Dailės sinonimas Rokiškio krašte R. Gailiūnas asmeninį jubiliejų pasitiko be parodos (0)

Rokiškio krašto dailės sinonimas Raimundas Gailiūnas praėjusį mėnesį minėjo solidų asmeninį jubiliejų. Dažniausiai, vadovaujantis nerašytomis menininkų taisyklėmis, sukaktis autoriai pažymi surengdami savo darbų parodą, pristatymą ar kita forma demonstruodami tai, kuo gyvena. Tačiau šį kartą R. Gailiūnas savo bei savo puoselėjamo amato – tapybos – gerbėjų nekvietė nei į Rokiškyje, nei kur nors kitur plačiajame pasaulyje, surengtos parodos atidarymą. Nors parodyti tikrai turėtų ką – tapybos studijoje vienas šalia kito sustatyti „šviežiausi“ autoriaus darbai: pavieniai ar visos trilogijos. Bet vietoj parodos – pokalbis.  

Apie ne vieną dešimtmetį tapantį ir vaikus daugiau nei 30 metų šio meno subtilybių mokantį profesionalą, jo pasiekimus, požiūrį į meną ar po pasaulio muziejus bei privačias meno mylėtojų kolekcijas išbarstytus darbus parašyta daugybė straipsnių – santūrus ir itin paprastas, tačiau ekscentriškais savo darbais visuomenės dėmesį atkreipiantis R. Gailiūnas per gyvenimą davė ne vieną interviu ne vienam žurnalistui ne tik gimtajame rajone, bet ir nacionalinės žiniasklaidos atstovams. Tad šį kartą jau įprastoje, menininko labiausiai mylimoje erdvėje – tapybos studijoje – pokalbis su jubiliejų šventusiu dailininku apie daug ką: šiek tiek apie meną (nuo to pabėgti neįmanoma), šiek tiek apie politiką, šiek tiek apie vaikų mokymą ir šiek tiek apie lėtėjančias apsukas.

– Sausio 15-oji – Raimundo Gailiūno gimtadienis. Lyg ir nerašyta menininkų taisyklė sukakčių proga kažką organizuoti. Tad sakykite, kodėl nieko negirdėjome apie atidarytą dar vieną asmeninę parodą? Nejau nebuvo?

– Nebuvo. Nelabai ir norėjau aš jos, nes padaryti parodą reikia daug resursų, sveikatos, tikėjimo ja. Ir paprastai, kiek paties patirtis rodo, ta paroda aktuali kol vyksta atidarymas. O toliau... Nors „įdomu“ ar „neįdomu“ gal būtų kita tema, reikėtų tyrimus daryti siekiant tai išsiaiškinti. Be kita ko, pernai turėjau sveikatos problemų – operaciją, dėl to aš kažkaip ir be parodos.

– Visgi, jeigu būtumėt labai norėjęs, tikiu, būtumėt turėjęs ką parodyti. Juk darbų čia, studijoje – devynios galybės...

– Paroda turi turėti labai aiškią visumos koncepciją. Reikia pirmiausia žinoti ko aš, kaip autorius, noriu, kad žiūrovas matytų. Pavyzdžiui, prieš trejus metus Rokiškio Krašto muziejuje buvo tokia eksperimentinė paroda, kai į jau egzistuojančius sluoksnius nuo grafų Tyzenhauzų įsimaišiau aš su savo darbais. Man buvo labai įdomu, kaip žiūrėsiuosi tame kontekste, suintrigavo ir užkabino idėja, buvo smalsu, kas iš to išeis. Tačiau pasiruošimas tai parodai truko beveik dvejus metus: parodų architektas šiam reikalui darė vizualinį projektą, o ir aš pats tuo metu neturėjau tiek, mano požiūriu, tinkančių paveikslų – tik ruošiantis parodai pačiam pradėjo aiškėti, kokius paveikslus noriu ten matyti. Lyg ir pavyko neblogai, visgi mano akimis žiūrint, iš mano pusės truko šiuolaikinio įžūlumo, nes paroda turėjo atspindėti labai aiškų disonansą. Kitas dalykas organizuojant parodą – kiek paveikslų rodyti? Kiek aš per 70-metį pritapiau? Man šitai nebeaktualu. Tendencija tokia, kad kuo daugiau paveikslų prikabini, tuo mažiau žiūrovas jų mato – išsibalansuoja jo dėmesys: jeigu paveikslas iškarto neužkabino, skubama prie kito ir taip toliau. Bet jeigu darbų yra mažiau, yra tikimybė, kad žiūrovas labiau susikoncentruos. Nors čia gal irgi tik iliuzija – čia irgi reikia tyrimus atlikti.

