pavyko, – kolegos iš visų Lietuvos kampelių džiugiai pasitiko žygio dalyvius, pasakojo apie savo kasdienybę, darbus teismo rūmuose. Šie susitikimai labiausiai ir įsiminė. Patikėkite, nuostabus jausmas, kai kolegos sutinka prie miesto ribos, palydi, kartu pabendraujame. Mūsų siekis – sukurti bendruomeniškumo jausmą, sujungti teismus artėjančio 100-mečio proga – pasiteisino ir pavyko. Šis jausmas nuostabus, o kartu tai ir didelis asmeninis laimėjimas. Lietuvos gamta nuostabi, o minant dviratį ją galima ir kitaip pamatyti.

Viso dviračių žygio metu nuvažiavote 1 200 km. Ar viskas vyko sklandžiai? Sakote, kad ir pati Lietuva kitokia, kai mini dviratį. Kokia ji?

Patyrėme vieną nerimtą incidentą. Kai tik pajudėjome iš Vilniaus, maždaug už 37 km, vienas kolega nuvažiavo nuo kelio. Nuo žvyrkelio bandė užvažiuoti ant asfalto, tačiau nepaskaičiavęs atstumo susidūrė su kitu teisėju kolega ir krito. Džiaugiuosi, kad laimingai. Šis incidentas nesutrukdė nė vienam ir galėjome tęsti kelionę.

Paties žygio metu stebėjau dviratininkus, kaip kam sekasi įveikti konkrečius atstumus. Reikėjo įvertinti dviratininkų pajėgumą, kaip kas mina dviratį. Antrą dieną teko sudėlioti visą schemą, kaip važiuosime. Galiausiai, kad kelionė būtų sklandi, nusprendėme, jog pirmas važiuoja pats stipriausias, antras – pats silpniausias, ir taip labai gražiai susiformavo kolona, kuriai be jokių trikdžių pavyko įveikti 1 200 km. Tiesa, vienas teisėjas visą šią atkarpą įveikė miesto dviračiu. Jūs galite patikėti? Tad nebūtina turėti brangų dviratį ar specialius dviratininko batelius, svarbu tik norėti ir siekti savo tikslo.

Lietuvos grožio neišeina perteikti vien žodžiais. Kai važiuoji dviračiu, aplink laukai, medžiai, upės ir ežerai. Šie peizažai padeda viską pamiršti. Vėjas skrodžia pro šalmą... Tai puiki galimybė išsivalyti mintis, atsigauti ir pabėgti nuo kasdienių rūpesčių. Daugelis kolegų, kurie kartu vyko į dviračių žygį, patvirtintų mano žodžius. Kai kurių objektų gal net nebūtume aplankę ir per visą savo gyvenimą, jei ne šis dviračių žygis. Tai neapsakoma patirtis, akiračio praturtinimas, dar platesnė savojo krašto pažintis.

Jūs esate ir savo gimtojo miesto patriotas – gimėte ir užaugote Rokiškyje, vėliau studijavote didmiestyje, tačiau grįžote į gimtąjį kraštą. Koks didžiausias džiaugsmas gyvenant Rokiškyje? Ir ar niekada negalvojote jo iškeisti į didmiestį?

Galiu pasididžiuoti – esu grynas rokiškėnas nuo pat gimimo iki šios dienos, išskyrus kelerius mokslo metus didmiestyje. Taip jau sutapo, kad grįžau į Rokiškį. Jeigu dabar reikėtų kažką keisti, vargu ar tai daryčiau. Neslėpsiu, buvo pasiūlymų siekti karjeros didmiestyje, tačiau keli šimtai eurų tikrai man niekada neatstos tos ramybės ir krašto šilumos. Tiesiog galiu pasakyti, kad Rokiškyje man gera gyventi iki kaulų čiulpų smegenų. Be galo vertinu ir žmones, ir teismo kolektyvą, todėl nenorėčiau nieko keisti. Čia yra mano namai. Visą laiką stengiuosi darbą atskirti nuo savo laisvalaikio. Įsivaizduokit, kaip gera, kai užrakinęs kabineto duris už kelių minučių jau esi namuose ir gali savo laiką skirti šeimai, namams, poilsiui, sportui ir pan. Čia pat miškas, vandens telkiniai, grynas oras. Bent jau Rokiškyje (tikiu, kad ir kituose miestuose) įgyvendinti bendruomenių socialinio užimtumo skatinimo projektai: įrengti parkai, sporto aikštynai (lauko teniso, tinklinio ir pan.). Ir visa tai nieko nekainuoja. Kartais nesuprantu gyvenimo didmiestyje privalumų, kai ryte ir vakare daug laiko praleidžiama spūstyse, nuolat skubama ir dažnai sau ar šeimai lieka labai mažai laiko.

