„Ironman Triathlon“ iššūkį įveikęs rokiškėnas I. Lasys rezerve turėjo dar tris valandas (foto) (0)

Vienose sudėtingiausių Pasaulio varžybų – „Ironman Triathlon“ iššūkyje kasmet dalyvauja daugybė sportininkų. Čia galima sutikti ir lietuvių, o šiais metais plaukte, dviračiu ir bėgte įveikti daugiau nei 200 kilometrų ilgio trasą ryžosi ir rokiškėnas, 26-erių Ignas Lasys. Aktyvų laisvalaikį mėgstantis vaikinas sako apie „Ironman Triathlon“ iššūkį pirmą kartą išgirdęs maždaug prieš 7-erius metus ir pagalvojęs, kad būtų smagu jį įveikti. Tam I. Lasys ryžosi šią vasarą, kai praėjusių Kalėdų proga nuo merginos gavo dovanų bilietą į minėtas varžybas. Vaikinas juokiasi, kad jau tada nebebuvo kur trauktis.

I. Lasys papasakojo apie užsitarnautą „Ironman“ titulą, apie 8 mėnesius trukusias treniruotes ir mintį, kad 226 km siekiančią trasą tikrai įveiks, apie tai, ką, kaip asmenybei, duoda dalyvavimas tokio tipo iššūkyje ir ar nebuvo baisu matyti, kaip iš trasos greitoji medicinos pagalba išveža vieną ar kitą varžybų dalyvį.

– Pirmiausia, prašau, paaiškink išsamiau, kas tas „Ironmen Triathlon“ iššūkis?

– Tai – triatlono varžybos, kurias organizuoja Pasaulio triatlono korporacija (WTC). „Ironman“ yra viena iš ilgų distancijų triatlono lenktynių serijos, kurią sudaro: 3,8 km plaukimas, 180 km važiavimas dviračiu ir maratono – 42 km – bėgimas. Iš viso yra kiek daugiau nei 226 km trasos. Šios varžybos laikomos vienu sunkiausių vienadienių sporto renginių pasaulyje. Lenkijoje vykusiose varžybose įveikti numatytą trasą šiemet buvo skirta 15 val. Yra ir trumpesnė distancija, kurią taip pat esu įveikęs kiek anksčiau.

– Ar tai yra įmanoma: per 15 val. įveikti 226 km?

– Na, dabar žinom, kad įmanoma – mes iššūkį įveikėm per 12 val. 35 min. (šypsosi – aut. past.). Iššūkyje dalyvavau kartu su savo mergina Darija Boraš. Vieni sportininkai šiame iššūkyje dalyvauja ir kovoja dėl prizinių vietų, o kiti, kaip mes, kovojome patys su savimi ir, tiesiog, norėjome įveikti distanciją.

– Kas tave „įvėlė“ į šį reikalą, kaip Jūs su mergina ten atsidūrėte ir apskirtai – kodėl atsidūrėte?

– Šiaip triatlono sporte atsidūriau prieš metus, o apie „Ironmen Triathlon“ iššūkį sužinojau kur kas seniau: gal prieš 7-erius. Ir visada galvojau, kad labai įdomus iššūkis, norėčiau kažkada gyvenime ir pats jį įveikti. Tik nežinojau, kada ateis ta diena, nebuvau užsibrėžęs konkretaus laiko. Pernai išbandžiau trumpesnę distanciją, patiko, ir per Kalėdas draugė padovanojo bilietą į didįjį iššūkį. Kai jau gavau bilietą, kelio atgal nebebuvo (juokiasi – aut. past.). Bilietai į šias varžybas dažniausiai yra perkami iš anksto, nes pasiruošimas trunka nuo pusės metų iki metų. Priklausomai nuo žmogaus sportinio lygio.

– Koks buvo Jūsų lygis? Kiek truko treniruotės ir kaip jos vyko?