– Oj, be matematikos net ir menas neįmanomas.

– Tikrai taip. Meno be matematikos nepadarysi, nes yra paslėptos geometrijos taisyklės – kur kompozicijos akcentus sudėti. Ir jei toliau kalbant apie parodos organizavimą, to turi imtis kažkas kitas – parodos kuratorius, kuris turi aiškią viziją ir poziciją, kaip turėtų atrodyti visuma, ką ir kur sukabinti. Ir tik turėdamas savo matymą jis kalbasi su autoriumi ar šiam variantai tinka, ką jis pats apie tai galvoja. Arba kitas variantas, kai autorius pilnai pasitiki kuratoriumi ir besąlygiškai tiki tuo, kas iš to gausis. 

– Ką tik, kalbėdamas apie parodų organizavimą pasakėte, kad: „... įprastai paroda aktuali tol, kol vyksta atidarymas...“. Tikriausiai tai pastebi ne tik darbų autoriai, nes Rokiškio rajono taryba sausio mėn. posėdyje šiuos metus paskelbė dailės populiarinimo metais rajone. Komunikacijos ir kultūros skyrius vedėja Irena Matelienė tribūnoje kalbėjo, kad kvies visuomenę atsigręžti į dailę, lankytis parodose, dovanomis pasirinkti meno kūrinį ar net jų įsigyti savo asmeninių erdvių papuošimui. Koks Jūsų, kaip ilgamečio dailininko, asmeninis požiūris į šią iniciatyvą?

– Nežinau. Palieku atvirą šį klausimą ir žiūrėsiu, kas iš to išeis. Man, asmeniškai, su iniciatyva pavėluota kokių 30 metų ir tokiais visokiais žaidimais aš nebetikiu. Gink Dieve nesu prieš: jeigu jie tikrai to imsis, jeigu yra, kam to reikia, pamatysim, kas iš to gausis. Bet jei taip pasvarstymui, tiesiog, diskusijai: kur jie kvies, kaip jie kvies? Kol kas čia nieko nereiškia, čia – abstrakcija. Galų gale, kaip I. Matelienei viską aprėpti? Juk ji yra skyriaus vedėja ir atsakinga už viso rajono kultūrą, o dailė, vėlgi, atskira sritis. Tad reikia dar kažkokio žmogaus, kuris imtųsi vien tik šio reikalo vadybos. Taip, va, galim iškart numanyti, kuo visa tai baigsis...

– Tai gal čia padėsite, prisijungsite Jūs, kaip klubas „RoDa“. Juk Rokiškyje dailininkai kažkada buvo lygu „RoDa“.

 – Bet, kad ji senai numirus... Klubas kūrėsi su tą intencija, kad visi būsim krūvoj ir galbūt kartu pavyks įsteigti kažkokią galeriją, gauti kažkokias kūrybines dirbtuves. Bet kažkokie bendri kūrybiniai dalykai niekad nevyko. Visi, kai prie meno, tai reiškiasi individualiai. Iš pradžių, keletą pirmųjų metų, dar gal buvo ir iš pačių rokiškėnų susidomėjimas – ateidavo į parodų atidarymus. O po to, kažkodėl, vis mažiau...