Esu gana aktyvus rokiškėnas, daug laiko praleidžiu su bendruomene. Organizuojame įvairius renginius. Be dviračių sporto, labai aktyviai propaguojame tinklinį. Esame įsirengę europinio lygio tinklinio aikšteles, kurios, žinoma, reikalauja priežiūros. Organizuojame talkas, švariname aplinką.

Norint pasiekti rezultatų sporte reikalinga disciplina, taip pat ir teisėjo darbe šis poreikis labai didelis. Ar jaučiate tai?

Tiesa, teisėjo darbe, kaip ir sporte, tikrai daug atsakomybės ir disciplinos. Mano akimis, teisėjo darbas labai atsakingas, nes jis priima nuosprendį. Be to, teisėjas turi būti nepriklausoma, savarankiška, atsakinga sau, darbšti ir disciplinuota asmenybė. Toks ir stengiuosi būti.

Plačiau papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado teisėjo profesija? Svajojote nuo vaikystės, žavėjo teisinis pasaulis?

Teisėjo profesija niekada nebuvo mano vaikystės svajonė. Karjera ir profesija atsirado kryptingai siekiant profesinio kelio ir mąstant apie karjeros galimybes. Iš pradžių baigęs mokslus buvau gana smarkiai susižavėjęs teisėsaugos institucijomis ir pirmiausia policijos darbu. Tiksliau, kriminalistika. Galimybė atskleisti nusikalstamas veikas, įvairiausių mokslinių tyrimų taikymas tiriant nusikaltimus ir pati tyrimo taktika buvo be galo įdomus ir užburiantis pasaulis. Taigi pradėjau dirbti policijoje, vėliau siekdamas tobulėti ir kilti karjeros laiptais dirbau prokuratūroje. Tapau prokuroru. Praėjus kiek laiko mąsčiau, kaip dar galėčiau pakreipti savo karjerą. Nusprendžiau, kad noriu būti teisėju.

Jau daug laiko dirbate su baudžiamosiomis bylomis. Šiose bylose kyla daug komplikuotų situacijų. Kas sudėtingiausia nagrinėjant tokio pobūdžio bylas? Ar per savo karjerą susidūrėte su situacijomis, kurių nepavyksta pamiršti?

Turbūt sunkiausia sutvardyti visas emocijas, kad neįsipliekstų konfliktai. Kai didžiulės bylos, tai svarbiausia tinkamai užtikrinti patį procesą. O ypač tai aktualu nepilnamečių bylose. Jie dažnai nenori vykti į teismą, tad tenka panaudoti priverstines priemones ir atvesti. Vis dėlto reikia labai kruopščiai įvertinti, kiek galima tų priemonių naudoti (atvesdinimas, kardomosios priemonės), kad nebūtų pažeisti nepilnamečiams taikomi apsaugos reikalavimai.

Be galo sunkios ir tos bylos, kuriose akivaizdžiai matyti, kad trūksta įrodymų. Tada tiesiog nujauti, kad žmogus kaltas, kad padarė tą veiką, bet akivaizdžiai matai, jog įrodymų trūksta. Tuomet visa byla pasiskirsto 50 / 50, vos ne iki paskutinio momento svarstau, kokį sprendimą priimti.

Įsimintinos bylos, kurios sulaukia didelio atgarsio visuomenėje. Arba didesnės apimties bylos, kurias nagrinėjant reikia įdėti labai daug pastangų. Pavyzdžiui, tikrai daugiau laiko užima daugiatomės bylos, kuriose daug kaltinamųjų, kaltinamų dešimtimis kad ir ne tokių sunkių nusikaltimų. Viską reikia įvertinti, ištirti ir atitinkamai surašyti procesinį sprendimą.

