Jei žmogus galėtų pasirinkti savo likimą, tai jau nebūtų... likimas (0)

Prieš keletą mėnesių „Rokiškio Sirenoje“ lankėsi Kamajų Antano Strazdo gimnazijos laikraščio „Skambutis“ kūrybinė grupė. Kvietėme juos drąsiai kurti, rašyti apie įdomius savo krašto žmones. „Skambučio“ leidėjai – jaunieji Kamajų gimnazistai– pažadą tesėjo. Jūsų dėmesiui – pirmasis jų spaudai parengtas straipsnis, apie savo gimnazijos draugą Arną Zolubą. Šis jaunuolis – ilgametis gimnazijos laikraščio maketuotojas. „Mes manome, kad jis puikiai atliko savo darbą“, – taip Arną apibūdino draugai ir mokytojai. Arnas Zoluba — vienas iš tų jaunų žmonių, apie kurį norisi rašyti. Šiemet jis baigė Kamajų Antano Strazdo gimnaziją, todėl čia pat — svajonės apie tolimesnes studijas, nauji ateities planai. Tačiau vis knieti kalbėti ne tik apie tai. Yra kažkas, kas svarbu praeityje, kas skatino augti, bręsti, mąstyti ir mokytis, pagaliau tai, kas yra individualu, sektina...

– Apie ką svajojai būdamas mažas?
– Mažas visada svajojau būti pilotu, nes man buvo labai įdomu, kaip ten viskas atrodo iš aukštai, iš paukščio skrydžio,  ir pajusti, kad nesėdžiu ant tvirto pagrindo, bet sklandau ore. Kaip paukštis. O laisvalaikį praleisdavau su draugais. Aš buvau vienas tų laimingųjų, kurių vaikystė neprabėgo su mobiliuoju rankose ir gyvenimu facebooke. Džiaugiuosi ir pats matydamas lauke dūkstančius pradinių klasių vaikus, nes aš, būdamas jų amžiaus, irgi elgiausi taip pat. Ir tai buvo ypatingas laikas. Deja, dabar taip nebėra ir niekada nebebus. Nebent susensiu ir tada vėl suvaikėsiu. Mane domino daug kas. Skaičiau enciklopedijas ir tuo didžiavausi. Visada turėdavau kuo pasigirti mamai. Kai aš jos ko nors paklausdavau, ji, apsimesdama, kad nežino, leisdavo man atsakyti ir pasidžiaugtis, kad žinau daugiau už ją.
– Ar prieš 5 metus įsivaizdavai, kad tu būsi toks, koks esi dabar?
– Esu toks, koks ir buvau. Tiek išvaizda, tiek iš charakteriu. Aš ir nesitikėjau pasikeitimų.
– Ar tiki likimu? Ar manai, kad kiekvienas žmogus gali pasirinkti savo likimą?
–  Žmogus negali pasirinkti likimo, nes tai jau nebebūtų likimas. Tačiau kiekvienas yra savo gyveno kalvis ir tai tampa vis aiškiau, kai baigiasi visos ,,bimbam” dienos ir kuo labiau pasineri į suaugusiųjų gyvenimą.
_ Jei turėtum galimybę pakeisti vieną dalyką savo gyvenime, kas tai būtų?
– Įpročiai, su kuriais aš gyvenau vaikystėje, mano gyvenime liko per ilgai ir tik neseniai pradėjau jų atsikratyti. Nesileisiu į detales, bet galėjau produktyviau leisti savo laiką jau maždaug  nuo 8 klasės.
–  Ar yra žmogus, kuris tave motyvuoja siekti savo tikslų ir yra tavo gyvenimo ,,varikliukas‘‘?
– Dažniausiai tai yra šeima, bet ją aš greičiau prilyginčiau degalams, kurie palaiko tinkamą ,,variklio‘‘ darbą. Juk dirbu tai aš... :)
– Tu gerai mokaisi, esi aktyvus ir talentingas, o šiuolaikiniams vaikinams tai nebėra taip svarbu, jie bijo išsiskirti. Ar tu nesijauti kitoks? O gal tai jauti iš aplinkinių?
– Džiugu sulaukti tokio klausimo, tačiau atsakymas neigiamas. Aš toks kaip visi ir manau, kad norėdamas bet kas gali pasiekti tai, ką  nori. Savęs ugdymas yra ne kiekvienam malonus darbas, tačiau norint siekti gero išsilavinimo trūksta tik noro ir užsispyrimo. Sprendžiant iš paties klausimo susidaro įspūdis, kad mokslas nebesvarbus šiuolaikinėje visuomenėje ir man tai atrodo neįtikėtinai keista. Nejaugi universitetai tapo pasenę,  nebereikalingi? Nejaugi išsilavinimas šiais laikais yra taip nuvertinamas?
– Kaip susidomėjai fotografija?
– Fotografija susidomėjau netikėtai. Buvo labai gražus vasaros vakaras, kuris tikrai išsiskyrė savo gaivumu ir tyla. Leidosi saulė.  Horizonte dingus debesims, saulė  nutvieskė dangų ryškiai raudona šviesa. Aš pamaniau, kad vaizdas ant kalnelio šalia namų būtų nepakartojamas. Daug nemąstęs griebiau fotoaparatą ir padariau nuotrauką, kuri sužadino mano ,,apetitą’’ ir toliau fiksuoti gražiausius gamtos vaizdus.
– Kokie tavo ateities planai, svajonės?
– Žiūrint kaip toli į ateitį žvelgsime? Jei tai artimiausi 4 metai,  tai paprasčiausiai tikiuosi įstoti į Vilniaus universitetą ir siekti bakalauro ekonometrijos srityje, tuo pat metu leisti smagų laiką savo gyvenime Lietuvos širdyje – Vilniuje.
– Ačiū, linkime Tau didelės sėkmės.