– Bet rugsėjo mėn. Krašto muziejuje po ilgo laiko buvo atidaryta „RoDos“ narių darbų paroda, o ir muziejaus direktorė akcentavo, kad būtent rokiškėnai pasiilgo krašto kūrėjų. Kita vertus, kaip Jūs ir sakote, dalyvavo tikrai daugiausia autorių artimieji.

– Aš toje parodoje nedalyvavau. Sakau – nemetu akmenų į niekieno daržą, nes, tiesiog, yra tokia situacija: nežinau ko reikia, kad žmones tikrai sudomintum. Gal tas menas turėtų būti itin aktualus. Kaip, pavyzdžiui, Saukų galerija Zarasuose (Arūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija) – žiūrovą traukia. Manau todėl, kad jų tapyba tokia „kieta“: ji visada kažkokiu būdu provokuoja, lyg vaiposi iš mūsų, yra labai sarkastiška, ironiška. Bet žiūrovą traukia.

– Na, Jūsų paveikslai irgi ne gimtinės peizažas: žemyn galva kabantis išverstaskūris, vidurinį pirštą demonstruojantis žaliaveidis ar įvairias grimasas rodantis paties portretas.

– Sutinku. Nors man pačiam sunku spręsti, nes nežinau, kiek žiūrovą tai provokuoja. Niekas atvirai to nesako. Kita vertus, šitų niekas dar ir nematė.

– Čia – naujausi Jūsų darbai? O kada buvo Jūsų paskutinė paroda, jei jubiliejui neparuošėt?

– Rokišky buvo prieš dvejus metus. Dabar pusę metų penki paveikslai kabojo Plungės muziejuje: veikė paroda Smuglevičiaus (minint Pranciškaus Smuglevičiaus 280-ąsias gimimo metines, Žemaičių dailės muziejus pristato tęstinę šiuolaikinio meno parodą „Sveiki gyvi, Maestro Pranciškau Smuglevičiau, II“ – aut. past.) tematika. Naujausi darbai taip ir atsirado. Šiaip esu „pamėtęs“ darbų po visą Lietuvą. Pernai vienu metu gal keturiose parodose dalyvavau: be minėtos Plungėje, dar buvo Kėdainių privačiame muziejuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Vietiniams nepasirodžiau – kaip ir kvietė, bet nėjau, sakykime, dėl to, kad buvo labai skirtinga strategija. Jei paroda būtų organizuota oficinoje, greičiausia būčiau prisijungęs.

– Kodėl netiko pagrindiniai dvaro rūmai?

– Viskas su jais gerai, bet kai daug autorių ir visi – skirtingi, visi nori pasirodyti, tad labai sunku padaryti vientisą ekspoziciją. Tokiu atveju vėl grįžtu prie parodos kuratoriaus, kuris turėtų savo požiūrį ir matytų, kas parodai tinka, darytų darbų atranką. Dalyvauti vien tik dėl dalyvavimo – man nebeaktualu. Nes ir tapyti vien dėl tapymo – nebenoriu. Turi būti pačiam įdomu, turiu užsikabinti, turiu tikėti kas čia bus ir kuo čia baigsis, kaip viskas atrodys. Juk jei autorius „falšyvina“, žiūrovas labai greitai tą pamato: viskas persiduoda. Čia tiktų truputis tapybos istorijos: kodėl 1939 m. atsirado koncepcija, kad klasikinis menas yra kičas? O todėl, kad modernizmas teigia, jog tikras menas atsiranda per labai individualius asmenybinius išgyvenimus. Visa kita, kas yra išmokstama, yra išmokstama ir imituoti. Bet po antrojo pasaulinio karo prasidėjo atvirkštinis procesas ir iškilo teorija, raginanti atsigręžti į tai, kas yra fundamentalu, į taisykles ir kultūrinį klodą. O viskas, kas yra modernu – nuėjimas į visus tuos pataškymus – yra meno simuliavimas. Tos dvi strategijos dabar vyksta lygiagrečiai. Modernizmas laikosi tuo, kad kūrėjas yra lygus Dievui – atmeta taisykles ir iš begalinio savo talento skelbia žmonijai tiesas. O postmodernizmas ironizuoja. Tokia sudėtinga erdvė, bet kai visa tai žinai, žinai, kaip vystėsi menai, labai sudėtingėja asmeninė pozicija, ką visa tai reiškia man, kaip autoriui, ir ką aš, kaip autorius, turiu pasakyti žiūrovui. Kažkada man pačiam atėjo laikas kai supratau, kad kaip individas neturiu ką nuo savęs pasakyt, bet galiu šnekėti būdamas kultūrinėje srovėj: permastydamas tai, kas jau buvo ir tiems ženklams suteikdamas kažkokią prasmę šių dienų kontekste. Man tai buvo įdomu ir tokia technika aš galiu tapyti.

