Camino Lituano: V diena (foto) (0)

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Penktas etapas. Pakruojis – Birjagala

2021 m. balandžio 22 d.

Dvariškas gyvenimas piligrimui netinka – išmuša iš vėžių. Kol atsikėlėm, kol papusryčiavom, kol dvaro liokajus štampą atrado (nakvynė į piligrimo pasą atžymėti reikėjo), kol su aplinka susipažinom ir su dvaro papūga „pabazarinom“, dar gi aprašymą į FB sukelti reikėjo, jau ir pietūs atėjo. Gerai, kad šiandien maršrutas trumpas. Būtų dar trumpesnis, bet Rozalimas nakvynės nepriima. Kaip toj Visockio dainoj (vyresni gal prisimins) - visi aplinkui priima, bet man tenai nereikia, į  Rozalimą reikia, bet nieks tenai nepriima...

Kelio atkarpa nuo Pakruojo žiedo link Rozalimo miestelio labai vaizdinga. Pagaliau galima drąsiai sakyti: dūšia atsigauna – ir kojos pačios kilnojasi, ir akys džiaugiasi, ir ausims yra ką veikti. Laukų monotoniją pakeitė miško harmonija, takas visą laiką vingiavo šalia upių ir vandens telkinių. Ar žinojot tokį faktą, kad Pakruojo rajone nėra nei vieno natūralaus ežero, o vandens trūkumą kompensuoja net 27 dirbtiniai tvenkiniai? Šalia vieno iš didžiausių, Laičių tvenkinio prasidėjo viena įspūdingiausių, turbūt, ne tik šios dienos, bet ir viso Camino Lituano kelio atkarpų. Tai Rozalimo šilo parko takas. Mums labai pasisekė, kad parko takeliais žingsniavom tokiu laikotarpiu, kai gamta bunda ir akis glosto nematyti smaragdiniai atspalviai, kurie saulės šviesoj kaskart mainosi, raibuliuoja, hipnotizuoja. Eini mišku, tai kairėj, tai dešinėj mėlynuoja žibučių jūra, dar paėjėjus baltuoja plukių salos, staiga iš už kalvelės pasimato žaliais lapeliais pasipuošę ievų krūmai. Ausys džiaugiasi paukštelių koncertais. Kad čia tik gamtos parko lopinėlis įkyriai primena kažkur netoliese dirbančio traktoriaus burzgimas. Štai ir nuoroda prie stebuklingo akmens su „Marijos pėda“. Nesu patiklus tokių akmenų garbintojas, bet šitas išskirtinis. Stovėdamas šalia jauti stiprią energetiką, galbūt čia buvo senovės baltų alkas ar pagonių šventykla, akmenys juk turi atmintį. Gal yra pagrindo tose kalbose, neva akmuo keršija, jeigu jam kas trikdo ramybę, net užtraukia nelaimes. Tikėti tuo ar netikėti, čia kiekvieno asmeninis reikalas, bet jausti tylią pagarbą mitais apipintoms pagonių šventykloms juk niekas nedraudžia? Rozalimas. Jei ne Camino Lituano, atvirai prisipažinkit, kuris gi specialiai čia važiuotų pasigrožėti medine miestelio architektūra, veržtųsi pamatyti dvibokštę bažnyčią miestelio centre ar Nepriklausomybės Angelą skvere? Retas! O mums, keliaujantiems Keliu, pasisekė – mes visa tai matom ir apžiūrim už dyka, nekainuoja kuras ir laiko visada randam. Vieno gaila, kad niekur miestuose ir miesteliuose negali užeiti į bažnyčią – visur užrakinta. Gal vis tik reikia pagaliau pradėti pasitikėti žmonėmis, patikėti jų sąmoningumu, jų geranoriškumu ir laikyti tokius objektus atrakintus? Aišku, baisiai netikęs palyginimas, bet ankščiau ir tualetinį popierių vogdavo, ir ant klozeto kraštų prikakodavo. Dabar nebevagia ir kraštus šepečiu nuvalo. Mes augam, galima sakyti, jau išaugom iš sovietinių tramdomųjų marškinių, liko tik slogus prisiminimas apie draudimus ir visur kabančias spynas. Tai gal palikim bažnyčias ir pakelės koplyčias nors jau dienos metu atrakintas? 