Aišku, pasitaiko ir komiškų ar netradicinių situacijų. Vieną kartą teismo posėdžio metu teko kviesti greitąją pagalbą. Be to, kartu su prokuroru ir advokatu esame ne kartą gaivinę nualpusius žmones. Įdomu, kad pagalbos prireikia ne tik liudininkams, bet ir kaltinamiesiems. Pamenu, vieną kartą iš jaudulio nualpo vyras, kaltinamas smurtu artimoje aplinkoje... Kai kam nors papasakoju šias istorijas, dažniausiai visi pamano, kad esame monstrai. Niekada nekeliu balso teismo posėdžių salėje, tiesiog paprastai vedu procesą, bet, žinote, jaudulys daro savo.

Per savo darbo metus tikrai teko patirti įvairiausių situacijų. Kartą į teismą atėjo grasinančio turinio laiškas. Jame buvo teigiama, jog už pinigus nuteistųjų draugai laisvėje padarys viską, kad būtų susidorota su mumis – teisėjais. Ir krauju pasirašyta: „Mirtis tau.“ Žinoma, šio laiško autorių pavyko nustatyti. Tai buvo asmuo, jau kalinamas kalėjime. Panašių istorijų tenka išgirsti ir iš kolegų, tikiu, kad Lietuvos teismų istorijoje yra pasitaikę ir tokių situacijų, kai buvo panaudotas smurtas ir pan. Man asmeniškai su tiesioginiu smurtu neteko susidurti. O žodinių, verbalinių negatyvių situacijų tikrai teko patirti ne vieną.

Kaip galėtumėte apibūdinti žmones, kurie ginčus sprendžia teisme? Iš kur tas žmonių noras nubausti?

Ne visą laiką yra noras nubausti, tačiau tikrai pasitaiko bylų, kuriose sprendžiami ginčai iš esmės dėl menkaverčių dalykų, sakyčiau, laikantis savo principo ir stengiantis įrodyti savo tiesą neatsižvelgiant į sugaištą laiką bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Įtemptos stresinės situacijos, darbas su skirtingais ir dažnai neprognozuojamais teismo proceso dalyviais šiandien reikalauja ne tik puikių profesinių teisėjų žinių ir praktinių įgūdžių, bet ir tinkamo psichologinio pasirengimo. Ar pavyksta neigiamas emocijas palikti teismo salėje, ar vis dėlto parsinešate darbines mintis namo?

Aš turiu gyvenimo credo ir juo vadovaujuosi: darbas yra darbas, namai yra namai. Kad ir kokia būtų sunki diena, išeidamas ir užrakindamas duris pasakau, kad viskas, dabar prasideda jau mano laikas, šeimos laikas, namų laikas, laisvalaikio laikas. Aišku, visko būna, bet, mano stipriu įsitikinimu, turi būti taip. Jeigu leisi mintims tave užplūsti, tiesiog tomis mintimis nieko nepagelbėsi.

Iš esmės galėčiau save pavadinti šalto proto žmogumi. Net ir matydamas konfliktinę situaciją, stengiuosi jos neaštrinti, spręsti iš esmės. Ieškau geriausio problemos sprendimo būdo. Stengiuosi niekada nepasiduoti emocijoms. Tas labai praverčia ir darbe nagrinėjant bylas, nes būna emocionalių bylininkų. Reikia mokėti tam nepasiduoti ir užgesinti tą pradedantį įsidegti laužą.

Pokalbio pabaigoje norėčiau grįžti prie Jūsų iniciatyvų. Ar planuojate žygio tęsinį kitąmet?

Kartotis nesinorėtų. Reikia galvoti kažką naujo. Šiuo renginiu įsitikinome ir pamatėme, kad teisėjams, teismų darbuotojams reikia bendrauti, kurti bendruomeniškumo jausmą. Tai mus visus, teismų sistemos žmones, padaro tik stipresnius. Pasinaudodamas galimybe artėjančio teismų 100-mečio proga to ir palinkėsiu visai teismų bendruomenei: kurti ir puoselėti bendruomeniškumo jausmą. Kaip ir mūsų šūkis: „Teismų sistemos stiprybė – jos žmonės!“