– Ar tai yra ta Gailiūno technika, kurią dėstote Dailės mokykloje savo mokiniams?

– Taip. Būtent. Baziniai tapybos dalykai ir vienintelis objektyvus kriterijus – šviesos kiekiai. Kaip žmogus turi jausti spalvą nėra objektyvu: arba esi daltonikas ir neskiri geltonos nuo raudonos, bet jei skiri – viska „ok“, ir tuo baigiasi. O štai kaip individualiai jausti dalykus, nėra jokio mokymo. Ir pavyzdžiui tie mokymai apie spalvas yra labai abstraktūs, tačiau vaikų, net neurologų išvadas skaičiau, abstraktus mąstymas susiformuoja maždaug nuo 14 metų. O pas mus jie ateina nuo 10-ies... Tad bandau aiškinti tonines vertes interpretuojant meistrų darbus: paverti reprodukciją juodai balta, kai aiškiai matosi toninės vertės – kiek objektas gauna šviesos. Kai su tuo susitvarko, padaro spalvinę versiją. Niekada darbai nesigauna tokie pat – nors motyvas yra vienodas, bet rezultatai būna tikrai skirtingi. Ir nereikalauju vienodų, nes kaip mokytojas turiu viltį, kad jiems „susiinstaliuos“ verčių pagrindas, kurį aiškinau. Kai jau daro tapybos baigiamąjį darbą, kai patys turi temas, tada primenu ko mokėsi. Visose mokyklose, kuriose studijuojamas klasikinis menas, diegiami tokie dalykai. Mokyti tapybos yra nepaprastai sunkus amatas.

– Mokyti šiais laikais aplamai nėra lengva, o mokytis? Jei jaunuolis paklaustų Jūsų: „Ar man mokytis tapybos?“, ką atsakytumėte? Patartumėte mokytis šio meno?

– Yra šiame moksle daug niuansų, daug istorijos, kas, jauniems žmonėms nėra aktualu – jie kitkuo gyvena. Tapo jie „autopilotu“, su telefonais rankose ir dar kalbėdamiesi tarpusavyje. Visgi taisyklės yra išmokstamos ir jei tau tai svarbu – kažką girdėsi, priimsi, kažkas „instaliuosis“. Kiek tuo naudosiesi – tavo reikalas. Jei vaikui tapyba yra svarbu, jis nori, tikrai gali mokytis. Išmokęs bazinius dalykus apie šviesą, gali drąsiai tapyti, nes tapyba yra apie šviesą. Tik reikia iš karto suprasti, jog tik iš dailės nepragyvensi. Jei iš jaunatviško naivumo dar pradžioje tuo tiki, tai paskui ateina laikas, kai suvoki realybę: turi turėti kitą pajamų šaltinį. Ir lieki toks, kaip ir visais laikais, „sekmadieninis“ dailininkas, nors ir aš jaunystėje turėjau svajonių...