Zarasuose buvo užfiksuota net +37,5°C temperatūra, o Utenoje kartą nukrito iki -43°C, tačiau ilgalaikė vidutinė metinė temperatūra Lietuvoje sukasi apie +7°C. Taip ir gyvenime, taip ir piligrimų Kelyje būna pakilimų, būna ir nuopuolių. Jeigu praeitą naktį praleidom Pakruojo dvare, kaip ponai, tai ankščiau ar vėliau lauk nepatogumų. Ilgai laukti nereikėjo, jau ant rytojaus, Birjagalos dvare naktį praleidom, kaip baudžiauninkai. Mūsų kamara buvo, kaip dekoracija iš filmo „Tadas Blinda“, o kad nesam XIX a. vidurio baudžiauninkai priminė tik elektrinė kaldra, kurią mes šiaip taip išsiprašėm pas dvaro ekonomę. Birjagalos dvarą pasiekėm pavakary, temperatūrai drastiškai artėjant prie nulio. Susirūpinti savo tolesniu būvimu Kelyje privertė vaizdelis, kurį mums aprodė dvaro ponia: vanduo praustis iš krano lauke, prie pirties sienos, lauko tualetas dar už šimto metrų, miegui skirta „bernų kamara“, buvo dvaro fligelyje, negyvenamo antro aukšto pastogėje. Užlipi stačiais laiptais į antrą aukštą, pereini kiaurai vėjo kedenamą pastogę ir patamsy randi „bernų kamaros“ duris. Už jų sukežusi sofa, pristatoma „Iljičiaus“ lempa pasišviesti, o šalia guli ilgas išvyniojamas prailgintojas iš kurio jau gali siurbti elektrą savo reikmėms. Kamaros pasieniais lentynos pridėliotos visokio senovinio gėrio: namų apyvokos daigtų, nežinomos paskirties buities reikmenų, senų žurnalų, puodų, bliudų, žibalinių lempų ir t.t. ir t.p. Kad išgyvenom iki ryto, dėkingi elektrinei kaldrai ir Kelio Sargui, kuris paprotino Rozalime nusipirkti plečkutę „Vana Tallin“. Arbatinį radom pirty ir pasidarę grogo su visais rūbais sulindom į lovą po priplėkusiom kaldrom. O ką darytum skaitytojau? Išdidžiai lauktum, kol kraujas venose užšals? Tiki tu ar netiki piligrimų Kelio idėja, čia jau asmeninis reikalas, bet yra kažkokios padorumo ribos. Jeigu tu dedi į piligrimo pasą dvaro herbą ir didžiuojiesi savo šeimos bajoriška kilme, tai ir elgtis, manau, reiktų atitinkamai. Vietos dvare daugiau negu reikia, bent jau minimaliai įrengti kambarėlį, pastatyti ten lovą, nupirkti elektrinį šildytuvą, kad sulytas, šlapias piligrimas turėtų kur sušilti ir pradžiūti daug nekainuoja. Negalima atmestinai visiems kartoti, neva, mūsų paprašė išskirti kampą, tai ir išskyrėm kampą palėpėj, o čia sutempėm viską, ko patys seniai nenaudojam. O kur elementarus svetingumas, kur bajoriška garbė? Juk ne už dyka, gi pinigus imat? Imkit daugiau ir padarykit žmoniškai arba neįsileiskit visai – neterškit savo bajoriško vardo...     

Penktas etapas: Pakruojo dvaras – Rozalimas – Birjagalos dvaras. Šiandien tik 20 km.