– Mums abiem sportas nėra svetimas. Draugė yra stipri triatletė, tad jai šis iššūkis nebuvo naujiena. Aš pats daug važinėju dviračiu, bėgioju, esu tikrai fiziškai aktyvus. Nepaisant to, treniruotis pradėjome iš karto, kai dovana buvo išpakuota ir bilietas buvo mano rankose. Iki varžybų buvo likę 8 mėn., kai prasidėjo koncentruotos ir tikslingos treniruotės.

– Ką reiškia tikslingos: ilgėjančios distancijos, dažnėjančios treniruotės?

– Viskas kartu: ilgėjančios distancijos, didėjantys fiziniai krūviai. Dažnai turėdavom ir po 10 treniruočių per savaitę: vieną ryte ir antrą vakare, po darbų. Kiekvieną savaitgalį skirdavome treniruotėms po 6 ar net 10 valandų. Kai šiaip palaikai fizinį krūvį, sportuoji 4-5 dienas per savaitę savo malonumui. O čia jau buvo taip, kad negalėjai praleisti nei vienos, nes buvo ir techninių treniruočių.

– Dažnai būna, kad taip stengdamiesi sportininkai – persitreniruoja ir atėjus lemiamam momentui nebeparodo geriausio rezultato... Jūs „neperdegėt“ per tą laikotarpį vykdydami tokias intensyvias treniruočių programas?

– Ne. Mes radom balansą, nesifokusavom vien į sportą. Stengdavomės dalyvauti šeimų šventėse, neatsisakydavom ir draugų gimtadienių. Manau, viską darant vienam, va tada gresia perdegimas.

– Treniruodamiesi sulaukėte pagalbos iš šono ar viską darėte savarankiškai?

– Besitreniruodami pradėjom platformoje „YouTube“ kurti klipus, kelti nuotraukas į „Instagram“ ir iš sekėjų susibūrė bendruomenė, kuri kartu treniruodavosi. Ne, trenerio šioms varžyboms neturėjom. Nors šį vaidmenį labai sėkmingai apsiėmė mano draugė: ji rašydavo treniruočių planus ir derino krūvius, kuriuos turėtumėme įveikti.

– Ką apie sumanymą įveikti vieną sudėtingiausių iššūkių galvojo Jūsų artimųjų ratas, draugai?

– Buvo draugų, kuriuos įkvėpėm ir kurie prisijungė dalyvauti „Ironmen Triathlon“ iššūkyje. Tik trumpesnėse distancijose. Norinčių atkalbėti nebuvo. Kai kurie galvojo, kad gal per daug mes čia užsibrėžėm, bet vis tiek sakė, kad galim įveikti ir jautėme tik palaikymą.

– O patys ar tikėjote, kad galite jį įveikti?

– Taip. Abejonių nebuvo. Man atrodo, kad veltis į tokį dalyką netikint, jog pavyks, apskritai neverta. Aišku, per tuos 8-is mėnesius buvo visokių momentų: praėjus gal porai treniruočių mėnesių, patyriau kojos traumą ir savaitę nebėgiojau. Vasarai įpusėjus draugė krito nuo dviračio, taip pat patyrė rimtą traumą. Buvo tokių nuosmukių, kurie savaitei įnešdavo abejonių. Bet buvom dviese, vienas kitą palaikėm, paskatinom, motyvavom. Iš esmės, likus mėnesiui iki varžybų jau buvom ramūs, kad esame pasiruošę ir žinojom, kad padarysim. Paskutinįjį mėnesį reikėjo tik palaikyti formą ir krūvį, nesusitraumuoti. Nekantravom, greičiau išbandyti savo jėgas. Manau, kad jei pasiruošimą būtume pradėję likus 6 mėn. iki varžybų, vis tiek būtume iššūkį įveikę.

– Ir atėjo didžioji diena... gal pameni, kiek buvo dalyvių didžiajame iššūkyje?

– Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet startavo apie pusantro šimto žmonių. Buvo ir lietuvių. Žinau, kad vienam sekėsi geriau nei mums, o vieną man pavyko aplenkti.

– Kuris variantas, dalyvaujant tokio tipo varžybose, yra geresnis: greitis ar pasirinktas vienodas tempas visoms rungtims?

– Svarbiausia yra visų varžybų metu stebėti širdies ritmą ir neleisti ritmui iškilti. BPM – tai yra pagrindinis rodiklis, galintis nulemti tavo sustojimą ar net traumą.

– O kaip kitiems „Ironman Triathlon“ iššūkio dalyviams sekėsi įveikti trasą? Gal pakeliui matei baigusių varžybas vidury trasos, dėl tos pačios priežasties – pakilusio širdies ritmo, jėgų trūkimu?

– Mačiau ir žmonių, kuriuos išvežė greitoji pagalba... Lenktynių diena buvo labai karšta, buvo sportininkų, kurie šią distanciją įveikinėjo jau 12-ą kartą ir stojo, nes nebepajėgė. Niekada negali žinoti, kas gali nutikti.

– Kuris iš Jūsų dueto pavargote greičiau: tu ar tavo mergina?

– Manau aš. Draugė geriau pasirodė plaukime, nes ji – plaukikė. Ji buvo ir mano plaukimo trenerė. O sunkiausiai jai sekėsi dviračių trasoje, tad dviračio rungtyje aš ją aplenkiau. Bėgime ji atsigavo ir jautėsi puikiai, prisivijo mane ir lenktynes baigėm kartu. Man sunkiausia dalis buvo bėgimas, o ilgiausia užtruko važiavimas dviračiu – apie 6 val.

– Sakyk atvirai, po 12 val. įtempto sporto, ką labiausiai skaudėjo ir ko labiausiai norėjosi?

– Fiziniu skausmų tikrai nebuvo, jie pasijautė tik kitą dieną. Buvome psichologiškai nusiteikę, kad trasą įveiksim, tad viskas ėjosi gan gerai. Visgi, buvo kitokių bėdų: kadangi lenktynių metu valgėme daug angliavandenių turinčio maisto, tai yra gėliukai, turintys daug cukraus, man nuo jų „sustojo“ skrandis. Paskutiniame rate tas skrandžio neveikimas ir nebegalėjimas valgyti – labai stabdė.

– Psichologinis įdirbis tokiose varžybose irgi yra didelis – kokias maldas kalbėjote trasoje, kad būtų lengviau ją įveikti?

– Tiesiog reikia surasti prasmę, dėl ko tai darai. Kadangi pasiruošimas varžyboms trunka 8 mėn., per tą laiką pastebi savo progresą ir tikriausia tai dar labiau veda į priekį. Visos treniruotės apsiliepia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Pats didžiausias iššūkis ir yra tas pasiruošimas varžyboms. Nes lenktynėse tu jau rodai ką gali, ką pasiekei per 8 mėn. Mane labiausiai ir traukia tokie iššūkiai, kur lenktyniauji pats su savimi. Kaip šis „Ironman“. Kai tau nelabai svarbu, kelintą vietą užimsi, bet esi laimėtojas, jei nugali save ir finišuoji. O ta ištvermė, susikaupimas, ryžtas ir visos kitos sudedamosios dalys atsiliepia susidūrus su karjeros iššūkiais, santykių iššūkiais, atrodo pasidarai neįveikiamas ir viską gali pasiekti.

– Pasidalink artimiausiais planais – gal turit noro pagerinti šios trasos įveikimo laiką?

– Artimiausi planai – įveikti šį savaitgalį Kuršių Nerijoje organizuojamą 70 km bėgimą. Manau, tam prireiks apie 10 val. Vingiuotais keliais bėgsim nuo Nidos iki Klaipėdos.

– Ačiū už tokį įdomų pokalbį!