 – Jei mes dar žingsnelį grįžtume atgal, prie Jūsų tapybos, žiūrint į Jūsų paveikslus visada mintyse išnyra viename interviu Jūsų pasakyta frazė: „Tapau tol, kol išeina nesąmonė“. Tikrai netikiu, kad reikia ją šifruoti tiesiogiai, tad paaiškinkite, ką turėjote mintyse?

– Šią frazę pasakiau prieš gerą dešimtmetį. Ir jei grįžtam prie tų kultūrinių dalykų: kai tą pasakiau, buvo kiek kitokios mano tapymo strategijos. Visgi paaiškinimas – labai paprastas: jei nutapau du objektus ir jie man yra per daug aiškūs pasakojimo prasme, visada galvoju ką padaryti, kad jį sujaukčiau. Būtent tada atsiranda kitas objektas. Pavyzdžiui, paveikslas, kuriame – Karavadžo (Karavadžas – italų baroko dailininkas, vadinamas Europos XVII a. dailės reformatoriumi) motyvas ir žmogus, rodantis vidurinį pirštą. Būtent jis išmeta tave iš įprastinio atkodavimo į kažkokias visai kitas kryptis. Tai gali būti kažkokio labai realistiško ir visai abstraktaus objekto derinys, priešingų dalykų žaismas, kuris išveda iš įprasto konteksto. Nes abstrakčia tapyba nieko nebenustebinsi, tai tapo dekoraciniu elementu ir nieko jau nebesako, nebesukrečia kaip reiškinys. Tad turi galvoti, kaip prie abstrakcijos įpaišyti kažką, kas pratęstų mintį. Juk tapydamas tu nekalbi tiesiogiai apie tai, ką paišai, tad visiškos nesąmonės – tai, kas susitirpina prasmes.

– Įprastame paveiksle atsiranda paprastą jo dekodavimą sujaukianti neįprasta „nesąmonė“, bet šalia – viską paaiškinantis pavadinimas. Tad tokiu atveju ar jų bereikia?

–  Aš manau, kad tai kiekvienam asmeniškai. Tas pats paveikslas Karavadžo motyvais. Aš jį aproprijavau, bet paveiksle yra „dialogas“ – žalias veidas, rodantis vidurinį pirštą – jau mano požiūris. Šį veidą kas kaip nori, taip atsikoduoja, tačiau dėl Karavadžo aš noriu įvesti žiūrovą, kuris gal nėra tiek išprusęs mene ir nežino, kad tai – Karavadžo darbas. Paveikslo pavadinimas, gal ir ilgokas: „Karavadžai, Izaoko sūnus žinojo, kad jį išgelbės angelas“, bet daug ką paaiškinantis. Nes darbas kalba apie tai, kaip Izaokas Dievui norėjo paaukoti savo sūnų ir paskutiniu momentu angelas sulaikė jo ranką pakeisdamas auką – duodamas aviną. Man pavadinimai, kaip ir, yra reikalingi, tik bėda, kad kartais jo paieškos būna itin ilgos: braukau drobėje ir prireikia keleto metų, kol man jis „išriša“ darbą ir mano poziciją iki galo.

– Bandysiu išprovokuoti: vieną mintį apie ateities vizijas – pritapėt, prikūrėt daugybę naujų paveikslų, gal, visgi, reikėtų juos parodyti savam kraštui?

– Iš vienos pusės žinau, kad gal reikėtų parodyti, kita vertus žinau, kad tai – sunkus darbas ir aš pats jo lyg ir nesiimčiau. Jau vien juos susipakuoti sunku būtų, o dar galvos skausmas apsispręsti, kokius darbus rodyti. Net neturiu vietos, kur galėčiau viską apžvelgti ir matyti bendrą vaizdą, sukurti idėją. Tad šiandien mano vizija – paprasta: kad dar užtektų man pačiam susidomėjimo tapyti. Juk viskas lėtėja.

– Nuoširdžiai ačiū už pažintį su tapyba, dirbtuvėmis ir Jūsų kasdienybe. Lauksim parodos.