Camino Lituano: II diena (foto) (1)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Antras etapas: Buivydžiai – Gataučiai.

2021 m. balandžio 19 d.

Ką čia gero paporinus apie Lietuvos lygumų sostinę Joniškį? Rokiškis tikrai gali didžiuotis, kad turi Aleksandravėlės kraštą – lietuviškąją Šveicariją. Ar šitas faktas ir bus pagrindinis mano gimtojo Rokiškio koziris prieš Joniškį? Gyventojų ir pas mus ir pas juos panašiai belikę - plius minus dešimt tūkstančių. Tos pačios ir vietovardžių priesagos, jeigu Rokiškis medžiotojo Roko iškis, tai Joniškis vyskupo Jono iškis. Ką pirmiausia išvysta svečias atvykdamas į Rokiškį? Tikrai ne įspūdingosios mūsų bažnyčios bokštą, o sovietinės architektūros konceptualaus meno šedevrą – kombinuotų pašarų elevatoriaus kuorus. Lygiai tas pats ir Jonišky – „kombikormos“ mūrai pasimatė iš kažin kur ir lydėjo mus gerą pusdienį. Bažnyčia pas juos aukšta, vienabokštė, barokinė, gal ir ne vienos „svorio kategorijos“ su mūsiške, bet iš išorės graži. Jie turi netgi mūsų Ilzenbergo dvaro analogą - Jakiškių dvarą. Abu dvarai prikelti iš numirusių dėka privačių iniciatyvų ir abu atlieka svarbią funkciją kultūriniam rajono gyvenime. Rokiškio dvaras, aišku, kozirinis tūzas, vertinimų žaidime, bet Joniškis turi net dvi puikiai restauruotas sinagogas - baltąją ir raudonąją, gaila, kad nematėm kas viduj - karantinas. Joniškiečiai pirmieji pasitiko, kepures nukėlė ir gėlėmis apmėtė traukiniu iš Rygos grįžtančius Europos čempionus, Lietuvos krepšininkus 1939-ais metais. Čia įsteigtas Lietuvos krepšinio šlovės muziejus, kur surinkti visi įspūdingiausi eksponatai. Joniškio krepšinio komanda „Delikatesas“ dalyvauja  Lietuvos NKL lygoje. Kokių argumentų šiuo klausimu turi Rokiškis? Jokių! Krepšinis pas mus seniai numarintas, bet mes turim senas ledo ritulio tradicijas ir mūsų „chokeistai“ joniškiečiams tikrai „užmestų“. Senamiestis žiauriai sudarkytas sovietmečio architektūros reliktais. Sakytum, „prie ruso“ joniškiečiai neturėjo vyr. architekto, todėl visokius blokinius statinius statė kas kur norėjo ir kas kur laisvos vietos rado. Dabar jau sunku ką bepakeisti, bet miestas stengiasi iš paskutiniųjų: nusižiūrėjo nuo Šiaulių ir pasidarė savo Brodvėjų – pėsčiųjų gatvę ir joje įkomponuotą (puikus sprendimas) mini amfiteatrą - vasaros estradą. Ten nuolat skamba muzika ir buriuojasi jaunimėlis. Aišku, joniškiečiai neturi Tyzenhauzų paveldo, neturi tapytų langinių gatvės, neturi primityvisto Liongino Šepkos unikalios medžio drožybos, dar buvau kažką prisiminęs, ko jie neturi..., bet užtai kokį „Virtienių“ restoranėlį turi! Tai Kelio Sargas pasistengė, kai mus alkanus nukreipė eiti tuo keliu, kur verdami šitie skanėstai. Dėl visiems suprantamų priežasčių valgėm gatvėj ant suoliuko, bet tai nė kiek netrukdė mėgautis išskirtinio skonio delikatesais. Sau paėmiau pusantros porcijos, pati restoranėlio šeimininkė Neringa patarė sumiksuoti (ragauti bent su trimis įdarais iš dešimties galimų) ir kaip virtinių valgymo specialistas galiu atsakingai pareikšti: kada tik keliu važiuosit pro Joniškį, būtinai užsukit virtienių pas Neringą ir nemundravokit – jeigu nesi gurmanas, ragauk Joniškio firminių su varškės ir spirgių įdaru. Dėl šitų virtienių, dabar prie Baltijos jūros važiuosiu pro Joniškį – tiek dar skonių liko neišragauta. Net parašyti žmoniškai negaliu, vos apie juos pagalvoju, seilės, patikėkit, kaip buldogui teka...