***

Štai ką kalba draugai apie Arną
Edvinas Mikalaičiūnas, geras pažįstamas:
„Arnas visada linksmas, protingas vaikinas, kuris visada išklauso ir niekad neatsisako padėti. Jis, netgi turėdamas ir taip daug darbų, visada maloniai ir su šypsena sutinka padėti. Yra per geras pasakyti ,,Ne“.
Sandra Macijauskaitė:
„Tai žmogus, su kuriuo visada linksma ir įdomu bendrauti.“
Austėja Kiliutė:
„Aš manau, kad tai neeilinė asmenybė, kūrybiškas ir visada padedantis žmogus.“
Aurora Lobovaitė, klubo ,,ARA‘‘ prezidentė:
„Arnas labai kūrybingas, atsakingas ir nuoširdus, skleidžiantis pozityvią energiją ir sugebantis pralinksminti. Džiaugiuosi, jog jis buvo mano komandoje  ir visada sugebėdavo atlikti savo darbą atsakingai ir laiku. O jo nuotraukos... Nuostabios! Tikiu, kad tokie žmonės kaip Arnas, ateityje, kurs žmonėms geresnę rytdieną“
Žilvinas Danelaitis,
klasės draugas:
„Arnas bendraujantis, turintis gera humoro jausmą, pasižymintis moksliniais gabumais, galima su juo padiskutuoti, nėra jis nei toks, kuris save laikytų,,kietu‘‘, nei save nuvertina. Žmogus ,,tiksliukas‘‘, galintis pasižymėti ir meno srityje. Mano akimis, jis puikiai turėtų suprasti moteris (nes jis irgi truputėlį moteriškas). Jis savo mamos vyriška ,,kopija‘‘. Apskritai, kaip ir kiekvienas, taip ir Arnas turi tam tikrų individualių bruožų...
Samanta Aleinikovaitė: „Chm... Labai džiaugiuosi, kad jis mano bendraklasis!Jis gabus ne tik mokslui, bet ir puikiai fotografuoja ir sportuoja. Nepagailėjo Dievas jam nei proto, nei humoro jausmo. Toks paprastas, nuoširdus vaikinas gali būti pavyzdys daugeliui iš mūsų. Niekuomet nepamatysi jo liūdno, nebent rimtą arba besišypsantį“.