Puiki diena jau ėjo į pabaigą, kai atsidūrėm prie Jakiškių dvaro. Visos durys ir langai atlapoti – baisiai keista, sakau, užeisiu vidun. Užeinu, o ten lentelė: „norint apžiūrėti dvarą skambinti tel. Nr...“. Nespėjau surinkti numerio, kai tarpdury pasirodė simpatiška balzakiško amžiaus moteris žemėtom rankom: „prašom užeikit, vaikščiokit, ieškokit senojo dvaro slėpinių, žodžiu, jauskitės, kaip namie. Atleiskit, negaliu prisijungti, gėles sodinu“. Kai užėjau vidun, taip lūpa ir atvypo! Aš jau seniai šitą dvarą norėjau apžiūrėti „gyvai“ – daug esu matęs puikių nuotraukų su ypatingu dvaro interjeru ir dažnai pagalvodavau, kur tas dvaras, kaip norėčiau ten nuvažiuoti ir pašniukštinėti. Ir še tau, kad nori – nei ieškoti, nei važiuoti, kojos pačios atvedė. Interjeras ypatingas tuo, kad prabanga žiauriai kontrastuoja su netvarka. Tiesa, ta netvarka pateikta su skoniu, jaučiasi tvirta talentingo menininko ranka – ne architekto, ne interjero dizainerio, o būtent dailininko ranka. Visos dvaro menės, visi kambariai, net užkaboriai, kaip atvirukai, kaip paveikslai. O visas dvaras, kaip interjero žurnalas, ką ten žurnalas, kaip nuostabių paveikslų albumas. Užtrukau aš ten, kol visur išlandžiojau: antram aukšte miegamieji, ten išlikę, nuostabios senoviškos koklinės krosnys. Kai nulipau žemyn, mane pakvietė arbatos. „Meilė“ – prisistatė moteris. „Labai dvariškas vardas, jums labai tinka“ – leptelėjau, komplimentą. Arbatą gėriau vienas, Meilė šalia prie stalo sodino gėles, o vyras Jordanas sukosi gretimoje patalpoje. Prisiplepėjom iki soties: pasirodo, šiemet aš pirmas piligrimas aplankęs jų dvarą, pabėdavojom dėl „coronos“, kuri stabdo mūsų verslus, Meilė paatviravo apie sunkumus atstatant apleistą dvarą, pasmalsavo apie mūsų krašto dvarus. Kaip dažnai būna, paieškojom bendrų pažįstamų ir išsiskirstėm, kaip geriausi draugai...

Iki nakvynės vietos, kempingo „Saulėtos naktys“ buvo likę visai nedaug. Niekada nepagalvojau, kad Lietuvoje yra tokių „hipiškų“ vietų. Žmonės čia tokie atsipalaidavę, pradedant šeimininku Sauliumi ir baigiant administratore Karolina. Šaldytuvas prikimštas visokio gėrio – imk, valgyk, jau nekalbu apie arbatą, kavą, kakavą. Šaldytuvas prikrautas visokių nealkoholinių gėrimų, netgi dėžė alaus sausakimšai pripildyta. Virtuvėlėje rūgsta kelios talpos naminio vyno, po teritoriją ganosi tuntas laimingų kačių... Pinigus Karolinai už nakvynę vos įsiūliau, tai kvito neturėjo, tai rašiklį buvo pametusi. Kai paklausiau apie tą alų, kur dėžėj, tai ji pasiūlė nesikuklinti: „jeigu čia stovi, vadinasi galima vartoti“. Po kurio laiko, kai atsinešė kvitą, pranešė gerą žinią: „alus už auką į tą dėžutę, kur prie sienos ant stalo stovi“...          

Antras etapas: Buivydžiai – Joniškis – Jakiškių dvaras – Gataučiai. Pritrepsėta apie 30km.